2009-04-13, 10:26 |
*** ...Margučių ridenimas...Aistros, pergalės,ašaros, nuotykiai...Kadangi Griauželių vienkiemis sėdi ant smėliuoto kalniuko, tai įsaulyje greičiausiai pradžiūsta, prasikala pirmoji žolytė ir atsiveria visi patogumai margučių ridenimui...Mama mums, būdavo, paskolina didelį raštuotą divoną, senelis parūpina platų luobą, nuplėštą nuo apipuvusio beržo - ir prašau - renkite net pasaulines ridenimo varžybas...Ir neslėpsiu - Rimgailų vaikai mėgo mūsų vienkiemį, Velykų antrąją dieną, jau apsilankius pas krikšto Motinėles bei tėvelius, jie pas mus suplūsdavo iš visų pakampių... ...Ir prasidėdavo linksmybės, vaikų alasas, šurmuliavimas... ...Kiaušinius, kaip paprastai, susidėdavome į savo kepures ir iš eilės, pagal griežtą tvarką, ridendavome luobu žemyn...Tai ne šiaip sau paprastas žaidimas...Reikia įžvalgumo, nuovokos, ridėjimo trajektorijos supratimo, starto vietos bei aukščio, kiaušinio formos įvertinimo gebėjimų, o kas be ko - ir gudrių bei nekaltų žulikysčių...Todėl apie vieną suktybių konfliktą ir papasakosiu... ...Jocių Vytukas atėjo kaip niekada pasipūtęs ir agresyvus...Pradžioje margučių daužytuvėse jis nugalėjo visus kaimo vaikus ir laimėjo kelias kepures kiaušinių, gal kokį trisdešimt...Mat, pagal taisykles savo margučiu įdaužus svetimąjį, pastarasis atitenka nugalėtojui...Kaukšt, kaukšt - ir kiaušiniai tavo...Ne vienam berniukui pasidarė įtartina, jog Vytuko kiaušinis kažkoks akmeninis, o smūgiuojant juo, pasigirsta duslus garsas pokš-pokšt...Bet čia prasidėjo ridenimas, o anksčiau patirtos nuoskaudos prisimiršo...Šį kartą Vytukui sekėsi ne taip gerai ir vaikai dalį praloštų kiaušinių atsikovojo...Gal būtų viskas ir taikiai pasibaigę, jei ne mano geriausio draugo Adoliuko kepurė ir joje pupsoję margučiai...Vytukas, luobu paridenęs žemyn margutį, kažkaip nevykusiai pasisuko ir susvyravęs viena savo koja treptelėjo tiesiai į Adoliuko ...turtą...Kažkas trekštelėjo, kažkas ištiško - ir pilna kepurė sugeltonavo tikrų tikriausia kiaušiniene...Kilo didelis ermyderis, sambrūzdis...Tik Adoliukas stovėjo lyg stabo ištiktas, visas išblyškęs...Tai truko neilgai, gal tik kelias akimirkas...Jis staiga pasilenkė ties Vytuko kepure, čiupo juodą kiaušinį ir iš visų jėgų sviedė į Vytuką...Smūgis buvo tikslus, tiesiai į kaktą...Bet visų nuostabai, paleista "bomba" nesprogo, o labai keista atšoko nuo taikinio...nesudužo ir nukrito ant pievelės...Ir čia išaiškėjo apgavystė, visa Vytuko afera...Pasirodo, kad margučių dužynių kovoms "tariamasis nugalėtojas" savo margutį paruošė specialiai, vietoj iščiulpto trynio ir baltymo, į jo vidų buvo prileidęs lydyto vaško.. ...Susigėdęs apgavikas, niekam nieko nesakęs, su dideliu guzu ant kaktos, išsinėšdino iš kovos lauko...Berods, per kitas Velykas mūsų kieme jis nepasirodė ir nedalyvavo margučių ridenimo šventėje...
|
2009-04-13, 07:34 |
...Monika Grigalienė -nedidukė ir ruplėto veido moteriškutė -mano krikšto motinėlė.Aš ją mylėjau ir jos bijojau. Tiesa, ji manęs niekada nebarė, tačiau dar ir dabar ausyse skamba žodžiai, kuriuos, šiek tiek man paišdykavus, sakydavo senelė Petronelė arba mano mama Marijona, net ir vyresnysis brolis Vladas: -Ką pasakys motinėlė... ...Tik senelis Felicijonas ir tėvas Povilas mane užtardavo: -Kam gąsdinat vaiką?..Dar kokią naiką įvarysite...Motinėlė, kaip motinėlė...Duok Dieve kiekvienam tokią turėti... ...Ir tikrai...Grigalienė buvo turtingo ūkininko žmona, darbšti, tyli, rūpestinga ir dievobaiminga. Paskutinė savybė mane šiek tiek ir glumino, nes nuėjus velykauti, ji vis klausdavo, ar aš jau mokąs poterius.Ir vėl išgelbėdavo mane vyrų solidarumas, nes Viktoras Grigalius, labai stambus ir didelis vyras,garbingas ūkininkas, tiesiog milžinas, sakydavo: -Baik, motin, su tais savo poteriais...Jis jau visas raides pažįsta ir skaityti moka...Bus koks nors pilosopas arba kunigas...- ir, kol motinėlė ruošdavo gastinčių, didysis mano užtarėjas įjungdavo radijo aparatą "telefunken", vienintelį visame kaime -stebuklų stebuklą. -Ša, vištos... Juozuk...Pasiklausyk, Pupų Dėdė dainuoja... *** Į namus iš Motinėlės grįždavau laimingas, išdidus, nesubartas, o nešinas krepšiu, kuriame apart margučių gulėdavo pusė bulkos pyrago, riestainių arba baronkų, pipirnykų-sausainių, keletas saldainių, kepta vištos kulšis...O kartą Viktoras Grigalius man ant kaklo užmovė rūkytos dešros rinkę ir išleisdamas juokėsi: -Juozuk, pakely saugokis šunų, kad jie to dešrigalio nenuplėštų... *** O vieną rudenį...Per patį purvynbridį, grįžtant iš Betygalos mokyklos, ties Kymantais sutikau dvi "padvadas" - du vežimus, prisėdusius žmonių...Arkliai stabtelėjo, ir iš vienų ratų iššoko Grigalius, priėjo prie manęs, pakėlė ant savo stiprių rankų ir prinešė prie vežimo, kur, apsikučiojusi vilnone skara, sėdėjo mano Motinėlė. Pradžioje nesuvokiau, kas čia darosi, tačiau pamatęs jos apsiašarojusi veidą, krūpčiojančius pečius, viską supratau...Motinėlė, apkabinusi mane, dar labiau sudrebėjo, balsu sukūkčiojo, o paskui peržegnojo: -Sudiev, Juozeli...Sudiev, vaikeli...Mus išveža...Su Dievu... ...Grigalius taip pat pabučiavo mane į skruostą, panešė tolėliau nuo vežimo ir pastatė kelio viduryje.Liūdna kolona pajudėjo, važnyčiotojai arklius paplakė botogais, ginkluoti palydovai nusikeikė rusiškai, per Kymantų purvyną sunkiai sukosi ratai, drabstydami purvą...Ilgai aš stovėjau įklimpęs pažliugusioje marmalynėje ir, žinoma, tada dar nesupratau, kad į nežinią, į Sibiro baisumus kartu su mano Motinėle, su geraširdžiu Viktoru nuvažiavo ir mano vaikystė, mano velykiniai margučiai, mano mažytis džiaugsmas ir vaikiškas pasididžiavimas... *** ...Dėdė Viktoras mirė Sibire...Motinėlę Moniką, kaip mažytę, vienišą skruzdelytę, po daugelio metų dar teko sutikti Rimgailuose prie išdraskytos Grigalių sodybos.
|
2009-04-12, 10:59 |
...Kiek pamenu, kaime Velykos vis vėluodavo. Gal todėl, kad jų labai laukdavome, tiesiog jas sapnuodavome...Tuo labiau, kad apie besiartinančias šventes pranašaudavo mieli, nauji, per žiemą negirdėti garsiniai signalai...Pirmiausia nuo stogų pradėdavo tiškėti vandens lašai, nutįsdavo sidabriniai varvekliai, garsiau imdavo čirškėti žvirbliai ir drąsiau bei įžūliau karkti varnos. Atgydavo ir gaidys. Jis pasišokėjęs ant pintos tvoros šalia šulinio, drąsiai užgiedodavo, plasnodavo sparnais ir nuskrisdavo tiesiai ant šiukšlyno. Jau kitaip elgėsi ir vištos, jos chatotiškai karkeno, kapstėsi skiedryne, lesė žvyrą...O po to?..Po to, tai vienur, tai kitur - tai malkinėj, tai daržinėj ar tvarte smarkiai užkudakuodavo...Mama sakydavo: "Giriasi, padėjusios kiaušinį..." ...Neilgai trukus, sename obelų sode pasirodydavo varnėnai, tikrindavo inkilus, čiulbėjo, skelbė pavasarį, o laukuose išgirsdavome ir pempių "gyvi, gyvi"...Ir, žinoma, visi džaiugsmingai atsakydavome - gyvi, mes gyvi..., pamatę gandrus, apie galvas sukome kepurėmis, mojome gervėms bei žąsims... ...Ir štai Didysis šeštadienis...Tuoj dažysime margučius...Bobutė suranda apdegusių vaško žvakių, ant stalo padeda drobinį maišelį, prikimštą svogūnų lukštų, spalvotų saldainių popierėlių...Mes, vaikai, taip pat nekiurksojome užstalėje...Iš miškelio parnešėme žalių samanų, juodalksnio žievių, asiūklių bei plukių...Tai vis dažymo ir marginimo "materijolas", kaip sakydavo senelis Felicijonas... ...Mama užkaisdavo svogūnų lukštų puodą...Tai mūsų pagrindinė firminė spalva...O toliau - kaip kas išmano...Vieni kiaušinius margina tirpintu vašku, kiti apsuka juos spavotais popierėliais, įpindami žolynų, žiedelių, samanų...Pamarginimui tinka net kruopos, grūdai ar kokie nors popieriaus karpiniai.Tada kiaušinius apvyniojame skudurėliais, surišame siūlais - ir bac į puodą...Ir laukiame, skaičiuojame minutes, nekantraujame - kas gi gausis?.. ...Praeina 4-5 minutės...Tada prasideda aikčiojimai, šūkavimai, džiūgavimai... -Tas mano... -Žiūrėkite, koks gražutis...Su žalsvom samanėlėm... -Maniškis -margas margas, kaip raiba vištelė... ...Ir štai didelė molinė lėkštė - tiesiog bliūdas - pilna kiaušinių...Kai jie atvėsta, darbo imasi senelis...Jis atsirenka pačius rudžiausius kiaušinius, be jokių pagražinimų, kaip sako, nesugadintus, ir tada aštriu peiliuku ilgai skutinėja, braižo, projektuoja mįslingiausius raštus ir ženklus, žodžiu, margučius "išmoko rašto"...Tai ypatingos vertės margučiai, kurie, patys įspūdingiausi, išsaugojami net iki kitų Velykų
|
2009-04-07, 15:40 |
* Civilizuotoje šalyje turi būti susiformavęs elitas, kurio dorovinė reputacija būtų nepriekaištinga...O ką mes turime? Net šiek tiek padoresnis pilietis pagal "viešumo kanonus" yra niekinamas, išjuokiamas...Pikdžiugiškas alasas nenutyla nei dieną, nei naktį...Taip ir murdomės šiukšlėse bei purvuose...Be idealų ypač slogu gyventi jaunimui. Kur tai matyta - tiek nusižudymų, tiek žiaurumo, tiek keršto - sau, artimiems, visai suglerusiai aplinkai.
* Idėjos turi subręsti, išsikristalizuoti..Krikčionybės branda iki HUMANIŠKOS formos tęsėsi daugiau kaip 2.000 metų.Būta skaudžių nuopolių, klaidų, nuodėmių...Etninę savimonę turi kiekviena tauta. Tai labai patvarus dvasinis subtratas (papročiai, istorinė patirtis ir atmintis, tradicijos, menas, laiudies kūryba, literatūra ir menas ir etc.). Griūva apleistos pilys, rūdija karalių šarvai bei kalavijai, o tautos dvasia - išlieka.
* Būta iliuzijų - dabar gyvensim ilgai, ramiai ir laimingai...Bet vėl ir vėl įsitikiname - nieko nėra amžino po mūsų saule...Ir kai žvelgi į visas neteisybes, kai skaudama širdimi praeini pro benamius, besirausiančius šiukšlynuose, o visai netoliese, už aukštų tvorų tą pačią valandą begėdiškai puotauja tariamasis "elitas" , kai ekranuose tvarstosi begėdiškos "žvaigždės", šalti šiurpuliukai nubėga per nugarą, šlykšti nuojauta smelkiasi į smegenis...Neteisingai gyvename...Norime to ar nenorime - lašas po lašo, ašara po ašaros - kaupiasi neapykantos debesys, didėja įtampa... Istorijos smagračiai sukasi, traiško civilizacijas, milijonų žmonių likimus - o protingai gyventi žmonija vis tiktai neišmoksta...Nors, kaip pamenate, buvo gražių , viliojančių lozungų.Kad ir prancūzų - 1789 metais - "LAISVĖ - LYGYBĖ - BROLYBĖ."
* ...Bet baikime su revoliucijomis ir pamąstykime...apie melžiamas KARVES...Vėl mane nustebino ambicingi rusai, pasiryžę pasaulį užmėtyti kepurėmis...Tikite ar netikite - jei sovietiniuose kolūkiuose TAMBOVO srityje dar buvo 320.000 melžiamų karvučių, tai dabar jų beliko tik 10.000...Garsus Dūmos veikėjas Vasilijus Starodubcevas su giliu skauduliu širdyje rašo: "Vaikai ir paaugliai beveik nemato ...tikro pieno...Paplitę tik importiniai pieno milteliai, nupirkti už ...naftos dolerius...Bulves atsivežam iš Egipto ir Izraelio..Jeigu Europos Sąjunga žemės ūkiui skiria iki 40 procentų savo nacionalinio produkto - Rusija - tik 1,5 procento...Tad nenuostabu, jog naujokų šaukimo punktuose - iš esmės vien distrofikai, paliegę, silpni ir fiziškai nesubrendę jaunuoliai.." Žinoma, gaila rusų, gaila jų kančių...Bet ką gali žinoti, kaip viskas apsivers ateityje?..Ar tos minios piktų, įniršusių kareivų, vėl giedodamos Internacionalą, su žodžiais "tai jau yr paskutinė kova" nepasineš vaduoti "mūsų bomželių", laisvinti laisvosios Europos...Gal kam ir juokinga, bet man vis tiktai neramu...Geriau jau mūsų didieji kaimynai augintų daugiau karvių, avių, kalakutų ir paršelių...
'
|
|
|