Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
BERŽO SULA |
2009-03-13, 16:35 |
***Gimtinėje, prie kelio į sodybą, augo trys beržai. Kiekvienam broliui po vieną. Mes jais didžiavomės, juos labai mylėjome. Ir pavasarį, kai netoliese baltuojančiame beržynėlyje kaimynai iš apvalesnių ir drūtesnių medžių leisdavo sulą, mes niekam nedavėme teisės aštriu grąžtu nuskriausti mūsų beržų ir taikytis į jų šerdis, o, galbūt, į širdis.Tik kartą, vienintelį kartą aš paprašiau savo beržo pagalbos....Mat ankstų pavasarį, pačiulpęs ledokšnių, susirgau, pakilo temperatūra, lyg tai grėsė plaučių uždegimas. Kankino troškulys, sukepė lūpos, tiesog dusau, o mama sakė, jog kliedėjau...Ir tada pradėjau šaukti: "Sulos...sulos...Iš beržo..." Berods, vyresnysis brolis Vladas, pačiupęs grąžtą ir nubėgęs prie keliuko, atvėrė mano beržo širdį...Neužilgo į medinį kibiriuką pradėjo lašėti saldi, skaidri kaip ašara sula....Pirmojo gurkšnio neatsimenu..Bet jis, kaip pasirodė, mane prikėlė iš nebūties...Dar ir šiandien, kai mane labai troškina, aš pirmiausia pajuntu gaivinančios sulos skonį, ir vos ne užspringdamas, rodos, geriu ir geriu, traukiu į save baltojo beržo kraują... ĮSIKLAUSYKIM: GRŪDAS DYGSTA ***Patylėkime: grūdas dygsta. Tyliai tyliai pro grumstelį kalasi žali daigeliai, lenda pačios švelniausios pasaulyje adatėlės. Virš juodo lauko tvyro baltas, šiltas ir drėgnas rūkas, sugeriantis garsus. Vos girdisi pempių klykavimas, parskrendančių gervių ir žąsų gagenimas. Pamiškės pusėje amteli šunelis...Pilka Žemė paslaptinga, tartum atliktų mums nesuprantamas, turbūt, pagoniškas apeigas, lyg melstųsi, lyg lauktų stebuklo...Girdi?..O gal tik jauti, suvoki, jog brinksta, pučiasi, raivosi milijonai pumpurų, milžiniška energija plūsta šaknimis, šakelėmis, veržiasi iš žemės - į laisvę, į aukštį, link gigantiškos dievybės - šviesulio - Saulės...Pasilenkiu prie žemės..O, Viešpatie...Juoda dirvos paklotė subadyta rausvomis adatėlėmis. Net kieti grumsteliai, ir tie, perverti, susmaigstyti adatėlėmis, tartum koks nematomas juvelyras pasiryžo suverti pasakiškus žemės karolius...Ką ten karolius...Pavasaris siuva smaragdinius kilimus, kuriais netrukus nuklos, apdangstys lygumas, kalnelius ir visas lomeles bei pamiškes, o paskui jas apibarstys gėlėmis.
|