2009-10-26, 09:12 |
...perskaičiau nemažai memuarų, tačiau abejoju jų patikimumu....Juose daug iliuzoriško gyvenimo.Praeitis, savigyra ir pagiriojimai, atsidūsėjimai bei asmeniškumai, menami žygdarbiai ir "taurūs" poelgiai, istorinis sterelumas, rožinės spalvos...Ir gyvenimas buvo doresnis, ir vanduo šlapesnis...Buvome jauni ir gražūs, nekalti aniuolėliai... ...Jei sakai tiesą, kiti galvoja, jog tai fantazijos. Gražiai pameluoji - ne vienas pripažįsta, jog teisybė. Bet iš tikrųjų - ar gali žmogus - ir dar senyvas - būti objektyvus? Be to, jo smegeninė-kompiuteris prikrautas informacijos, kuri dažnai jau nepavaldi rašančiajam. Kitaip sakant, "ne šuo vizgina uodegą, o uodega...vizgina šunį." ...Apgailėtina, jog beveik nėra memuarinės literatūros kritikos, sakyčiau, susumuojančių ir apibendrinančių apmąstymų, žvilgsnių iš šalies.Keistoka ir tai, kad praeities veikėjų memuarai visiškai ignoruojami, net bijomasi prie jų prisiliesti, juos paimti į rankas, tartum būtų pavojus apsikrėsti raupais ar kiaulių gripu. ...Štai pavyzdys...Leidėjai paskelbė, jog bus pristatoma Antano Barkausko prisiminimų knyga "LAIKMEČIO ĮKAITAI". Beje, parašyta gana įtaigiai, nevyniojant faktų į rožinius skudurėlius, pripažįstant padarytas klaidas, pergyvenant dėl buvusių klaidų...Tai, turbūt, KOL KAS pati iškiliausia ir vertingiausia paskutiniojo dešimtmečio memuarinė knyga...Ir ką jūs galvojate? Daug kas pabijojo ateiti į susitikimą, nes "kažkaip nepatogu", "galiu būti ne taip suprastas", "žinote, komunistų ideologas..." Be to, ir leidėjams buvo bandyta "įpiršti" nuomonę, jog "gal per anksti", "geriau tokių knygų neleisti", "gana tos propagandos.." ...Bet...Net ir blogiausioje memuarinėje knygoje galima surasti aukso dulkių. Memuaristas, nors ir labai besistengiantis "pameluoti praeitį", vis tiktai pasako dalį tiesos. Tad, galvočiau, mūsuose kaupiasi tam tikra KRITINĖ MEMUARINĖS LITERATŪROS MASĖ, kuri, nori ar nenori, VISUMOJE artėja prie objektyvios tiesos ir p a l i u d i j a XX amžiaus autentiškumą, duoda peno apmąstymams bei išvadoms...Ta proga prisiminiau iš mamos lūpų išgirsta frazę, kuri visam laikui giliai įsirėžė atmintyje: JŪROS DUGNE PO AKMENIU GULI TEISYBĖ.
|
2009-10-22, 10:40 |
...O, jurgutėliau...Jau spalis.Velniškai greitai nuaidėjo,varnėnais nušvilpė ir su gandrais išskrido vasara.Ką tik suvalgiau paskutinį savo sodo obuolį...Jų šiemet buvo mažoka.Tiesa,slyvų ir serbentų uogienes anūkai ant sūrio teps dar ilgokai...Vasara buvo man SAVY, tartum kažkokios dar nepatirtos dvasios atostogos, o gal bėgsmas nuo beprasmybės. Vienu tarpu į smegenis smelkėsi net depresinės bacilos, tokios kiauliškos, pašvinkusios, lyg pranašaudamos kiaulių gripo epidemiją: IR kam visa tai? Tie rašymai, pergyvenimai, tos abejonės, nubudus vidurnaktį, tas literatūrinis šurmulys, kultūra?..Gyvenk kaip žiogas, zysk kaip uodas, žaliuok kaip dilgėlė...Jeigu TU niekam NERŪPI, tai kodėl privalai savo SIELĄ tempti ant ešefoto?..Bet, velniop viskas...Juk ruduo jau, o aš, kaip žinia, RUDENS augalas, tartum iki šalnų žaliuojantis krienas ir savo macnybę parodantis...artėjant žemės įšalui...Tad pasitarkuokime krienų...
...Girdėjau rusišką dažnutę-"častušką". Keturios eilutės, o prieš akis - amžinai vargstančios šalies paveikslas: betvarkė, beverčio žmogaus situacija ir jo nepalaužiamas optimizmas:
Krematorium proveriali, Bezprizornika sžigali. Dverj otkryli: on tancujet I kričit -zakroite..Dujet...
Lietuviškai tai galėtų skambėti šitaip:
Krematoriumą pataisę, Rusą degino beteisį. Žiūr, duris pradarę, - šoka Ir dar šaukia: -Man šaltoka...
Ir apie savo bėdas galima pajuokauti:
Valstybė rūpestinga ir gera: Sukluso, kur pažvelgsi, vagys knibžda. Ministeriai pripildo savo kišenes Ir taip nuo aferistų saugo mūsų iždą.
Dabar skatinama įskųsti finansams žmogelį, slepiantį mokesčius, darantį visokias machinacijas.Siūlomos premijos...
Kaimynas prakutęs, užtino akutės... Kaimynas triukšmauja, iškėlęs vėl puotą. Vėl premiją gavo, nes vėl demaskavo Biznelio bičiulį gudriai korumpuotą.
ANŪKĖ SU CHARAKTERIU
Nors senelė mano bamba, Segsiu auskarą į bambą.
TIK DIRŽIUKU IR PER SĖDYNĘ
O kaip ištiesinti kuprotą?.. Prisimenu aną gadynę... Vaikams įkrėsdavome proto Tik diržiuku...ir per sėdynę.
IŠ ANOMALIJŲ
Tik patvirkusi tauta, Žygdarbiams susivienijus, Ir pastojusi slapta, Pagimdo satyros ...genijus.
|
2009-05-20, 09:16 |
* Bijau Ilgėjančios nakties, Tamsoj - Pulsuojančios širdies, Dienos Trumpėjančios Gailiuos, Kaip ašaros - Rasos gailios.
* Erškėtrožių krūmai, Kaip kankinio vainikas Puošia nelaimingą žemę. Tarp spyglių Ir žiedų Girdisi čiulbėjimas, O gal... Virkavimai?
* Su Kiekvienu ubagu Atsisėdu Ant purvino grindinio. Su Kiekvienu valkata Vaišinuosi Prie šiukšliadėžių. Su Kiekvienu nusikaltėliu Miegu Ant kalėjimo gultų...- Kalbėjo humanistas, Atlapojęs pasauliui krūtinę... O iš jo Kvatojosi bepročiai.
* Kur, Į kokius atlaidus - Išvažiavo Rimgailų kaimas? Tik keliose sodybose slampinėja Poterių nemokantys parmazonai... O vienas iš jų, šiek tiek apkaušęs, Paaiškino - Gal į Šiluvą, O gal į Betygalą? - - - Toli toli, Kad vos begirdėti, Skambina varpai... Turėtų prasidėti mišios... O ant dūšios neramu, neramu, Lyg per šventąjį pakylėjimą... Bet čia, Kur buvus, kur nebuvus, Prieina kaimynė Abukauskienė Ir sako: -Juozeli, Netikėk tuo pakaušeliu... Atlaidai Rimgailams jau seniai pasibaigė Ir nebus Aleliujos... Jeigu nori pamatyti pažįstamus, Nuvažiuok į Pilkalnį, Užkopk į kalnelį - visus ten surasi... Apie viską išgirsi, visus pamatysi, Iki valios pasišnekučiuosi...
|
2009-05-17, 09:22 |
SKIRPSTAS
Gaila skirpsto, seno seno skirpsto, Laužyto, genėto, kirviais kirsto. Jis tylus, ir kreivas, ir gruoblėtas, Vėtrų bartas, niekad nemylėtas.
Vargo medis, liūdesio ošėjas, Į palaukę vienišas išėjęs, Žvalgosi į aukštą jauną girią - Ją paukšteliai giesmininkai giria.
Skirpste, mano broli, senas skirpste, Man taip pat nekart į širdį kirsta. Kaip ir tu, aš vienišas stovėjau Ir švilpiau keistos epochos vėjui.
Glostau skirpsto liemenį gruoblėtą. Laikas srūva, teka laiko Leta. O viršūnėj mano seno skirpsto Varnų alasas grėsmingas pasigirsta...
|
|
|