2009-05-15, 16:22 |
...IŠ sodybos išėjo ne tik žmonės, išėjo ir medžiai...O gal kartu?..Prisimenu viską, ūksmingą sodelį, penkias senas obelis, vyšnyną, "požečkų" - raudonųjų serbentų krūmus, vargstančią, karvių bei avių skriaudžiamą slyvą, niekaip negalinčią užaugti, vis skriaudžiamą, vis aplaužomą.Ir koks buvo nustebimas, kai vieną vasarą ant jos šakučių tarp lapų pastebėjome slapta prinokusius kelis vaisius - geltonas suskilinėjusias, saldžias, sultingas, medumi kvepiančias slyvas... -Matai, kokia slapukė, - pasakė brolis Vladas, rūpestingai aptverdamas daug kankinimų patyrusį medelį...Po to, jau kitą pavasarį, slyva, tartum atsidėkodama, pražydo, aplipo neregėta gausybe gelsvų žiedų...O rudenį sodrios prinokusios slyvos tiesiog šlepsėjo į žolę, o mes visi laižėmės kaip katinai... ...Dažnai prisimenu serbentus...Net ir prinokę - rūgštūs, tiesiog užimantys kvapą, bet , kaip mama sakydavo, vis tiktai uoga...O sapnuoju juos štai dėl ko: slenkant per Rimgailus frontui, pasitraukėme į pamiškę pas kaimynus Jocius, mūsų viekiemį užėmė vokiečių kareiviai, sode stovėjo jų "obozas" ir tankai...Štai pastarieji, ten besisukinėdami ir maurodami, pridarė "zlasčių" arba bėdos. Besimaskuodami išlaužė vyšnyną, galutinai suniokojo mūsų skaniąją slyvą ir... vikšrais sumalė serbentų krūmus...Tad grįžus į namus, aš pirmiausia aplekiau sodą ir gerokai įsigandau. Mat iš tolo žalioje žolėje pamačiau ...telksninčias kraujo balas ir kone šaukdmas nulėkiau pas mamą...Bet, kaip vėliau pasirodė, tai buvo ne raudonas kraujas - o vikšrais sumaltų prinokusių serbentų tyrė...
|
2009-05-05, 08:44 |
PRISIPAŽINIMAS MEILĖJE
Tariau jai: "Mylėsiu tave amžinai.."- Atvėręs liepsnojančią sielą, O ji tik pavartė melsvas akutes: "Kaip miela, kaip miela, kaip miela..."
"Priskinsiu pasaulio gėlynuos žiedų, Išpuošiu mūs meilės altorių..." Truputį suirzus atsakė jinai: "Nenoriu, neverta, nenoriu..."
"Per maža?..Nurinksiu žvaigždes nuo dangaus, Lyg rubinus žersiu prie kojų..." Ji paputė savo putlias lūputes: "Dėkoju, nereikia, dėkoju..."
"Pridėsiu ir sabalo kailius, nepyk... Išvesiu į Vilniaus elitą..." Prisiglaudė meiliai miela prie širdies: "Kas kita, mielasis, kas kita..."
|
2009-05-03, 10:02 |
*** Paėmęs grumstą į rankas, Sakau: sukurkit aromatą, Kurs nuo vaikystės, daugel metų Iš proto vesdavo mane - - -
Kai bunda po žiemos gamta, Kai kiekviena gyva šaknelė Daigelį saulėn stumia, kelia, Sapnuodama žiedų varsas.
Nuo žemės kvapo apsvaigau Ir užmiršau, ką pasodinęs, Gal aguročius, o gal dynias, O gal vėl viską sumaišiau?..
Kur nusipirkt man kvepalų - Su komponentais molio, smėlio, Su aromatais juodžemėlio...- Mokėsiu auksu ir grynais...
Paėmęs grumstą į rankas, Ne mirtį pajutau - gyvybę... Aplink skaisčių žiedų gausybė, O aš su kastuvu stoviu...
|
2009-05-02, 18:49 |
* ...saulę užstojo melo debesys, nėra lietaus, tik kelios sūrios ašaros...
* ...pakelėse plaikstosi raudonos šermukšnio skaros...Vėjuota...Lyg pravažiavo čigonų taboras...
* ...tarytumei nekrikštyti vaikai, mes nežinojome, kas esam ir nieks tada dar mūsų nešaukė vardais...
* ...ten, už krosnies vis krebždėjo pelės, piktos mintys, nuojautos, velniai, o sapnuos jau geros laumės lankės, mojo man stebuklų lazdele...
* Moteris pro ašaras pasakė: apgavai, o aš tavim tikėjau, aš gyvenimą ir meilę savo jau ruošiausi parduoti, tau mielasis, tąkart už grašius...O dabar abu jau turim savo laisvę, tik neaišku, ką su ja daryt?...
* Gimtųjų vietų mažas upeliūkštis - pirmoji ir didžioji mano upė...Laiveliai popieriniai ir vandens lelijos...Ir rankom aukšlė pagauta, ir potvyniai pavasariniai...Tai būta taip seniai...Brendu per skaidrią sraunią brąstą...Jaučiu - manęs upelis nepažįsta...
|
|
|