|
J u o z a s N E K R O Š I U S
SUŽEISTAS
E I L Ė R A Š Č I A I
1996- 2016
S U Ž E I S T A S
1. Pelenuos, su gęstančiom žarijom
2. Kur tolumos saulėlydy dulkėtos
3. Gyvenimas gražus paprastumu
4. Niekados liūdėti taip nesugebėsiu
5. Šuo, aplojęs istoriją
6. Pražilęs Angelas su lino rankšluoščiu
PELENUOS,
SU GĘSTANČIOM ŽARIJOM
PIRŠTU RAŠALUOTU
Tą vakarą vieną, tik vieną,
Tą vakarą vėlų rudens
Ant stiklo rasotoeilutę
Pirštu rašaluotu rašiau.
Gal popieriaus trūko,gal beldės
Į širdį žinia nerami -
Langai rasomis ašaroti,
Rūkais atsidusę laukai.
Tą vakarą vieną, tik vieną
Pirštu rašaluotu rašiau…
YRA DANGUS
Buvo sunkiau jau už viską!
Žemė prakeiksmo šaukės,
Viduržiemy karklai žydėjo...
Močiutė vis meldės:
„Yra dar
Dangus,
Yra dar virš mūsų...
Yra dar, vaikučiai, dangus...“
PAGLOSTYK TYLĄ
Saulėlydį – tą žemės nerimą -
Kas užgesys?
Ir ūkanos virš žalsvo ežero -
Kaip ilgesys.
Likimas – pilnas nuojautų -
Irzlus, skaudus.
Paglostyk tylą spengiančią -
Gal atsidus?
UŽTEKS TO LAIKO
Skubėk lėtai -
Po įšalu jau šaknys graibo žemę.
Jos neužtruks -
Sula klevų kraujagyslėm srovens.
Skubėk lėtai -
Užteks to laiko tau -
Visam gyvenimui.
Visam.
Užteks.
PAVASARINIS IŽAS
Kaip jauties?
Su viltim, be vilties -
Kaip pavasario potvynio ižas,
Kaip skeveldra korėtos lyties.
Ar kremtuos?
Upė blaškos krantuos.
Kranksi varna ir valosi snapą.
O pakrantėse – žemė žieduos.
Kas raudos – atraudos.
Kas giedos – nugiedos.
Ižas girgžda – išplaukti taip noris.
O sugrįžt?..Iš tenai – niekados…
NERAMUS RYTAS
Lietum ašaroja stiklas,
Dusliai atsidūsta vėjas,
Svyruodami prieblandoj medžiai
Aplinkui šakom apsigraibo..
Dar nieko kol kas neįvyko,
Dar turi kažkas atsitikti - - -
Virš nuojautų ir abejonių
Dar gali
Pakilti
Vėluojanti
Saulė.
CHINESE ROSE
Tik vieną
Vienintelę dieną
Žydėjo kinietiška rožė.
Ir -
Ačiū,
Užtenka ir tiek -
Svarbu -
Pražydėti.
RUDUO,
PRAŽILĘS VORATINKLIAIS
Nesakai,
Nors jaučiu -
Tu žinai,
Kas bus,
Kai nubirs paskutiniai grūdai
Ir švilpaus ražienose vėjai -
Lyg niekur nieko nebuvo...
Ir būsi teisus,
Apraizgytas,
Pražilęs voratinkliais.
SUŽEISTAS ANGELAS
Tamsoj ieškojau tavo veido.
Šviesos – liūdnam veide.
Šešėlis baltas nusileido
Nakčia senam sode.
Šakas siūbavo gūsiai vėjo.
Kur takas nuošalus,
Po medžiais Angelas stovėjo
Bejėgis ir tylus.
Plasnot ir skrist jis negalėjo.
Su lietumi kartu
Per sparną karštas kraujas liejos
Ant drapanų baltų.
Bandžiau aprišti žaizdą gilią,
Žvelgiau į jo akis.
Man Angelas šnabždėjo tyliai -
Jau niekad neužgis...
O vėjas niršo, kaukė klaikiai.
Kančia širdy giliai...
Virš mano sodo nuo to laiko
Neskraido angelai.
ATLAIDAI
Bažnyčia medinė.Sena.
Laukų rudenėjančių gėlės.
Ir prieblandoj plazdančios vėlės
Su šia šešėliuota diena.
Atodūsiai tartum malda.
Taip meldžias, galbūt, tik šventieji.
Atleiskite mums, nekaltieji,
Kai artinas iks valanda
Ir žiūri įdėmiai kažkas
Į sielą skaidrėjančią, ramią,
Ir lūpos suvirpa, ir amen,
Ir užpučia vaško žvakes.
PORTRETO DETALĖ
Monsinjorui Kazimierui atminti
Iš meilės,
Tik iš meilės tas drovumas,
Ta baimė mano,
Tas atsivėrimas,
Tikėjimas ir praregėjimas - - -
Kai - - -
Sielą sukrečia
Neįtikėtina tiesa -
Ir - - -
Supranti -
Delnuos laikai
Pulsuojančią bedievio širdį.
DEDIKACIJA VARPUI
Varpe -
Broli tylos,
Pranaše dvasios mišparų,
Mano vaikystės šaukly,
Bokštuos bažnyčios skambėjęs.
O,
Kaip suvirpa širdis,
Triukšmui aprimus - - -
Laukiu!
Varpas ir vėl suskambės -
Skelbdamas
Tylą.
SKEVELDROS
Skeveldros...
Iliuzijos bokšto nugriauto!
Ko juokiatės?
Mums neskaudėjo?
Ir viskas pavėjui nuėjo?
Skeveldros...
Skeveldros.
Ak, nuodėmių atplaišos aštrios!
Jos -
Venomis braunas
Į širdį...
Skeveldros...
RUGIŲ LAUKE
Dar -
Ir dabar aš,
Tarp delnų iškūlęs rugio varpą,
Pelus išpustęs,
Burnoje jaučiu
Saldumą žalsvo grūdo -
Ir meldžiuos,
Lyg po komunijos, kuri atleidžia nuodėmes.
SKRUZDĖLYNAS
Jau lazdynų šakos susipynė,
Jau upeliai blyksčioja ramiai.
Padėkdie, darbštusis skruzdelyne,
Prieš tave nusilenkiu žemai.
Kaip Guliveris, toks nerangus, išstybęs,
Atitraukti žvilgsnio negaliu
Nuo tikslingai judančios galybės,
Vien tik jai težinomu keliu.
Miškas, išlingavęs dieną ilgą,
Vakaruosna saulę palydės,
Kai, įkopus į aukščiausią smilgą,
Atilsiui ramiam pakvies skruzdė.
Riešutus tankmėj brandins lazdynas,
Vėl sapnuos čiulbėjimus naktis.
Ir užmigs mažytis skruzdėlynas -
Didelės visatos paslaptis.
VYTURIUKAS
Vyturiuko širdelė mažutė -
Lyg rainas žirniukas.
Joj gieda
Septyniolika džiaugsmo smuikelių -
Mano žemės didi filharmonija...
Ačiū.
KONCERTAS
Ant pirmojo spindulio rytas suveria rasos lašus.
Bitės,
Medumi kvepiančiais sparneliais,
Paliečia baltus žiedlapių klavišus.
Muzikuoja obelys, vyšnios ir kriaušės.
Ir pienės, žinoma, pienės.
Varnėnas,
Batuta pabeldęs į inkilo stogą,
Diriguoja simfoniją...
Tik sraigė vėluoja,
Tempdama ant kupros sodo namelį.
BĖGANTI SĄŽINĖ
Žiūrėkite -
Aplipus pikdagiais,
Alkana, apdulkėjus, suvargusi,
Kaip kalytė,
Užkimusi, lojanti - - -
Paskui lemties vežimą
Duobėtu vieškeliu,
Įkandin gyvenimo - - -
Bėga,
Klumpa ir bėga,
Tarp skaistyklos ir pragaro,
Pasiklydusi sąžinė.
UŽDEGĘS ŽVAKELĘ VAŠKINĘ
Poetui ir žmonių kunigui
Ričardui Mikutavičiui
Tas pasaulis skaudus -
Su meile jį šventinu.
Ir taip išeinu,
Uždegęs žvakelę vaškinę,
Tamsoj pasišviesdamas - - -
Kad tik nesukluptume
Takuos ir keliuos,
Klampiuos ir duobėtuose savo likimo.
Pulsuoja - - -
Lyg širdys visų artimųjų,
Lyg skausmas pasaulio.
Man nieko nereikia.
Palieku jums viską -
Kartoti,
Suklysti,
Gailėtis.
Tikiu ir tikėsiu -
Žvakelė vaškinė dar šviečia -
Pagairėje vėjų?
PERKŪNIJA ŠUKAVO ŽEMĖS PLAUKUS
Perkūnija
Šukavo žemės plaukus.
Kibirkščiavo.
Užvėriau langą ir atsidusau.
Prisiminiau -
Kaip rankom susilietus,
Elektros iškrova mus pakeitė,
Sujungė ir sulydė...
Perkūnija
Šukavo žemės plaukus.
ŽVAKĖ
Tau Vėlinių žvakę
Aš uždegiau vakar.
O, vėjau, o vėjau,
Prie kapo stovėjau...
O ašaroj mano
Liepsnelė pleveno...
TAMSUS RŪSYS
Juodi drugiai tamsiam tvankiam rūsy,
Atskridę iš rudens dangaus žvaigždėto,
Tyloj dulkėtoj vasarą sapnuos,
Lyg Dievo atgimimą pažadėtą.
Ar tai drugiai? Gal sielos pasmerktų
Čia ištremtos, kad viltųsi ir vargtų -
Nepriimtos į pragarą kol kas
Ir pragintos tolyn nuo rojaus vartų?
Kas jiems nupurtys dulkes nuo sparnų,
Kas juos paguos, atnešęs plukės žiedą?..
Tamsus rūsys. Keistai juodi drugiai...
Ir aleliuja niekas dar negieda...
SENELĖ
Ji
Delnu
Širdį virpančią prispaudė,
Kad toji tartum paukštė neišskristų.
O vanagas
Jau virš sodybos suko ratą.
Vištos išsislapstė
Ir varnos beržuose jau kėlė alasą...
Ranka nusviro...
Ir širdis – išskrido!
Ir jos daugiau jau nemačiau...
Ak, paukštė,
Mano sengalvėlės paukštė!
AKIMIRKA
Pagauk akimirką,
Ilgesnę už amžinybę.
Nepražiopsok -
Ties horizontu,
Ties mišku
Ar virš ežero
Saulėlydžiai atsisveikina,
Tarytum išeidami visam laikui,
Neprižadėdami
Grįžti iki aušros.
ANT TILTO
Iš nevilties,
Iš nevilties sparnai išauga.
O gal iš baimės?
Gal iš vienišumo?..
Žuvėdros blaškosi
Virš vandenų tamsių pavasarinių...
Išskrido vėl į nebūtį kažkas.
Ant tilto meilės laišką prirakinęs...
Iš nevilties,
Iš nevilties sparnai išauga.
VĖLINIŲ ŠVYTĖJIMAS
Vis ramiau žiūriu į tamsią tylą,
Kur lyg paslaptingam ekrane
Ryškūs praeities vaizdai iškyla,
Keičiasi viliodami mane.
Tai vaikystės žalios margos pievos
Ir upelių gaivūs duburiai,
Kryžkelėj medinis senas Dievas,
Pasmerktųjų kankinių būriai,
Kvepiantis kieme alyvų krūmas
Ir žemčiūgai laistyti krauju,
Ir visų išėjusių gerumas,
Mano priartėjimas prie jų
Vėlinių švytėjime...Ir žvakių
Rudeninė virpanti auka,
Ir vaikystė – tartum būtų vakar -
Peržegnota motinos ranka.
SENELIS.
UŽDANGSTYTI VEIDRODŽIAI
Kiemą -
Iki pat slenksčio -
Išbarstė eglišakiais.
Pirkioj pritemo.
Tyla.
Vaikštinėjo galupirščiais,
Šnabždėjosi negirdomis.
Sustabdė laikrodį,
Kad nepažadintų užsimerkusiojo,
Užmigusio,
Sulaikiusio kvėpavimą,
O gal -
Ir užpykusiojo:
„Kodėl jūs uždangstėte veidrodžius?“
JEI NORITE - ROŽIŲ
Seni kapai įdumba.
Žemė susigražina išminčius ir palaidūnus,
Benamius, artojus,
Nuteistuosius ir kalėjimų prižiūrėtojus...
Žemė priglaudžia visus, šaknimis apkabindama.
Iš jos,
Tik iš jos
Kyla žydėjimas - sodų, varnalėšų, durnaropių,
Jei norite – rožių...
ANSTOLIAI
Ne kartą klydom -
Netikėdami...
Palei ežerą,
Slenkant tirštam rūkui,
Paukštukui čiulbant,
Vėstant arbatos puodukui
Ar šiaip -
Dykinėjant -
Artėja -
Keliais – ne keliais -
Iš visur -
Visada -
Prie užrakintų vartų,
Prie šarvotų durų -
Lemties antstoliai.
ĖJO ANGELAS
Duobėtu rudens keliu
Ėjo Angelas.
Ėjo klupdamas.
Per baltą Jo sparną liejosi kraujas.
Angelas suplasnojo,
Beviltiškai bandė pakilti.
Tirštėjo prieblanda...
Netoliese švietė langai...
Pasigirdo kvatojimas...
Lijo.
Angelas nušlubavo nežinoma kryptim.
Neužėjo...
SUNKUS GYVENIMAS
Sunkus aiškiaregio gyvenimas...
Jis girdi
Neištartą žodį ir aimaną.
Mato nuslėptą ašarą,
Jaučia neaprištą skausmą...
Sunkus
Aiškiaregio gyvenimas!
O ką jau kalbėt...
Apie Kristų?
APOKALIPSĖ
PAGAL NOSTERDAMĄ
Nepetėkėjusi
Saulė,
Užrakintas
Rojus ir pragaras,
Raktai
Įmesti
Į amžinybės bedugnę.
Tamsa...
To dar nebuvo -
Bet...
Gali ir būti...
PARAPIJOS BAŽNYČIOJ
Bažnyčioj buvo šalta visados.
Mediniai klauptai,
Didelis altorius,
Vaško žvakės...
Ir durys sunkios,
Girgždančios,
Per jėgą atsidarančios.
Šalia - - -
Ledokšniai vandeny pašventintam -
Žegnonėm ir krapylom.
O kojos!
Kokios šaltos kojos
Nukryžiuotojo -
Išbalusios,
Žaizdotos,
Nubučiuotos...
GEGUTĖS KUKAVIMAS
Nupiešk man gegutę - - -
Girdi,
kaip ji skraido -
Nuo medžio ant medžio,
iš lizdo į lizdą,
nematoma ir paslaptinga.
Gegutė...
Gegutė raiboji...
Bet kaip man nupiešti
Gegutės
Kukavimą skraidantį?
O KUR KITUR?..
Gal krosny,
Ant kurios iš panagių mes čiulpėm šaltį
Arba palėpėje,
Kur senos paslaptys voratinkliuos įstrigo?
Gal pasakoj
Ar mįslėj keturgyslėj,
Ar dūzgiančio ratelio pakulų kuodely,
Drobiniam rankšluosty,
Verbos šakelėj kadaginėj
Ar pelenuos – su gęstančiom žarijom -
Tautos dvasia rusena?
O kur,
O kur kitur,
Broleli,
Kur kitur?
IŠ REKVIEM
Kad jie grįžtų į šventą Piliakalnio smėlį
Ir daugiau nesakytų
Paliekamai žemei sudie,
Kad uždegtų žvakelę
Ir Vėlinių vakarą
Tylūs
Nubrauktų
Nuo tujos šakelės
Sūrią ašarą...
Tiek,
Tiktai tiek...
Kaip lengviau atsidust,
Kaip paguosti pasaulio klajūnus,
Kai žinai,
Jog išeinantiems šviečia žvaigždžių miriadai,
O sugrįžtantiems
Mirksi – viena.
Tik viena -
Paskutinė, užgęstanti...
GIMUSIAM
Genai paslaptis kužda,
Kraujas -
Atsimena...
Būta,
Jau būta,
Protėvių venom sroventa,
Iš klaidžios amžinybės
Žiūrėta tėvų akimis,
Pulsuota
Jų smilkniuos,
Aistromis kunkuliuota - - -
Į šią
Akimirką,
Į ašarų svaigią pakalnę.
IŠGIRSIU
Ant slenksčio sėdi tėvas ir senelis.
Taboka kvepia.Gryčioj verda kruopos.
Beržyne suprunkščia bėra kumelė.
Mama pamelžė karvę.
Avys bliauna.
Žvaigždė nukrito degdama už kluono...
Ir aš
Krentu į praeitį slaptingą,
Į atbulinę laiko perspektyvą.
Čia mano viskas.
Niekur neišeisiu,
Sėdėsiu, lauksiu –
Ten už amžių kalno
Dainuoja,
Mano protėviai dainuoja...
TIES KRYŽKELE
Ties kryžkele – ne kartą pats mačiau -
Gyvenimas su rūpesčiais stovėjo -
Lyg laukė nuosprendžio, paskui nežinomais keliais
Pasuko, klupdamas saulėlydžio kryptim, pavėjui...
Jam sušukau – atgal! Sugrįžk, ne ten eini -
Ten šunkeliai – ir dulkini, ir klaidūs!..
“O ką žinai, iš kur, sakyk, žinai?..“ -
Laukų platybėj man atsakė aidas.
Tam balsui paklusui ir įdurmu nuėjusį sekiau,
Duobėtame kely sutapo mūsų pėdos - - -
Kur kryžkelės, kur vis nežinomi keliai,
Kur tolumos saulėlydy dulkėtos...
|
