PASAKA – NE PASAKA

*

   Seku seku pasaką, vilks prarijo pasagą...

   Ne, ne taip...Tikrai kitaip..

Aš esu berniukas, mano vardas –MIKĖ - IŠDYKIUKAS...Tad neslėpsiu –mano gyvenime visko!..Esu skanavęs Beržų košės, nes padariau iškadą, slapčiom sušlamščiau paslėptą močiutės šokoladą!..Tėveliai tada šaukė: gėda, gėda!..O be to, juk saldumynus valgyt draudžia ir ministeris- Dėdė!..
   Buvo ir kitokių baimių, dar, sakyčiau, kad ne nelaimių!..Ėjom, skubėjom, aš pirmas per gatvę perbėgt norėjau, bet to padaryti nespėjau...Mama pačiupo, piktai patempė lūpą ir per sėdynę šleptelėjo – gal du, gal tris kartus – atseit prilupo!..
   SAKO, JOG...
   iš aukštų aukštybių angelai sargai viską matė, į storas knygas surašė, tvarkos sergėtojų paprašė, ir dideli griausmai prasidėjo, perkūnijos sudundėjo...Lėktuvai ant žemės be laikoleidosi, traukiniai, kaip jaučiai, riaumojo, bet niekur nevažiavo, politikai pykosi, riejosi, nuo galvų rovė plaukus, suprakaitavę posėdžiavo, ir vis niekaip nesutarė, kaip išgelbėt mane berniuką, vardu Mikė - Išdykiukas....
   Bet ir tai ne taip!..

   O BUVO TAIP!..
   Kai mūsų kaimynė teta Hortenzija pastebėjo, jog mama, o gal ir tėtis, tris kartus šleptelėjo man per sėdynę, ji tuoj pranešė TAM, KAM REIKIA!..
   Ir tada, žinoma, po vienos kitos valandėlės duobėtame ir šaltinuotame kelelyje, tiksliau - gatvelėjė, kuri vinguriavo į mūsų varganą priemiesčio sodybėlę, pasirodė mašinėlė. Joje, neskaitant vairuotojo, sėdėjo trys rūsčios valdininkės – vaikų gynėjos ar užtarėjos – ir pradėjo triukšmauti. Joms atitarė ir mano mama...Visos moterys energingai mojavo rankomis, pykosi....Tuo tarpu tėtis miegojo, nes jam skaudėjo dantį , o jis prieš tai, kaip paprastai, gydėsi, išlenkdamas vieną ar antrą, o gal trečią taurelę. Jam pasirodžius, pakvipo paraku...
   Vaikų gynėjos rašė protokolą, o tetušis joms trukdė, iš pagrindinės raštininkės atėmęs net rašiklį:
   -Neatiduosiu vaiko!..Jis mano...Špygą jums!!!
   To jau buvo perdaug...Moteriškės iškvietė policiją ir netrukus du ekipažai, taškydami purvą, įsuko į mūsų kiemą...Paskui juo įburzgė ir seniūno automobilis. Seniūnas Jeronimas labai karingas.Jis visada ieško teisybės. Taip atsitiko ir dabar...
   -Paaiškinkite man, leitinante, kodėl įsiveržėte į ramų mano piliečių kiemą?..Čia gyvena taikūs žmonės, ir aš – jų SENIŪNAS -atsakau už jų ramybę bei taiką, - karingai išrėkė savo pretenzijas policijai savivaldos VALDININKAS..
     -Pilieti, - šyptelėjęs tiesiai JAM rėžė policininkų vyresnysis.-Pirmiausia – aš ne leitenantas, o kapitonas, o jūs, kaip užuodžiu - šiek tiek kauštelėjęs ir dar - už vairo...

*

   Prasidėjo nematytas, negirdėtas ermyderis.   Visi pamiršo mano – Išdykiuko – bėdas, rūpinosi tik savo reikalais...Tėtis užstojo seniūną, šisai sugebėjo įšokti į savo visureigį, gal norėjo jį saugiau pastatyti, bet kliudė moterų – vaikų gynėjų limuziną, kuris su išdaužtomis faromis, pūkštelėjo į gilų šaltiniuotą griovį...Moterys ėmė klykt, policininkai užlaužė rankas seniūnui, į viena iš savo mašinų uždarė ir mano tėtį, kuriam, kaip žinote, skaudėjo dantį...ir jis gydėsi...
   *
   Mūsų kiemas laikinai ištuštėjo...Policija, areštavusi seniūną ir tėtį, išvažiavo savo keliais, tiesa, su jais išvažiavo ir trys vaikų gynėjos, pasakiusios, jog tuoj grįš „baigti skaudžių ir tragiškų reikalų“...
   Gi jų mašinėlė, apsemta iki stogo, gulėjo griovyje. Šalia nervingai žingsniavo vairuotojas, matyt, laukdamas techninės pagalbos...
   Mama nustojo verkti ir ruošėsi kepti kiaušinienę...Ant stalo liko gulėti šūsnis popieriaus lapų, ant kurių galima buvo įžvelgti dar reikiamai nesuredaguotas protokolo frazes: „...Mikę perduoti svetimų žmonių globai...“, „...tėvus, vadovaujantis Įstatymu, už žiaurų elgesį su vaiku atiduoti teisingumo organams...“

   *

   Jau vakarėja...Suvalgėme kiaušinienę...Dalį palikome tėvui...Gal kartais grįš?..Valdininkių automobilis dar guli griovyje...Tiesa, tik dabar prie durų sukniaukė išgąsdinta katinėlis Murkius...
*
„Pasaka – ne pasaka“ surašyta pagal miglotą MIKĖS – IŠDYKIUKO paliūdijimą

*

IŠ DIENORAŠČIO...(1953 – ji)

...GRAŽINOS patalpintos nuotraukėlės ("Nekrošių giminėje") sukėlė prisiminimų griūtį...Vartau dienoraščio puslapius, kūryba, pastabos, apsakymėlių eskizai)...
Taip, taip, prisimenu, prisimenu...

...Mama, bulvės, bulvienojai, pirmieji voratinkliai...Prie beržų ganosi dvi avys, šokinėja trys avinukai...Pakirkšnovio pusėje sukinėjasi traktorius...Ten, turbūt, sėja žiemkenčius...Bet kažkaip be ūpo, nes prieš kelias savaites Rimgailus sukrėtė skandalas...Šeši brigados vyrai (iš Ilgižių ir Rimgailų), būk tai, nugvelbė 47 kilogramus grūdų, išmainė juos į samagoną, padarė po čerkutę, aptarė sėjos reikalus, bet juos kažkas įskundė – ir visi – „kolektyviai grobstę kolektyvo turtą“ buvo patraukti griežton atsakomybėn – jiems, bendrai paėmus, gresia 42 metai belangės!!.
Kiekvienam „nusikaltėliui“ - po 7 metelius tiurmos...Po metus - už kilogramą...Ačiū Dievui, dar gerai, kad ne į Sibirą... Teismo nuosprendį  vėliau  aprašė rajono laikraštis „Žvaigždė“…

*
…Bet gana apie liūdnus „šviesios ateities“ dalykus!..Dabar atsiversiu savo 1953 metų dienoraštį, kur sunumeruoti 84 puslapiai, o juose – margumynų margumynai, prozos vaizdeliai, literartūriniai bandymai ir, žinoma, pirmieji eilėraščiai... Skirti jaunesniam skaitytojui...Netaisyti, niekur nespausdinti

*
   Tai štai apie ką tas BULVIAKASYS, jau Betygalos mokyklos vienuoliktokas TADA rašė...

* * *

RUDUO

Lapų patalą po kojom
Vėjas kloja.,
Išnešioja.
Geras Dėdė tas ruduo.
Ko prašysi,
To jis duos.
Morką, obuolį ar kriaušę -
Imk iš sodo sau - ir griaužki...
Lapų patalas po kojom.
Su knygelėm ant pečių
Į mokyklą aš žingsniuoju...

(1953-08)

RYTAS

Lengvutis rūkas prasisklaidė
Virš žalio miškų ir laukų.
Saulutė spindulių pluoštu
Pro debesų laivus pralindo,
Rasos karoliuos languose
Auksinėm žiežirbom suspindo.

SU SAULE KĖLIAUS

Saulė kėlės
Rytmetėly -
Rasos gausios
Veidą prausė.

Savo žirgą
Aš pagirdžiau,
Pabalnojau
Ir išjojau.

Iš už šilo
Saulė kilo -
Išvagotas
Visas plotas.

Kai atėjo
Vakarėlis,
Man šypsojos
Saulė, gojus.

(1953-09-07)

AR GERAI?

Ar gerai
Tu darai, jei mamytės neklausai,
Klasėn atėjai vėlai,
Dvejetuką vėl gavai,
Nuskriaudei draugus mažus,
Susiraukęs, negražus...
*
Pagalvokim: ar gerai?
Atsakys visi – blogai!

EŽYS TRIŪSIA

Per pievelę žalią,
Klotą klevo lapų,
Šiandien matėm ežį -
Einant tipu-tapu.

Apsikrovęs lapais,
Pukši, prakaituoja,
Jis sau patalėlį
Žiemai šiltą kloja.

Mes palikom ežį,
Triūsiantį, ir tiesiai
Mokytis nubėgom
Į mokyklą šviesią.

DUONOS TRUPINIAI

...vis prisimenu, nepamirštu...lyg kokį apsireiškimą, tartum regėjimą...
   Mes, vaikai, visada laukdavome to momento, kai kaimynas Pranys – pramintas duonos trupinių karaliumi - kaimo subuvimuose, gedulingoje užstalėje, krikštynose ar vestuvėse, prieš pakildamas, rūpestingai bei neskubėdamas, nuo staltiesės susišluodavo į delną nukritusius duonos trupinius ir, į nieką nekreipdamas dėmesio, persižegnodavo, susipildavo juos į burną, susikaupęs minutėlę pastovėdavo ir, dėkodamas šeimininkams, tardavo:
   -Ačiū...Tai mano komunija... Duonelė šventa...

* * *

IMKIT

ŠERMUKŠNIŲ

Ruduo sulytas,
kreivu ir purvinu vieškeliu
klampoja
per mano dingusį kaimą

paskui mane.
Žingsnis į žingsnį...
Jo rankoje puokštė gėlių -

mėlynų, violetinių,
susipynusių su nurudusiom
ganyklų rūgštynėmis...
Kur keliauja seniokas

ir ką jis pasveikinti kėblina?
Nešas ruduo

dar ir krepšį raudonų šermukšnių,
ir, saulei pažvelgus pro debesį,
kaltai nusišypso,

pasiūlęs:
Imkite uogų,
karčių ir aitrių,
skanesnių jau negausite...
Imkit šermukšnių - - -

+ + +

APIE TIKĖJIMĄ
ŽMOGUMI

                      Betygalos, Ilgižių, Staponkaimio  bei visoms kitoms kaimo bendruomenėms,
tikinčioms ŽMOGAUS didybe, su viltimi dirbančiom

Kai blogos žinios zyzia kaip uodai,
Kai vakaro šešėliai grobio tyko,
Aš nustebau ir sušukau – matai! –
Kiek daug žmonių žmogaus didybe tiki!

Žiūrėk, jie drąsūs, eina vieškeliu kreivu
Per purvą, per nesantaiką, per pyktį
Ir kviečia mus visus ant bundančių kalvų
Vilties saulėtekį kaip draugą pasitikti.

O, kaip svarbu paguost, priglaust laiku,
Ir nuodėmes atleidus – patylėti.
Tai šventa, tai nepaprastai sunku,
Tai dovana – gyvenimą mylėti.

(2018-10-25)

Sakmė apie šventą ąžuolą

(Tai bičiulio ANTANO Kaštono  pasakojimas)

      Nuo neatmenamų laikų Anykščių šile ošė galingas ąžuolas, sa­vo vešliomis šakomis apglėbęs didelį dangaus lopą, šaknimis tvirtai įsirėmęs į žemę maitintoją. Visomis savo galiomis jis siurbė vaiskų orą ir gaivinantį Šventosios vandenį ir vis aukščiau kėlė išdidžią savo galvą. Tik trise jie buvo tokie seni ir galingi: ąžuolas, upė ir akmuo. Bet gyveno jie kas sau, vienas kitam netrukdydami, saulės neužsto­dami, savo rūpesčių vėrinį varstydami.

Bet kartą šiame krašte įsikūrė žmonės. Išdeginę miškų plotus, sėjo duoną, upėje žuvis gaudė, šile grybus ir uogas rinko. Laisvi ir laimingi jie buvo, už tai dievams garbės ir aukų negailėjo.

Ieškodami garbingiausios vietos aukurui sukurti, nuklydo jie į ąžuolų giraitę, kurioje ošė plačiašakis galiūnas.

- Štai žiūrėkite, žmones, - pasakė vyriausias, - po šiuo ąžuolu sukursime aukurą ir, aukodami aukas, dėkosime dievams už duoną, vandenį, šilumą, melsimės, kad mus priešas aplenktų, žvėris neliestų.

Ir pavadino žmonės ąžuolą Šventu, ir pavadino upę Šventąja, ir pavadino akmenį Puntuko vardu, manydami, kad tai Pinčiuko labas.

Gerbė jį žmonės ir nelietė jo.

Bet neapsaugojo protėvių nei aukos dievams, nei platūs Šven­tosios vandenys, nei Vorutos pilis, dabar Šeimyniškėliais vadinama. Užplūdo šarvuoti priešai iš vakarų, išžudė šimtus narsių vyrų, nu­skriaudė daugel mergelių. Ir traukėsi lietuviai per Marčiupį, per Šlavę į šilą, ieškodami prieglobsčio ir išsigelbėjimo.

„Geriau jau dievams pasiaukosime, negu priešams pasiduosi­me", - tarėsi jie, su žmonomis ir vaikais sustoję prie Švento ąžuolo.

- O Šventasai ąžuole, išgelbėk mus nuo amžinos pražūties, nuo giminės išnykimo.

Ir rados stebuklas: nusviro galiūno šakos, tarsi rankomis apglė­bė jis nelaiminguosius, pasmerktus žūčiai, paslėpė nuo priešo kala­vijų, apgynė nuo išniekinimo. Atsitraukė priešai, nieko nelaimėję, perkūno žaibų palydėti ir miško žvėrių gąsdinami.

Nurimo žmonės, statė naujus būstus, rovė kelmus, plėšė dir­vonus. Mažo ir į pakraščius traukėsi miškas, bėgo žvėrys, kur akys veda, nutilo paukštyčių giesmė. Ir suprato žmonės, kad blogai pa­darė, kai, anot Poeto, tik kalnai kelmuoti ir kelios kreivos, nuskurę pušelytės liko. Suskato žmonės šilelį auginti ir tausoti.

Ir vėl lieknos pušys savo liemenį į liemenį plakė ir vainiką į dangų kėlė. Užjuto ruso valdžia grobį, vertė be atrankos medžius į upę, plukdė į Jonavą ir Klaipėdą. Dejavo eglės ir pušys, verkė jų prispausti putinai, ištrypti uogienojai. Pagaliau pasikėsino urėdas į galiūną Šventą ąžuolą. Kirviu užsimojo ir trenkė į groblėtą kamie­ną. Bet atšoko kirvis net žaizdos žievėj nepadaręs. Užsimojo antrą kartą - ašmenys subyrėjo ir išlakstė į šalis. Trenkė pentimi - kotas nulūžo, ir urėdui ranka nudžiūvo.

Taip ir liko neįveiktas ąžuolas, stiprus ir neramus kaip lietuvis. Ir vėl atgijo šilas, su meile žmogaus prižiūrėtas, posmuose apdainuotas. Važiuoja žmonės garsų ąžuolą apkabinti, Darių ir Girėną pagerbti, Šventosios vandeniu atsigaivinti. Tik kvėpuoti ir žemės syvus čiulpti ąžuolui vis sunkiau darėsi: iš tolimų kraštų debesys vis gausiau nešė rūgštų lietų, vis dažniau dūmai graužė pumpurus ir lapus. Tiesė ąžuolas apnuogintas rankas į dangų, bet pagalbos nesulaukė. Pražuvo ąžuolo galybė, nes niekam nebuvo reikalinga šventa jo šneka.

Sunyko šventi protėvių ąžuolai. Bet nauji galiūnai stiebiasi į saulę ir švokščia savo nenutylančią giesmę.