Tą vakarą vieną, tik vieną, tą vakarą vieną rudens ant stiklo rasoto eilutę pirštu rašaluotu rašiau.
Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
Dienoraštis
KINIETIŠKA ROŽĖ |
2009-03-14, 17:14 |
***Maestro nubudo anksti, tekant saulei. Kaip ir visada, jis džiaugėsi ryto garsais, medžių šlamesiu, giedančiu paukščiu, tolimu miesto alsavimu. Bet staiga jis pasijuto, lyg būtų paniręs į vandenį. Ausyse spengė, lengvai ūžė. Maestro nusiramino, kai šalimais trinktelėjo durys ir kažkur skubėdama nubėgo seselė, bet jos žingsniai buvo neįprastai duslūs..Maestro pradėjo niuniuoti kuriamos dainos melodiją, priėjo prie koridoriaus gale išsišakojusia kinietiška rože ir norėjo paglostyti vakar pražydusi žiedą, bet jis jau gulėjo ant grindų - bejėgis ir suvytęs...
|