2009-04-30, 11:54 |
* ...žvaigždžių papėdėje žmogus per purvą brenda...šioj žemėje tarytumei ateivis...Toks svetimas, suvargęs, lyg paklydęs, nedrįsdamas pažvelgt į begalybę... ...suūkauja tamsiam miške pelėda... ...mauroja briedžiai...loja kaimo šunys... ...žmogus vis brenda, ir žvaigždžių nemato...- kad tik kas nors uždegtų jam žvakelę...* * ...galaktikose ėmėme žvalgytis - o kojomis įaugom į šiukšlynus...Visatos Protas stebisi - kodėl gi tas Homo sapiens vis nemokša toks?..Neperskaito BŪTIES elementoriaus?.. * ...tik iš tamsos mums blykstels spindulys, tik liūdesio sparnu palies mus meilė, su ilgesiu atskris, lyg paukštė, džiaugsmas...Tik iš tamsos, iš liūdesio, iš ašaros, o ne iš aukso - laimė...
* ...už smulkias nuodėmes smulkiais atsiskaičiuok...Kai dykumoje troškulys kankins, tau drungno vandenio pasiūlys Atpirkėjas...Tada suprasi - kaip Tu gyvenai...
|
2009-04-30, 07:26 |
* ...mačiau, kaip iš kokono šilko gijos slydo - iš įkapių numirusio šilkaverpio...Taip baigės jo gyvenimas neilgas - o liko šilkas... ...mačiau vaikystėj kaip močiutė verpė...Linus ir pakulas, ir vilnas...Ir ratelis dūzgė, ir trinksėjo staklės, ir šaudyklės šaudė...Paskui man siuvo čerkeso švarkelį ir milo kelnes, ir išleido... "baltojoj pievoj juodas aveles ganyti..." * ...jau Rimgailuos ir vėl pražydo sodai, kuriuos labai mylėjo mano brolis...Varnėnai švilpia, gal tai jam čyrena - Sodintojui, kuris toli išėjo... ...o kartą rudenį, kai obuoliai jau krito, kai jie dunksėjo į nebylią žemę, aš pagalvojau - tai šaukimo ženklas, tai morzės abėcėlės šaukiniai - sugrįžk iš TEN, išėjęs... * ...gimtinėje ant slenksčio akmeninio, kai saulė leisdavos, ir kai ilgėdami ištysdavo šešėliai... - matydavau - tylus ir užsimąstęs, gal kiek rūstokas - sėdi Tėvas...O kartais atsidūsta, kosteli, kad net žiogai nutyla... ...dabar Jį suprantu...dabar ir aš norėčiau ant seno akmeninio slenksčio pasėdėti...Ten, kur saulėlydžiai išaudžia tylą...Yra daug priežąsčių, daug paslapčių...Tas ilgas kelias, kuriuo išėjo patys artimiausi...Ir nuojautos, ir rūpesčiai, ir naujos mįslės...Kaip bus toliau?..Už to saulėlydžio, už ežero, už horizonto?..
|
2009-04-28, 17:13 |
* Buvau pakviestas į svečius, bet....(Apie tai man su širdgėla pasakojo bičiulis...) Elito atstovas, buvęs mano klasės draugas užmiesčio rezidencijoje rengė iškilmingą vakarienę...Fazenda - skambindamas bene tris kartus pakartojo...Fazenda... Atvažiavau...Su gėlėmis, su dovana...Fazenda slėpėsi už dviejų metrų aukčio nepermatomos tvoros...Geležiniai, liaudies meistro sukurti, vartai, elektronika, įspėjimai, šuns amsėjimas...Spausti mygtuką ar ne?.. Ilgai stovėjau, apsižvalgiau, pasižiūrėjau į savo originalią puokšę - vos pražydusias alyvas...Ir staiga - matau - šalia naujos elito tvoros - senas, bet dar fantastiškai žydintis laukinių alyvų krūmas...Violetinis ir alsuojantis svaigiais pavasario kvapais...O rankose - mano kukli puokštė - taip pat iš alyvų...Tik jau apvytusių... O, Viešpatie, O, mano naivus nuoširdume... Ir nenuspaudžiau mygtuko, ir nepatekau į elito puotą, kai pavasarį žydėjo visos alyvos...
* Aš sapnavau - - -jog mirė JIS...O gal ir AŠ?.. Ir išgirdau žodžius, kurie mane sutrikdė...Neverkite... GYVYBĖS IR MIRTIES SUMA - TAI AMŽINYBĖ...PASAULIO ABOSOLIUTAS... Dieve, Dieve...
*
|
2009-04-27, 09:20 |
* ... vis prisimenu mirštantį topolį, pjūklo, lyg pasiutusio šuns, urzgimą...Ir iškeltas į mėlyną dangų rankas, mojančias gervėms...Topolis dar netikėjo, kad šuns-pjūklo įkandimas bus mirtinas...Esu matęs daug krintančių medžių, bet šį kartą viskas buvo kitaip...Topolis, suvirpėjęs liemeniu, keistai pasisuko, šoktelėjo į viršų ir švilpdamas, nepaprastai skubėdamas, lyg slėpdamasis nuo pavojų, o gal nuo skausmo, nėrė žemyn, o pasiekęs žemę, net pasivoliojo...Ir aš išvydau nepaprastą vaizdą - į viršų plūstelėjo baltų pūkų debesis, tartum būtų praplyšusi didžiulė pagalvė...Iš pūkų susiformavo pasakiška aureolė, kurią lengvutis vėjelis blaškė, tampė, glamžė, tartum siūdamas įkapes... *
|
|
|