„BUČIUOJU DUBYSOS BANGĄ“ –

...Taip ištikimybę savo gimtinei deklaravo trys bičiuliai betygaliečiai -

Antanas CIBULSKIS, Jonas MAČIUKEVIČIUS, Juozas NEKROŠIUS...Tai patvirtina ir 2000 metais išleista bendra jų poezijos knyga, kurioje 99 eilėraščiai...

*
   Balandžio 14 dieną  ANTANUI CIBULSKIUI  būtų sukakę 85, deja, ankstyvoje jaunystėje patekęs į gulagų gniaužtus, persekiojamas ir atstumtas, jis, nesulaukė net pirmosios savo knygos, ir, turbūt, viename iš paskutiniųjų eilėraščių 1986 metais parašė:
*
Dar išeis tavo kryžiai ant kalno
Ir aukštai po žvaigždėm apsistos.
Gal per kito pavasario šalną
Dar išeis tavo kryžiai ant kalno
Su sidabro gija ant kaktos...

*
...Taip ir atsitiko... Poetas Antanas CIBULSKIS (1986 08 10) palaidotas gimtinėje,Ugioniuose - netoli Betygalos.

+ + +

Antanas CIBULSKIS


Tyla, tyla...o kas už tos tylos?
Dar kokio balso sudrumstas rytojus?
Ką dar šuneliai vienkiemiui išlos
Ir upei netekant, ir vieškeliui sustojus?

Tyla, tyla...O kas už tos tylos?

Aš ne iš žalvario ir aš ne iš akmens,
Aš neužburtas, aš ir neužkeiktas.
Gyvent, gyvent, gyvent, gyvent
Ir jausti balsą iš kiekvieno daikto!
Aš ne iš žalvario ir aš ne iš akmens.

O akys kupinos, o sauja kupina
Ir lūpos praviros tylos panešt negali.
Į smėlį laša vyturio daina,
Krauju pražydus negyvam snapely.
O akys kupinos, o sauja kupina.

Tyla, tyla...Rūdija obelis.
Sausa šaka į širdį atsirėmus.
Ir akmenėliai nuo tylos žili...
Delnai užspaudė brolio kraujo dėmę.
Tyla, tyla...Rūdija obelis.

+

Jonas MAČIUKEVIČIUS

Tada, kai nevilty rangiaus
Prieš rytą,
Eilėraščiai man iš dangaus
Nukrito.

Aš tuos eilėraščius skaičiau
Iš lėto.
Jie kas akimirką skaisčiau
Man švietė.

Ir tų eilėraščių šviesoj
Regėjau,
Kaip mano nevilty visoj
Daugėja

Pačių šviesiausiųjų spalvų
Iš tavo
Darželių, pievų ir kalvų...
Alsavo

Eilėraščiai, kuriuos skaičiau
Prieš rytą.
Ir aš tave gražiai mačiau...
Ir švito...

+

Juozas NEKROŠIUS

Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu,
Tiktai sakau – visi čia buvom lygūs,
Pelynų duona ir erškėčiai dygūs.
Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu.

Mielais vaizdais vaikystė užkerėjo.
Motulės žlugtas, balantis marškonis.
Rudens keliai, aitrus šermukšnių skonis.
Mielais vaizdais vaikystė užkerėjo

Aš prisaikdintas prie gimtinės slenksčio
Su šypsena pro ašaras mylėti
Tą seną sodą, šulinį ir klėtį.
Aš prisaikdintas prie gimtinės slenksčio.

Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu,
Tiktai sakau – visi čia buvom lygūs.
Pelynų duona ir erškėčiai dygūs.
Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu.

DU
STEBUKLINGI
SASKAMBIAI
*
...kadais atiminčiai įsirašiau JONO AISČIO eilėraštį „ATSISVEIKINANT“, parašytą 1935 02 17 (tarp kitko – mano gimimo metai)...
...turbūt, jau po 50 metų – tiesiog atsitiktinai, o gal jaučiant sąskambį, perrašiau šalia ir JONO JUŠKAIČIO eilėraštį „BOLERO“...
....ir tik dabar, vartant archyvą, pajutau dviejų poetų ypatingai STEBUKLINGĄ SĄSKAMBĮ...
*
...ar jaučiate sielos virpesius?..

* * *

Jonas Aistis

ATSISVEIKINANT

Ar nematei, kaip puikiai snigo,
Kaip krito sniegas nuo obels...
Ir aš maniau, kad mano knygos
Į tavo širdį pasibels...

O pasaką buvau aš skaitęs...
Tavęs juk žodis neprikels,
O ten prikėlė karalaitę
Nukritęs žiedas nuo obels...

Miegok rami,nerūpestinga,
Nes žodžiai jau širdies negels,
Kaip sniego karalaitei sningant,
Kaip krintant žiedui nuo obels...

Širdis kaip nerašytų knygų
Nebylūs lapai tepabals,
Ir nematysi jau, kaip snigo,
Kaip krito žiedas nuo obels...

Matyt matysimės negreitai,
Nekris tad žiedas nuo obels...
Miegok, tu, sniego karalaite -
Tavęs iš miego nieks nekels!

* * *
Jonas Juškaitis

BOLERO

Šviesa prasideda kaip garsas -
Ravelio muzikoj dangus.
Kažkur ugnis iš žemės versis,
Dainuoja dirbantis žmogus.

Lyg paukščiai skris joj žuvys jūros,
Danguj kaip žuvys paukščiai skris.
Šešėlius meta joj figūros.
Kuris gyvenimas, kuris?

Be jos fantastiška, beprotė
Tyla. Ir tų daiktų švelnių,
Kuriuos darei, imi bijoti.
Ir žvėrys bėga prie žmonių.

O, būk šviesa!- Ir formos renkas,
Ugnis vėl savo mirtį šoks.
Ir vyras moterį už rankos
Laikys.Ir vaikas verks kažkoks.

PASKUBĖKIT, PASKUBĖKIT, IŠPUSTYKITE DALGIUS...-

JONAS JAKŠTAS ( g. 1931 M.)

*
...kartais norisi sugauti nutolusio laiko virpesius, aidus,

išgirsti nudundėjusių audrų vėjo šnibždesį...
...Tai nepaprasta būsena – ypač tada,
kai sklaidai senai išleistos eilėraščių knygos puslapius, ir tavo žvilgsnis sustoja ties netikėtai gyva, sušvitusia eilute, kai išgirsti jautrų atodūsį...
...Šį kartą iš savo bibliotekos pasiimu JONO JAKŠTO eilėraščių rinkinį „METŲ LAIPTAI“ (1969 m.)...

*
...ir kaip nudžiungi, kai tavo NUOTAIKAI atliepa kažkada nuaidėjęs motyvas...Tai ir  YRA tikrasis poezijos stebuklas, jos SKAITYMAS...

*

MES

Įstrigau tarp daiktų ir minčių -
Tų pačių, tų pačių. Ant pečių
Gula skausmas žmonių giminės.
Mus po vieną genės ir genės

Laiko kirvis. Nuseks ežerai.
Tik šlamės jovarai, kai gandrai
Atsitūps ant aukščiausios šakos
Ir dairysis, ir mūsų ieškos...

Ieškau mūsų kapuos ir pasuos,
Ieškau mūsų žodynuos visuos -
Ir nešuos tą nelengvą „Kas – mes?“ -
Tie, kas kūrė dainas ir laumes?

Tie, kas vyžom išbraidė laukus,
Gynė duoną ir savo vaikus?
Tie, ką talžė tijūnai lazdom,
Kas žaizdom ir galvom nukirstom

Daužė savo sunkias grandines?
Ar tai mes? Taip, tai mes! Taip, tai mes!
Nei karai, nei dvarai, nei carai
Nepalaužė. Ir sukas gandrai

Virš sodybų senos giminės,
Laiko kirvis po vieną genės.
Bet virš mūsų galvų visada
Žaižaruos baltų saulė balta.

(1969)

*

Paskubėkit! Paskubėkit! -
Išpustykite dalgius
Ir, plačiai atsivėdėję,
visą sniegą nušienaukit!

Atrakinkit upelius,
vaiskų vandenį išleiskit;
atrakinkit šaltą žemę
Ir išleiskit šiltą žolę.

Te po ją veršiukai laigo,
kūliais vartosi vaikai,
te, ant jos nutūpę, trobos
ir pailsi, ir sušyla.

Pro atidarytus langus
užmirštus paukščius suleiskit -
te jie nulesa supuolę
niūrų šaltį nuo veidų.

Susitikę arklį, špoką,
„labas rytas“ pasakykit
Ir paklauskit, ką galvoja
tie išminčiai apie mus...

(1969)

SALOMĖJA NĖRIS - vienas eilėraštis
*

  KAIP TAVE MYLĖTAU

„Eilėraštis, kuris manyje tebebudi, vis išbudins kokią mintį, anksčiau net nenujaustą. Dabar manau, kad šis eilėraštis – sukristalėjusi lietuvių kalbos magija{...}

*

Būsena – taip. Sielos nuolankumas – iki žolelės po kojom. Aukštumas – iki žvaigždelės; koks aukštas yra nuolankumas, aukšta, kai jau žemai; jau be kelio grįžti, nebėra kelio atgal. Kas kitur sakyta žodžiais, šiame eilėraštyje – nepasakymu. Pertrūks, perkirsta, atskirta. Paskutinis posmas, atskirtas brūkšneliais: Žemė Žemynėlė –jau iš kitos tikrovės“.

*

   Tai VIKTORIJA DAUJOTYTĖ... (cituojama iš jos knygos „Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas – Nyka-Niliūnas (Mintys, pastabos, fragmentai).

*
Autorė stengiasi įminti SALOMĖJOS NĖRIES eilėraščio, parašyto 1942.XI.14., paslaptis...Kodėl jis neįtiko cenzoriams, drąskiusiems paskutinįjį, pačios poetės sudarytą rinkinį „PRIE DIDELIO KELIO“?

Pagalvokime...

*

KAIP TAVE MYLĖTAU

O, jei pamatyti
Dar kada galėtau,
Kaip tave mylėtau,
Kaip tave mylėtau!

Kad nuo akmenėlių
Kojalės nevargtų,
Aš būtau žolelė
Po tavo kojelių.

Kad kaitri saulelė
Tau neįkyrėtų,
Būtau debesėlis
Virš tavo galvelės.

Kad nepūstų vėjai,
Lietūs neužlytų,
Saulele tekėtau,
Žvaigždele žibėtau.
- - - - - - - - - - - -
Žeme Žemynėlė,
Juodoji močiute,
Kodėl tu prislėgei
Mylimą širdelę?

*

   „O, jei tai būtų...O, jei pamatyti dar tave galėtau...Nėra to, ko dėl tavęs padaryti negalėčiau...Nėra, kas būtų per žemai. Nėra, kas būtų per aukšta tam, kas iš meilės. Bet Žemė Žemynėlė jau tarusi savo žodį...Lemtis įvykusi.
   Ilgesys, galų gale išplintantis iki savo ribų ir jas peržengiantis, labiausiai įgilina sielą. Niekada ir niekur siela nebūna taip giliai, kaip ilgėdamasi“. (V. Daujotytė)