|
VYTAUTAS:
DIDIS IR NEPAŽĮSTAMAS
E S K I Z A I
(kai kurie šio straipsnio variantai skelbti "Bernardinuose", o taip pat paruošta publikacija "Vorutoje")
Retas ir keistas įspūdis.
Šios knygos – Edmundo Malūko istorinio romano „Vytauto žemė“ - perskaityto ir jau kelias savaites neatversto, šiek tiek privengiu, šalinuos, vis kapstausi savo atminties užkabariuose, vaizdiniuose, savo tikėjime.
Romanas ne lengvam pasiskaitymui. Diskusinis, daugiaplanis ir sunkiasvoris.Per XIII amžiaus pabaigos istorinius dirvonus praeinama ne paskubomis, fantazuojant bei rezgiant patrauklų siužetą, o stengiantis atkurti autentišką...senovę, net pasišaunama į kalbėseną organiškai įjungiant tuometę leksiką, detaliai pasakoti apie buitį, medžiokles, pagonių tikėjimo apeigas, papročius, gyvenimą pilyse, karių ginkluotę...Kaip sakoma, uždavinėlis ne iš lengvųjų!
Paskutinieji romano puslapiai bene tragiškiausi. Kunigaikštis Vytautas į Vilnių grįžta skaudžiai ir beprasmiškai pralaimėjęs Vorkslos kautynes, išduotas ir pažemintas sąjungininkų, vos-ne-vos išvengęs piktų žabangų Krokuvoje...Kas toliau?..Kodėl su Vytautu Didžiuoju tenka atsisveikinti istorijos sutemose?.. Už kalnų kalnelių dar toli toli Žalgirio šlovė!
Tad vėl ir vėl skaitau paskutines romano eilutes...
*
„Ona ilgai žiūri į kitoje užstalėje kimiai sėdintį, paniūrusį, nudelbusį veidą josios Vytautą ir tarsi klausia savęs: ar užteks jėgų šitam pašėlusio narto Žmogui pakilti dar ir dar, ir dar kartą?
-Sakyk, kodėl aš , vos tik tave išvydęs, pasirinkau tave? Ir nesigailėjau. Kaip tai paaiškinti? Ir kodėl, užuot pasitaręs, dariau priešingai? Ir kodėl tu bemaž visada teisi?
-Neklausk moters. Nepasakys. Tu liepsnojantis deglas mano kelyje. Ir man to užtenka.
-Tada pasakyk: aš jau didis buvau, kokia mano lemtis?
-Visi tavo didūs darbai pildysis tol, kol aš gyva būsiu, o kai numirsiu, tai, ko imsies, kris tau iš rankų ir išnyks visa, ką būsi nuveikęs.“
Ir keistas pabaigos moto:
„KAIP BYLOJA ISTORINĖ ATMINTIS, ŠIUOS PRANAŠIŠKUS ŽODŽIUS ONA DAR KARTĄ IŠTARĖ PRIEŠ PAT SAVO MIRTĮ, 1418 METAIS.“
*
Vėl užverčiu knygą.
Ir vėl mane užplūsta asociacijos, man svarbios, kaip skaitytojui, - mano asociacijos, mano klausimai, mano pamąstymai, kaip „kankynės“, kaip vidinė graužatis.
Ką aš žinojau apie Vytautą Didįjį? Vaikystėje – pokario metais – subrendus – lemtingomis valstybės akimirkomis, kasdienybėje? Man lyg ir pakako heroiškos tiesos, nenugalėto mito, šventos maldos – kaip savo paties žodžių!
O čia?..Man reikia bristi istorijos kemsynais, tiesti kulgrindas per klampias pelkes, praryti kartų, kraujuotą pralaimėjimų kąsnį, sapnuoti išdavysčių ir artimųjų kraujo brolių keršto košmarą!..Kam, kodėl, kuo aš čia dėtas, nusikaltęs ir priverstas atgailauti? Už ką? Ar to reikia? Ar buvo būtina kasinėti XIV amžiaus akropolius? Gremžtis ir belstis į sustabarėjusias ir nurimusias mūsų smeginines? Juk mums pakako ir romantiško sapno, tobulo didvyrio, kuris iš senųjų Matiekos drobių taip heroiškai, taip patriotiškai glosto mūsų savimeilę!..Nereikia jokių pastangų, jokios savigraužos – kaip raminančias pasteles priimi savo ISTORIJĄ!
Taip!
Tautai, 1818 metais atkūrus valstybingumą, reikėjo romantizuoti istoriją, sukurti mitą, reikėjo remtis istorija, ją suprasti, ją ginti. Ir tai – per labai trumpą laiką – buvo padaryta – TOBULAI!
Tiesa, tada pakako nedaug; - Algirdo, Kęstučio, Vytauto portretų ant sąsiuvinių viršelių, papasakotų tėvų ir mokytojų legendų, iš lūpų į lūpas perduodamų istorijų, legendų, padavimų.
Tai buvo itin brangu ir saugotina.Vien tik 1930 –tieji Vytauto metai palietė paprastų, orių ir patiklių žmonių širdis. JIEMS TADA TO ITIN REIKĖJO! JIEMS IR ATGIMSTANČIAI LIETUVAI...Vytauto vardu krikštijo vaikus, berniukus, juos augino Tėvynei...Aš visa tai gerai, skausmingai prisimenu...
*
Kaimynų berniukas VYTAUTAS-ALFONSAS užaugo beveik mūsų kieme, kartu su mano broliu Vladu, žaizdami ir nugalėdami kryžiuočius. Neužilgo atgriaudėjo ir tikrasis karas su svetimaisiais, su užgrobėjais. „Žaidimų“ charakteris pasikeitė...Vos už kelių kilometrų 1947 metais Paliepų miškuose „trisdešimtųjų berniukai“ – „Vytauto“ būrio partizanai - tris paras atlaikė KGB reguliarių dalinių apsuptį. Tiesa, daug jaunų vyrų žuvo!..Bet jie tapo legenda, jais sekė kiti...Ir pats Alfonsas -„vytautinių vaikas“, nepaklusęs šaukimui tarnauti okupantams, „išėjo į mišką“ ir 1954-aisiais, apsuptas savo tėvų, išvežtų į Vorkutą, nugriautoje sodyboje už svirno pamatų, pridengdamas draugus, sunkiai sužeistas,nusišovė.
Su Didžiojo Vytauto vardu už Lietuvos laisvę kovojo tūkstančiai!
*
Kodėl Edmundas Malūkas ėmėsi tokios sunkiai pakeliamos temos? Kaip išdrįso sudrumsti istorinės padangės debesis, pasiėmęs plunksną- kastuvėlį, pradėjo kasinėti XIV amžiaus pabaigos istorijos klodus?
Apie rašytoją Edmundą Malūką kalbėti vengiama.Mat, ne to lizdo paukštis, išsišokėlis, nei iš šio, nei iš to parašęs per 10 romanų, o dar – publikos skaitomas, populiarus, nestandartinis romantikas, nevengiantis guminiais batais vaikščioti po Karijotiškio šiukšlynus, rašyti apie mafijos užkulisius ir ...tik pagalvokit, po to, po to...prisiliesti prie Barboros paslapčių, o dabar, dabar? Užsimoti ir prieš Vytautą Didįjį!!!
Kokios priežąstys? Gal kitaip ir negalima?..Noriu visa tai suprasti, kodėl vienai ar kitai idėjai, lyg žaibui švystelėjusiai istorinei detalei, pasiryžtama ilgam ir kankinamam darbui, tam aukojami metų metai, paklūstama prigimtiniam balsui.
*
Bet...
Nieko nėra be nieko!
Trakų žemė bei erdvė ir šiandien prisodrinta istorijos. Renginiai, parodos, susitikimai, publikacijos, restauracijos, pilies koncertai – tai savotiškas visuomeninis sąjūdis. Šviečiantys pilies bokštai, karaimų mečetė, senųjų Trakų aura, neužmirštos legendos, konkretūs darbai bei siekiai...
Vytauto Žemėje neįmanoma nesidomėti istorija...Vienu įspūdingiausiu ir reikšmingiausiu mūsų periodikos reiškiniu pavadinčiau kultūros riterio trakiečio Juozo Vercinkevičiaus veiklą, kuris jau nebe pirmą dešimtmetį čia leidžia unikalią „VORUTĄ“. Joje – ištisi praeities ir įaudrintos istorijos klodai, retrospektyvos,apmąstymai, kvietimas pasikrikštyti „istorija“.
Man regis, kad ir Edmundas Malūkas tapo istorinės Trakų auros įkaitu, šauktiniu.
Ir jis, be abejo, išgirdo Maironį:
Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai
Trakų štai garbinga pilis!
Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,
O ji tebestovi dar vis.
Ir aš pats – Maironio žemės vaikas...Iki Maironio gimtinės nuo manojo vienkiemio – tik 12 kilometrų...Sunkiais okupacijos metais mano seneliai ir tėvai, o taip pat kaimynai, kaip šventąsias giesmes giedojo Dainiaus eilėraščius.
Ir štai likimo dovana, kaip koks burtas. Maironio apdainuota Pilis tapo mano gyvenimo dalimi, tam tikru akordu. Radęs rankraščiuose išlikusią betygaliečio kunigo Jono Plankio poemą „TRAKŲ KUNIGAIKŠTIS“, pasistengiau ją išleisti jaunąjam skaitytojui. Joje pasakojama apie Kęstučio žygdarbius:
*
Piktą priešą nugalėjom -
Jų pilis išgriovėm.
Lenk, pralenk, žirgeli, vėją -
Nešk greičiau namolio.
Su narsiuoju didžiavyriu
Šalį mes apgynėm.
Plačios upės, tankios girios -
Grįžtam į tėvynę..
*
Sėsliau įsikūręs Trakų žemėje, ir aš pajutau realų istorijos dvelksmą. Mane aplankė ir keisti sutapimai...Naujasis kaimynas Tadas, buvęs mechanizatorius,“pusiau lietuvis, pusiau lenkas“, kartą, „susipažinimui“ pakvietė mane prie netoli tyvuliuojančio Ilgio ežero, prie apleistų žvyrduobių, ir paslaptingai pasakė:„Čia aš pats išariau nemažai Vytauto arsenalo akmenų...DAUG jų tada ištaškė čiabūviai, įmūrijo juos į fermų pamatus...Išmėtė“...
Žvyrduobėse – Vytauto arsenalas – nuglūdinti akmenys šaudyklėms!..Kaimynas juos saugojo ir man, bene šešetą sviedinių, padovanojo kaip brangiausius suvenyrus. Ir dabar dar – vasarvietėje – juos saugau...Beje, vėliau su anūkais ir pats dar keletą jų radau laukuose! Juk tai...tikra,“sunkiasvorė“ istorija!.. Ji atstoja bet kokius gražbyliavimus apie patriotizmą...
Kaip ją, istoriją, pamiršti, kaip jos atsisakyti, o be jos – tik vienas kelias – nužmogėti, be jokios savigraužos sueuropėti!..
Trakų istorinė aura stipri ir užburianti...Štai visai neseniai išleidau eilėraščių knygą, apimančią epchų lūžį – dramatiškąją XX ir XXI amžiaus ribą. Knygą pavadinau – „SUŽEISTAS“, o ją rašant – buvo vienintelis atramos ir jausmų pasitikrinimo atskaitos taškas – TRAKŲ PILIES KUORAI.
*
Aš nesu istorikas ir, žinoma, nepajėgus analizuoti bei vertinti šį kūrinį „Vytauto žemė“ kaip istorinę epopėją.
Kiek daug širdį draskančių klausimų?
Toks romanas sovietų laikais, būtų prilygintas „antitarybinei rašliavai“,apšauktas „nacionalistiniu išmįslu“, pakviptų teismais...Oficiali „kultūra ir literatūra“, žinoma, taip pat privalėtų jį pasmerkti...
Bet kodėl gi šiandien jis tyliai tyliai nutylimas? Dvasinis tingulys – ar paprasčiausiai - nedrįstama įsijungti į svarstymus, nes reikia visai kitaip suvokti ir savimp priimti „kitokį“, nestandartinį VYTAUTĄ?..O čia - romane tikros tragedijos, konfliktai, dramos, tikra akmenuota žemė!..
Dabartinė jaunuomenė, ta „nepriklausomybės karta“, kaip žinia, nepakankamai paruošta Lietuvos istorijos suvokimui...
Tad kaip vertinti tokį pasyvų skaitytoją, kuris virpa tik ateivių-monstrų nelaisvėje? Pykti ant jo ar jo gailėtis? Apie dvasinius nuopolius - savęs išdavystę, susvetimėjimą, „pienės pūko“ kompleksą, nešamą pavėjui, aš jau nekalbu...
*
O, romano gelmės?..Kaip į jas panirti?..Vienas, mano nuomone, itin prasminis DUBURYS – romano MOTERYS...Bene talentingiausi E. Malūko romano puslapiai – kaip mirgant naktinėm žvaigždėm, vaikams pasakojamos PASAKOS, kaip SAVAIP jie perpasakoja legendas ir savimp įkvepia ISTORIJOS AROMATUS, baltų tautosaką, išmintį ir amžių patirtį.
Ar tai nėra Lietuvos stiprybės paslaptis? Tautos genetinis kodas? Išlikimo garantas?
...Štai kunigaikščio Eikšo dukrelės, jų tarpe ir būsimojo Vytauto žmona Ona, savo Motinos „universitetuose“...
*
...Mergaitėms standžiai, daugeliui metų, įstrigo sakmės, ale jau taip įsirėžė į pakaušį – amžinai. O ragindama dukras be galo be krašto pasakoti tas pačias sakmes, kunigaikštienė savo kunigaikštytėms parikiavo, labai liepė, kad viską, ką girdėjo, atpasakotų su virpuliu pagražinusios. Te kiekviena pripila savųjų žodžių, nuaudžia žėrintį pasakų vėrinį.
Ir taip kas vakarą. Paeiliui kiekviena. Temokosi kalbos gražumo, minties lankstumo, te prisiminusios papasakos savo vaikams ir vaikaičiams. Kada nors.
*
Kaip jos lietuvės-pagonės išauklėjo, išpuoselėjo savo išmintingąsias dukras,savo sūnus-tautos didžiavyrius?..Nei universitetų, nei mokyklų – o jie – žiūrėk, išauga, sustiprėja, kuria valstybę, švaistosi Europoje, pasikliauja savo išmintimi ir gudria erudicija, susitinka ir kalbasi su magistrais, karaliais, sprendžia Lietuvos vardu, kai ką nustebina, kai ką apgauna, kai kur gudrauja...Ar tai rusėnų kniaziai, ar totorių chanai, ar tituluoti-šarvuoti kryžiuočiai – jiems vis tas pats...O kai kuriuos, kaip karaimus ar totorius, dar gi pakviečia pas save – atvykite į Trakus, gausite žemės, mes jus priglausime, globosime, mylėsime..
Stebuklas, fantazija, išdidus humaniškumas...Pagoniškas, baltiškasis, lietuviškas?..Bet ne!..Kartais šiandien girdžiu – „apie lietuviško identiteto krizę“, tautos nepilnavertiškumą, ne kažkam, o kitiems, svetimiems,vergavimą!..Tai gal nebūta lietuviškos tautosakos, niekas nedainavo lietuviškų svodbinių dainų, neniūniavo kūdikiams lopšinių, o vaidilutės, saugojusios ugnį, buvo kurčios ir nebylios?..Būsiu atviras – „istorinis moksliškumas“su savo „nuoga tiesa“ man kartais ne tik nuobodus, bet ir įkyriai pavojingas, aklai kosmopolitinis. Todėl sakau ir sakysiu, jog istorinę tiesą bei jos esmę norisi matyti ir suvokti dvasinėje terpėje, numanomuosiuose santykiuose tarp žmonių.Taip romane „Vytauto žemė“ pristatoma visa plejadą gyvų istorinių asmenybių - Lietuvos kūrėjų!..Čia – gyvas gyvenimas...Čia didis ir dar ne visai suprastas Vytautas, Kęstutis, Jogaila...Čia pulsuojanti žemaičių mitologija, besiformuojanti Europa, čia keliai ir klystkeliai...Čia, pavyzdžiui, ir netikėtas radinys – senosios lietuvių kalbos feniksas?..Dar nedaug kas išdrįso į literatūrinį audinį įausti XIII-XIV amžiaus baltų kalbos primirštą leksiką, jos melodijas?..Pagarba prozininkui!..
*
Ir vėl apie romano Moteris – Kęstučio žmoną Birutę, Algirdo – Julijoną, Vytauto žmoną Oną, jų dukterį Sofiją ...Be jų istorinė epopėja būtų prėska, šalta ir bedvasė. Štai kad ir ištraukėlė apie kunigaikštienę Oną...
*
„Mėnulis nusileido, gyvatės pasislėpė, užkeikimai baigėsi. Praeitis užanspauduota ir nustumta į archyvą. Mėlinieji sėkmės laiptai kyla aukštyn ir aukštyn tiesiai į dangų.
Tikėjimas ir auka užmuša neviltį ir pasipuošia atpildu.
Suvokianti, kad ji – MOTERIS – vienintelė ir didžiausioji MORALĖS reikšmė.
Ji – matas.
Mastas.
Matmuo.
Saikas.
Ona išgyvena švytėjimą. Tokį, kokio pasaulis iš jos nesitiki. Jai duotas puikiai mokytas, labai retas žirgas.Beveik juodis, vadintas Juodžiu, bet saulės šviesoje šlakuotas, obuolmušis. Kakta pažymėta baltu lopiniu.Godžiai pasmaližiaudami arklininkai tokį vadina lauku žirgu su žvaigžde. Garbanotais, ypatingais, iki mėlyno spindėsio juodais karčiais ir labai puria ilga uodega.{...}Ypatingo eiklumo ir karšto narto eržilas! {...}
-Aš pasakysiu mano poniai pakeisti žirgą į ramesnį, - susirūpina Kunigaikštis. – Toks nartas gali atimti žmonos sveikatą.
-Ne. Aš moteris. Man patinka toks žirgas, kuris būdu prilygsta mano valdovui.
Dulkėtais keliais Didingasis Kunigaikštis ir Didingoji Kunigaikštienė joja priekyje – jų eržilams kaip tik. {...}.
Balne ji,Ona, sėdi kaip žvakė: tiesi ir linguoja taip, kaip lengvai šuoliuoja Juodis“.
*
Ir vienas netikėtas pastebįjimas: kai VIENĄ romano egzempliorių padovanojau VIENAI skaitytojai, ji po VIENO mėnesio man pasakė:
-Perskaičiau...Bet skaičiau atsargiai...Nes, kai ilgiau įsiskaitydavau, man pakildavo kraujo spaudimas...Labai jaudinausi... O didžiausias atradimas, nuostaba ir pasididžiavimas – lietuvės moterys!..Ona – Vytauto bendražygė, švelnioji didvyrė, išmintingoji globėja!..
*
Kokia subtili šios moters nuojauta! Jos, tos nuojautos - tų gerųjų savo mikrobų –genų - negalima niekada pamiršti.Juk mumyse slypi būtis ir buitis prisodrinta istoriniais signalais, užuominomis. Kaip tu gali ramiai praeiti pro peizažą – su ežerais, pilies kuorais, rausvais konturais, salomis, griuvėsiais, gatvelėmis...Visur – istorijos dvelksmas. Čia būta!..Mūsų, tėvų, protėvių...Tas jausmas iš vidaus. Tikras, nesumeluotas, kaip alsavimas.
Lyg iš niekur nieko, iš mažens, iš lopšio, iš vaikystės?..Be šeimos, be giminės šaknų užaugtume (o taip vis dažniau atsitinka!) kaip mankurtai. Ir pakeltų, ir neštų mus visus (o gal jau neša) į nežinią, į dvasios dykvietes mažiausias svetimo vėjo pūstelėjimas.
Ne ir ne!..Taip tvirtinau sau, taip ginčyjausi su savimi, skaitydamas „Vytauto žemę“. Tik ant savo žemės, ant konkrečios,akmenuotos, molingos ar grumstėtos. Smėlingos ar šaltiniuotos – galime išmūryti savo valstybę, savo tvirtybės pamatus, kuriuose – mūsų skausmas, ašaros, džiaugsmas, duona...Čia ir tik čia mano šaknys, čia – aš – jos dalis, jos smėlis ir jos juodžemis...
Tokios genetinės NUOJAUTOS ar IŠPAŽINTIES mums reikia visiems, reikia šiandien, odar labiau ir skausmingiau – RYTOJ.
*
Eskizų pradžioje užsiminiau, jog „VYTAUTO ŽEMĖ“ „kultūriniuose-literatūriniuose sluoksniuose“ lyg ir nutylima, apeinama apylankomos...Bet, kaip dabar aiškėja, klydau. Romanas suinteresuotai svarstoma bibliotekose, aptariamas žiniasklaidoje.Jo pagrindu apmąstomi ne tik Lietuvos nepriklausomybės valstybės Šimtmečio įvykiai,bet ir jos giluminės ištakos bei tūkstanmetinis kelias. Romano sėkmę, susidomėjimą jo keliamomis problemomis, patvirtina ir knygų rinka: jau prekiaujama antruoju papildomu tiražu.
*
Ar tai recenzija?
Ne. Tai tik patirtų įspūdžių, kai kurių pabirų vertinimų nuotrupos, asociatyviniai pamąstymai. Kaip buvo, kaip nebuvo, bet vis tiktai aš gilokai įklimpau į XIV amžiaus sluoksniuotą dirvožemį, pajutau požeminių srovių virpėjimą. O tai, kaip sakoma, visais požiūriais – į sveikatą. Ir vėl tvinktelėjo širdy Maironis:
*
Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai!
Ir tiek mums davei milžinų!
Tu Vytauto didžio galybę matei,
Kad jojo tarp savo pulkų!
Kur tavo galia, garsi palikimais?
Kur ta senovė, brangi atminimais?
Juozas N E K R O Š I U S, poetas
2017 vasaris - gegužė
|
