2009-03-14, 17:14 |
***Maestro nubudo anksti, tekant saulei. Kaip ir visada, jis džiaugėsi ryto garsais, medžių šlamesiu, giedančiu paukščiu, tolimu miesto alsavimu. Bet staiga jis pasijuto, lyg būtų paniręs į vandenį. Ausyse spengė, lengvai ūžė. Maestro nusiramino, kai šalimais trinktelėjo durys ir kažkur skubėdama nubėgo seselė, bet jos žingsniai buvo neįprastai duslūs..Maestro pradėjo niuniuoti kuriamos dainos melodiją, priėjo prie koridoriaus gale išsišakojusia kinietiška rože ir norėjo paglostyti vakar pražydusi žiedą, bet jis jau gulėjo ant grindų - bejėgis ir suvytęs...
|
2009-03-13, 16:35 |
***Gimtinėje, prie kelio į sodybą, augo trys beržai. Kiekvienam broliui po vieną. Mes jais didžiavomės, juos labai mylėjome. Ir pavasarį, kai netoliese baltuojančiame beržynėlyje kaimynai iš apvalesnių ir drūtesnių medžių leisdavo sulą, mes niekam nedavėme teisės aštriu grąžtu nuskriausti mūsų beržų ir taikytis į jų šerdis, o, galbūt, į širdis.Tik kartą, vienintelį kartą aš paprašiau savo beržo pagalbos....Mat ankstų pavasarį, pačiulpęs ledokšnių, susirgau, pakilo temperatūra, lyg tai grėsė plaučių uždegimas. Kankino troškulys, sukepė lūpos, tiesog dusau, o mama sakė, jog kliedėjau...Ir tada pradėjau šaukti: "Sulos...sulos...Iš beržo..." Berods, vyresnysis brolis Vladas, pačiupęs grąžtą ir nubėgęs prie keliuko, atvėrė mano beržo širdį...Neužilgo į medinį kibiriuką pradėjo lašėti saldi, skaidri kaip ašara sula....Pirmojo gurkšnio neatsimenu..Bet jis, kaip pasirodė, mane prikėlė iš nebūties...Dar ir šiandien, kai mane labai troškina, aš pirmiausia pajuntu gaivinančios sulos skonį, ir vos ne užspringdamas, rodos, geriu ir geriu, traukiu į save baltojo beržo kraują... ...Tada pagijau greitai. Jau po savaitės pakilau iš patalo. Sename sode jau suokė, čiulbėjo, džiaugėsi, sparneliais plazdeno varnėnai. ...Bet įpusėjus vasarai, mano beržas pats sunegalavo, tapo liūdnas, pasirodė pirmosios apvytusios šakelės, geltonavo, biro lapai...Po karštos vasaros užgriuvo šalta žiema. Poškėjo medinės tvoros, krosnį kūrenome žabais, mažyčiai langai apaugo ledais. Buvo 1942 metų sausis.Kaime žmonės kalbėjo apie man nesuprantamą "katilą", stepes, pusnyse prie Volgos sušalusius vokiečius...Ir tada, mano skausmui ir nelaimei, tėvas su broliu Vladu, pasiėmę didelį pjūklą, man nežinant, "nuleido" beržą, supjaustė kaladėmis ir pradėjo jas skaldyti...Sušalusios beržinės pliauskos lėkė į šalis, net skambėjo...Kai jomis pakūrė krosnį, aš įsilindau į patį tamsiausią virtuvės kampą ir šliurbčiojau nosimi...Mano gelbėtojas Beržas nesulaukė pavasario...O gal vis tiktai jis būtų sužaliavęs?..
ĮSIKLAUSYKIM: GRŪDAS DYGSTA
***Patylėkime: grūdas dygsta. Tyliai tyliai pro grumstelį kalasi žali daigeliai, lenda pačios švelniausios pasaulyje adatėlės. Virš juodo lauko tvyro baltas, šiltas ir drėgnas rūkas, sugeriantis garsus. Vos girdisi pempių klykavimas, parskrendančių gervių ir žąsų gagenimas. Pamiškės pusėje amteli šunelis...Pilka Žemė paslaptinga, tartum atliktų mums nesuprantamas, turbūt, pagoniškas apeigas, lyg melstųsi, lyg lauktų stebuklo...Girdi?..O gal tik jauti, suvoki, jog brinksta, pučiasi, raivosi milijonai pumpurų, milžiniška energija plūsta šaknimis, šakelėmis, veržiasi iš žemės - į laisvę, į aukštį, link gigantiškos dievybės - šviesulio - Saulės...Pasilenkiu prie žemės..O, Viešpatie...Juoda dirvos paklotė subadyta rausvomis adatėlėmis. Net kieti grumsteliai, ir tie, perverti, susmaigstyti adatėlėmis, tartum koks nematomas juvelyras pasiryžo suverti pasakiškus žemės karolius...Ką ten karolius...Pavasaris siuva smaragdinius kilimus, kuriais netrukus nuklos, apdangstys lygumas, kalnelius ir visas lomeles bei pamiškes, o paskui jas apibarstys gėlėmis. ...Vėl įsiklausau - ir išgirstu - visa žemė šlama, šnabžda, kužda, alsuoja, džiaugiasi...Dygsta grūdai, grūdeliai, brinksta sėklelės, juda, raivosi, viena kitos nenuskriausdamos, nenustumdamos, šaknys, šaknelės, daigeliai...
|
2009-03-12, 11:34 |
***Tai ilgo, kaip keli gyvenimai, pasakojimo detalė...Aš jį girdėjau iš senelio Felicijono lūpų...O paporino jis apie savo tėvą Jeronimą, dalyvavusį 1963 metų sukilime.Valstiečiai ir baudžiauninkai, po kelių kruvinų ir įnirtingų mūšių su caro kazokais slapstėsi miškuose prie Šušvės ir retkarčiais, ginkluoti senomis muškietomis ir dalgiais, priešams surengdavo netikėtas pasalas.Sukilėliai matė, jog iš visų pusių, tartum skėriai, neskubėdami, diena iš dienos, jų girią supa gerai ginkluoti raiteliai. Jėgos buvo nelygios. Vyrams trūko ginklų, o svarbiausia - seko maisto atsargos. Vieną pavakarį apsuptieji, užsigerdami šaltinio vandeniu, suvalgė paskutinį duonos kepaliuką..Kadangi Jeronimo kaimas buvo netoliese, jis pasiryžo nepastebimai prasmukti pro žandarų apsupties žiedą ir kovotojams parūpinti maisto...Praėjo dvi paros, vyrai pajuto bado iltis, o drąsuolio nesimatė.Tik auštant trečiai dienai, pamiškėje netikėtai pasigirdo šaudymas, rusiški keiksmai, arklių prunkštimas...Sukilėliai pasiruošė mūšiui...Ir čia jie pamatė bėgantį, klumpantį ir vėl besikeliantį Jeronimą. Pamatęs savuosius, jis, išsekęs ir visai netekęs jėgų, kaip pakirstas krito į vešlų papartyną ir nejudėjo...Kovotojai Jeronimą partempė į stovyklą, nuo kupros nuėmė duonos prikrautą maišą, kaip įmanydami gaivino savo draugą...Ir čia pastebėjo, kad jo nugara ir maišas buvo kruvini...Kulka, perskrodusi duonos kepalėlį, įstrigo į vyro tarpumentį ir, taip išgelbėjo sukilėlio gyvybę...
***-Seneli,- nekantriai ragindavome tada tęsti pasakojimą, - kaip viskas pasibaigė?..Kaip Jeronimas?..Kaip sukilėliai?.. ...Senelis ilgam nutildavo, susimąstydavo, linguodavo galvą: -Nuo to laiko mūsų giminėje duona buvo dar labiau branginama...Tada sukilėliai suvalgė ne visą duoną...Vieną kruviną riekę Jeronimas pasiėmė sau, ją sudžiuvino, o paskui, po žiaurių kovų bei žandarų siautėjimo, po savo išgyjimo pašventino bažnyčioje ir padalino visiems savo vaikams...Duona ir mane saugojo...Jos gabalėlį vežiausi į Ameriką, nesiskyriau su ja anglies šachtose, jos pagalbos prašiau audringame Atlanto vandenyne, per Pirmąjį pasaulinį karą...visą laiką...Ir duona, aplaistyta mano tėvo Jeronimo krauju, visą laiką gynė mane nuo pavojų, saugojo ir saugos visą mūsų giminę.. ***Ir senelis Felecijonas iš po savo pagalvės išsitraukė mazgeliu surištą baltą drobinę nosinę, ją atsargiai atrišo, ir mes pamatėme juodą sudžiuvusios duonos kriaukšlelę.. ***Kai senelis Felicijonas mirė, mano mama tą šventą ryšulėlį įdėjo į karstą, pakišo po sudžiuvusių pinavijų prikimšta pagalve. -Taip bus geriausia...Senelis žino kaip saugoti duoną ir kaip jos paprašyti malonių mūsų plačiai giminei...- pasakė ji, pabučiavo seneliui ranką ir, sukalbėjusi poterius, persižegnojo.
|
2009-03-04, 10:00 |
*Žvelgdami į tūkstantmetę savo praeitį, istorijos analuose regime sušvintantį Lietuvos vardą, lenkiamės prie pirmosios mūsų knygos, stebime nenutrūkstančius tautos ir žodžio pastangas išlikti. Tragiška XX amžiaus Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos patirtis - neužmirštama ir įpareigojanti. Su gilia pagarba tariame vardus kūrybos žmonių, kurie žuvo už tėvynę, buvo kalinami ir tremiami, persekiojami ir niekinami. Mūsų kultūrai padaryta didelė žala, kuri jaučiama nuolat. *Šiandien reikia sutvirtinti žmogaus pasitikėjimą kūryba ir knyga, žengti į jo vargų ir rūpesčių žemę, pakilti į jo vilčių ir svajonių dangų. Knyga ima šviesti žiūrėdama į žmogų, tik jo dvasioje žodis įgyja kuriančiosios galios. Mus jaudina drastiška šių dienų tikrovė - savižudybės, narkomanija, kontrabanda,valdininkų korupcija, plėšikavimai, smurtas ir žudynės, blėstantis pasitikėjimas teismais ir teisingumu, valdžios institucijomis, visi tolstatantys nuo Dekalogo. Perpildyti kalėjimai, gausėjantys bedarbių ir vargšų būriai, šimtai mokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių mokyklos - vargu ar galėtume išdidžiai nusigręžti nuo šių ir daugybės kitų socialinių piktžaidžių, vargu ar galėtume tvirtinti, kad knygai tai nesvarbu. *Galvojant apie šalies rytdieną, privalu galvoti apie knygą. Pasitikėdami vieni kitais, perduodami iš rankų į rankas pagrindinį tautos siekį ir tikslą - išlikti, išskleiskime šį savo kultūros rūpestį įvairiausiomis kūrybos formomis, pagausindami žmogaus ir pasaulio bendravimo ir bendradarbiavimo galimybes. Ieškokime būdų padėti knygai ir literatūrinei spaudai išlikti mokyklose ir paauglio rankose. ATVERSTA KNYGA - TAI ATVERSTA ATEITIS.
|
|
|