* * *

Saugok lašą
Tyro vandens -
Nes pasaulis užtrokš - negyvens.

Vaiko juoką,  laimę namų
Tu apsaugok, žmogau...
neramu, neramu...

Skrenda paukštis, moja sparnu -
Iš naktinių sapnų...
Aš viltim gyvenu....

SOTŪS KATINAI

IR GODŽIOS PELĖS

(Groteskinis vaizdelis)

Mano pasakos pradžia:
Buvo Lietuvoj valdžia.

Kaip seniau, taip ir nūnai,
Jai tarnavo katinai.

Ministerijų staluos,
Tartum pūko pataluos,
Įsitaisę, išstorėję
Snaudė jie, kiek panorėję!

Kai rainiukai - kniau bei miau!
Valdžiai, žinoma, ramiau -

Katinai juk saugo iždą,
Nors aplinkui pelės knibžda.

Ir valdžia iš tų aruodų,
Iš tautos auksinių puodų,
Iš litukų sutaupytų
Ramūs perka viloms plytų.

Lietuva nenubiednės,
Pilimis naujom jaunės!
Reik pagerbt tautos elitą,

Apkabinus brolį litą.

Išgudrėjo ir Pelė,

Kai aruoduose skylė!
Prasidėjo velniava -
Vis liesėja Lietuva.

Kur gi dingo katinai?
Atsakysiu būtinai...
Murkia meiliai, blizga kailiai -
Juos apmovė pelės dailiai.

Pelės tempia katinam
Sviesto, sūrio niam-niam-niam!
Priedo – kumpio ir dešros –

Vakarais ir po aušros.

Pelės gudrios...Sesės, ša!..
Padeda mums PAKIŠA!..
Ministerijų staluos,
Tartum pūko pataluos,

Katinai dabar tylės
Dėl pelės ir dėl skylės...
Prasidėjo velniava,
Sudejavo Lietuva.

Pelės statosi dvarus,
Geria gėrimus gerus,
Sėdasi šalia valdžios -
Tuoj už nosies ją vedžios.

Pelės pučias...O, ja-jai!..
Pasižiūri ir bijai -
Jos -lyg nutrijos –nūnai!
Jų jau vengia katinai.

Kaip botagas uodega!
Tuoj bus svieto pabaiga.
Šakar-makar, makar-šakar!-
Pelės balių ruošė vakar...

Sako, net rūsti teisėja
Puotoje...pelių viešėjo,
Prokuroras prablaivėjęs
Paryčiais iš jų išėjęs...

Daugel Lietuvoj skylių!
Dar daugiau godžių pelių!..
Iš aruodų vis...bir-bar...
Liūdna man, brolau, dabar...

* * *
TAD PATARKI, KOKIO NUODO
REIK PABERTI PRIE ARUODO?

PRADĖSIM PAMOKĄ

mokytojui Antanui Juškai atminti

Pradėsim pamoką...

Nurimkit, susikaupkit, prisiminkit...
Kai daug žinai ar nieko nežinai -
Sunkiausia visada atsakinėti.
Tema -
Koks buvo mano, tavo, jūsų mokytojas?
Įterpsiu čia mažytę pastabėlę.
Kada žmogus pamiršta, kas jį mokė,
Kas taisė jo klaidas,

Kas barė, aukštino, kas drąsino, mylėjo -
Sakyčiau,

Nuodėmė -
Ne mirtina, bet sielai pražūtinga...
Ak, užmačios jautrumą reformuoti,
Su skalpeliu liberaliai paglostyt vaiko širdį!
Autobusiukais geltonais į kaimą meilės nenuveši -
Tik pragaištingą emigracijos bacilą...
Tiek to...
Prisimenat, kaip mokytojas mus palikdavo po pamokų
Ir atsinešdavo aptrinta paslapčių smuikelį.
O iš jo -
Ir vieversių giesmė,
Ir Vėviršės čiurlenimas,
Ir Pilkalnio tyla su graudulio akordais.
Žiūriu į seną choro nuotrauką.
Joje –
Mes žiopčiojam tarytumei maži paukščiukai -
O jis - išalkusiems į lūpas atsargiai -
Tai žodį, tai melodiją, tai meilę.
Ir būdavo sotu po stebuklingos mokytojo manos,
Jog mes, pakėlę galvas išdidžiai,
Tarytum princai ir princesės,
Praeidavom
Miestelio grindiniu kaukšėdami su klumpėm.
Jisai,

Nužvelgdamas Dubysos ūkanotas tolumas,
Lietuviškos kalbos skanumo atsikąsdavo,
Kaip duonos,
Pridurdamas:
Daina ir muzika maitina dvasią,
Jai galių suteikia pajausti
Amžinybę, meilę, dieviškąjį džiaugsmą.
Jis buvo paprastas,
Na toks, kaip ir visi,
Tik prieš visus nukeldavo kepurę,
Su šypsena –

Aš žmogų sutikau,
Tai kaip galiu žmogum nepasidžiaugti!

LAISVAS NELAISVĖJE

Nuo varno,
Karkiančio ant šiukšlyno -
Laisvas.
Nuo  mirusio  gimtojo  kaimo -
Laisvas.
Nuo laukų nešienautų,
Nuo neiškalto atšipusio dalgio,
Nuo apšnerkšto ežero kranto -
Laisvas.
Ir mieste -
Nuo išmaldos prašančiojo,
Nuo narkomano – nuo  degenerato lietuvio - išprotėjusio,

Nuo nevilties,
Nuo sąžinės  graužaties, išdavysčių ir skausmo,

Nuo neatliktos išpažinties už savo

Ir mūsų amžinas nuodėmes –

Laisvas.
O!
Oi!..
Pasiuskit, prasmekite, išprotėkite, dinkite!
O!
Oi!!!
Koks aš laisvas!
Ir nuo ko aš nelaisvas?

Nuo skaudančių tvinksnių krūtinėje...
Nuo maudulio ir nežinomybės,
Atsakomybės, veidmainystės ir melo,
O gal ir nuo meilės Tėvynei,

Nuo tavęs, o, dejuojantis  broli?..
Laisvas – nelaisvas...
O!
Oi!..
Žudantis jausmas -
Beprotiškai geliantis jausmas -
Būti
Laisvės nelaisvėje.