|
2019-12-12, 09:48 |
|
PASTEBĖJIMAI, NUOGIRDOS,
AIDAI
Kas buvo jie,
O gal tiksliau – tai mes?
Kas jungė mus – apgautus, prijaukintus,
Išaukštintus, įtartinus, skirtingus, numenklatūros pančiais surakintus?
Ir kas glūdėjo mumyse,
Ko net budrios sistemos ausys negirdėjo -
Tai nuojauta -
Kažkas ne taip, ne taip, ne taip -
Ir sąmonės užkabariuos kuždėjo -
Lyg knygnešių viltis,
O gal daraktorių pamokos draustose mokyklėlėse,
O gal ..Lietuva brangi“, gal ir „Tėve mūsų...“,
Gal „tas dulkėtas traukinys“, į šiaurę nudundėjęs,
Gal giminių, kaimynų, brolių ir tėvų varkutos ir gulagai?
O,
Kad daugiau tu nepamirštum niekada -
To jausmo, to apsisprendimo
BŪTI SAVIMI,
Pačiam, patiems, visiems už savo gentį atsakyti.
*
Suklusau...Net svajonės baigiasi kažkur pusiaukelėje...Ką tada belieka kalbėti apie jų išsipildymą.
*
Žvarbus ir nelaimingas pasaulis...Jis tariasi esąs laimingas be meilės ir poezijos..Jo grožio samprata – chaotiška – platmasinėj dėžutėj...
*
Net nuolankumas ir pataikavimas perkamas, tikinti, jog tai pagarba.
*
O kraujo lašelyje vis tik išlieka nuojauta: aš atsimenu, aš vis tiek prisiminsiu!..
*
Dauguma paukščių nutupia ant žaliuojančių medžio šakų, o varnos dažniausiai karkia – ant nudžiuvusių.
*
Ir aš – visą gyvenimą stengiausi tolti-nutolti kuo toliau nuo to taško, į kurį mintyse vis grįžtu ir grįžtu...
*
Pritilo melas ir užčiaupė burną pyktis...Kažką negero rezgia mums klasta...
*
Net nustebau!..Kai sudreba pasaulis, ant pjedestalo užlipa...kvailys!
*
Garbės troškimas bene žinomiausia žmonijos...religija?
*
Aš ją mylėjau liūdinčią ir nelaimingą...Akių gelmėn kančios verpetai traukė ir skandino..
*
Laukų melodija - žiedai ir plazdantys virš jų drugeliai!
*
Jau netekau – ir priešų, ir draugų...Ir kaip iškęsiu šitokią vienatvę!..Tyla...Girdžiu net savo kraujo srovenimą venose...
PASTEBĖJIMAI, NUOGIRDOS, AIDAI (2)
*
Mus pamiršo ruduo, jis tiek rūpesčių turi: suskaičiuoti lapus ir surinkti kaštonus, kad jų nesumintų praeiviai.
O dar obuoliai antaniniai – jie krenta ir krenta, ir krenta!.. Ir kaip tu užmigsi, kai žvaigždės neduoda ramybės, skaičiuodamos žemėj rasos ir jausmų briliantus?
O dar, kažkodėl, kai apsupa sutemos sielą, kažkas – paslaptingas ir didis – vis žiūri į mus – pražilęs, lazda pasirėmęs, sustojęs ant tako Visatos, kur nesuka paukščiai lizdų...
*
Prisiliesti prie vakaro karščiuojančiu skruostu, apsisupti švelnia ir gaivinančia rūko vėsa, ir pajusti – už ežero – ten, kur posūkis krypsta į kairę– baigiasi takas – o ant smėlio šakele užrašyta – sustokit - toliau jums - tabu!
*
Vis paglostau ranka kadaise sodintą berželį, ant tošies baltos mintimis užrašau: neliūdėk...Pamojuoki šakelėm pilkam rudeniniam peizažui, ir keleiviui, nueinančiam vieškelio vingiais į nežinią, nepaklyst ir sugrįžt atgalios – palinkėk...
*
Pasiilgstu to kaimo ir tylos, kur vidurnakčiais šunys sulodavo, kai nubudęs pajusdavau – vaikšto kažkas netoliese ir ieško kažko apgraibom...Gal paklydo, gal tikis pagalbos, o gal tik kažkam nesimiega, gal išeina visai, nepasakęs „sudie“...Kaimo šunys – tos lojančios, budinčios sąžinės, grėsmių ir nelaimių nesuprastos nuojautos...Be jų, be aplotų vidurnakčių nerimo – ir tyla mums jau būtų kitoniška, bespalvė, be tonų bei pustonių. Beprasmė!..Tyla!..Mirtina...
*
Išvažiavo...Nei kodėl ir nei kur – nepasakę...Tik, matyt, jau ilgam, nes pirkios langai su skausmu užsimerkė – juos lentgaliais užkalė trankiai. Ir kaminas juodas styrojo be kvapo, be dūmo, be dvasios...Ir kiemas jau duona daugiau nepakvipo, ir kepamais blynais bulviniais. Ant šulinio rentinio tuščias kibiras ištroškęs bildėjo kaip bugnas...Tik laikas sodyboj sustojo...Gyvenimo jokio nebuvo...Pirmiausia pajuto tai žvirbliai, nustoję čirškėti, išskrido...O vakar tuščiu keliuku – išėjo kažkur ir katė, katė su trimis baltapūkiais kačiukais...Jai buvo sunkiausia palikti apleistą sodybą!
*
Kai žinai, jog tavo ilgoko gyvenimo kortas sužymėjo lemtis, nėra jokio noro žaisti loterijose. Tada prasmingiau pralošti negu laimėti. Tai labai svarbu jausti poezijoje...Klysti gali, meluoti – nusikaltimas.
*
Koks madų siautulys! Net ir literatūroje. Maivosi visi, kaip kas išmano. Dvasinės kūrybos lauke „mados“ įsisenėjo, kai tuo tarpu ant podiumo jos keičiasi pagal metų laikus, įvairėja. Tiesa, garbinga literatūros kritikė visus įspėjo: „Poezija yra laiko duktė“. Bet kam tai įdomu?
*
Kai neturi ką pasakyti, tada reikia gelbėtis ir „meniškai“ aprėdyti NIEKĄ. Pasitelkiami visokiausi gudrumėliai...Tekstai be jokių skyrybos ženklų, žodžių bei frazių savartynai, primenantys neišruošiuotų antrinių atliekų marmalynę...Galbūt, ateis metas, kai skaitytojui poetai rekomenduos paimti į rankas lietuvių kalbos žodyną ir patars pačiam susirasti ...numanomąjį eilėraštį, sudėlioti menamąjį tekstą?
*
Laisva visuomenė gyvena aukso amžių...Nepasitikima išsirinkta valdžia, šaipomasi iš įstatymų, nepaisoma dorovės, nes kaip kaime sakydavo, „velnias uodegoj“, gatvėm ir plentais lekiama tiesiai į mirtį, „kaip akis išdegus“, tyčiojamasi iš šventų tikėjimų dogmų...Tiesa, viena iš jų vykdoma, bet tik atvirkščiai...Kaip antai, „mylėk savo artimą, kaip pats save“...Deja, deja – kai savęs niekas nemyli, negerbia, netausoja, taip elgiasi ir su savo artimu...Visuotinė laisvė!..
*
Kodėl įstatymais būtina įteisinti anomalijas?..Plastinės operacijos perkeliamos į dvasinį gyvenimą. Kaip sakydavo mano senelė: „Svietas kraustosi iš proto“. Negydome grafomanijos, kleptomanų, „meilės kankinių“, melagių ir t.t. Ir čia pat pagalvojau – kai kurie KLAUSIMAI yra didžiausios nesąmonės! Tai kaip į juos protingai atsakysi?
AIDAI IR KEISTOS FRAZĖS
*
Man visą žemės turtą užrašei -
Autografas - vaivorykštė padangėje.
*
Kaip gyvatė – paliksiu jiems išnarą savo,
Būsiu kitas. Ir nieks nepažins...
*
Paskutinę tikėjimo valandą -
Neišduok.
Paskutinę beprotišką valandą -
Nematyk.
Ties bedugnėm ant skardžio viršūnės -
Nenubusk.
*
Užmarštis – nakties derva juodoji
Tuoj užlies jausmus...
*
Į kiekvieną upelį, kaip į Letą brendu.
*
Žilos obelys svaigsta gegužėje,
Prisiminusios pirmą žydėjimą.
*
Žemės tamsoj šaknys žiedus sapnuoja,
Rašo laiškus ant lapų...
Ko reikia, kad jaustumeis – būtinas?
*
Nemigoje – palaukti ryto. Per liūtį – pastovėti po medžiu. Liūdesy – stebėti saulėlydį. Nevilty – išgirsti paukščiuko čiulbėjimą. Paklydus – atsigerti šaltinio vandens...ir – įsižiūrėti –į kur vinguriuoja srovelė...
*
Mano amžiau, o, likimo broli,
Ko šnairuoji į mane piktai?
Tolstu... nuo savęs – ir mano metai,
Lyg lombarde užmiršti daiktai...
*
Į puslapius istorijos per laiko erdvę žvainą
Saulėlydžio apaštalas nenoromis nueina.
*
Kai žiūrime į laiko gilią ir mįslingą sietuvą -
Nekaltinam savęs, o vis apkeikiam...Lietuvą.
*
O, nuodėmingos, piktos kalbos -
Ne mes, o jie – kažkas kalti!..
Visi kartu ant amžiaus kryžiaus
Likimo buvom prikalti.
Skausme, tarp lygumų, vienatvėj,
Kur usnys, žemė nearta,
Tamsioj nakty per alpų klyksmą
Užgimsta vėl vilties karta!
*
Anglys blėsta ir tamsa sunkėja.
Nieks į židinį jau malkų neįmes.
Grįšime į ten, iš kur visi atėjom,
Grįšime į savo žemę mes.
Šeimininkai dar palydi iki vartų,
Gęsta šviesos, užveria ir namo langines...
Ar sulauksime dar šventės, kito karto,
Ar putos šampanas be tavęs ir be manęs?
*
AIDAI IR...
*
Diena vangi, lėta, be nuotaikos, lyg sustojus visiems laikrodžiams. Tik zylė, įskridusi per orlaidę, daužosi į balkono stiklą. Dangus apniukęs, nepaprastai rudeniškas, ir mūsų žvilgsniai net neieško išsilaivinimo galimybės...
*
Ar tik mes ne paskutinė valstietiška karta, kuri dar prisimena pakelės kryžius, liūdinčius smūtkelius, kuriems, eidami į mokyklą, iš tolo nukeldavome kepures, kurie dar susapnuoja išnykusius kaimus, grybingas beržynėlių pieveles, slapčiausius žemuogynus, mažų upeliukų brastas, laukines kriaušes, ganyklose prunkščiančius arklius, laigančius ėriukus, miegą daržinėse ant kvepiančio šieno, pro praardytą stogą krentančias rugpjūčio žvaigždes, vyturiuko lizdą ant pilko arimo, rasose suskirdusias kojas, tolimą parapijos bažnyčios varpo skambėjimą, kelionę arkliais į Šiluvos atlaidus, per kaimus keliaujančias elgetas su naujausiomis naujienomis, linamynius tamsiose pirtyse, paslaptingai dūzgiančius verpimo ratelius, audimo stakles su skietais, apmatais bei ataudais, ant dobilienos balinamas lininius audimus, drobinius rankšluoščius, rudeninius javų kūlimus, dulkėmis ir pelais alsuojančius arpus, bulvienojų laužus bei skaniausias pasaulyje bulves...Ir žiemą pyškančias nuo šalčio tvoras, ir rarotus – bernelių mišias Betygaloje, ir...
*
Ir vėl, ir vėl atgimstanti gamta už laimingiausią būna laimingesnė, nes ...didėja dvasinis tingumas, toks keistas viliojantis nuovargis, savęs apgaudinėjimas ir pasiteisinimas: vėliau, rytoj, dar suspėsiu!..Ir kam?Gal nėra prasmės? Kas iš to?..
Gamtoje net mažiausias grūdelis neatidelioja savo pašaukimo – sudygti...
(Iš seno blonknoto).
*
Lyg ir nuotykis...Literatūrinis..
Kartą, labai svetimoje kompanijoje, susipažinau su turtingu technokratu, turtingu „elito“ atstovu...Pokalbio tema buvo netikėtai atvira ir savotiškai šokiruojanti. Maždaug taip:
„Jūs, kultūrininkai, galvojate, kad tik jūs viską suprantate, esate gudrūs...Ir į kitus žiūrite pasipūtę, lyg ateiviai, visatos žmogeliukai...Žinokite, kad ir mes nesame pėsti, tik įmantriomis jūsų filosofijomis neužsiimame, tiesiog neturime laiko, o priedo – tai tik pirdalas vandenyje...Kitų erzinimas ir niekinimas...Jei norėtume – ir mes rėžtume tokią tiesą, be jokių „vikrutasų“, kad net visi inteligentai atsiriaugėtų...
Ant to pykčio, kartą rimtai supykęs, ir aš pabandžiau kai ką pabraižyti...Paskaitytk tik niekam neprasitark – kieno...“
Ir padovanojo opusą... Ne opusą, o, kaip dabar galvoju, pralobusiųjų praktikų- realistų išpažintį, sakyčiau, gana iškalbingą savo aplinkos autocharakteristiką...
DRAUGŲ POBŪVIS
Kas ritiniu dešros, kas ikrais, kas kumpiu,
Kas gėralo tauresnio buteliu ratuotas -
Sukėblinom, suvirtom iš visų kampų -
Gražus sklerotikų ir skrandininkų guotas.
Atodūsiai, šypsniai, glamonės, bučiniai...
Atsimeni, žinia, atsimeni, o kaip gi...
Rasoja gelsvos plikės ir kreta lašiniai,
Glėbiuojamės visi, uždusę, susimaigę....
Užsitvieskia veidai,
Išmetus paskubom po sklidiną taurelę.
Ir šit jau griaudžia laipsniai, postai ir vardai,
Ir didūs pasiekimai galvas kelia.
Mums sekasi gerai, mums buvo nesunku.
Nestumdė mūsų nieks, nežemino, nemindė.
Darbe - vieni draugai, šeimoj – gražu, jauku,
Vaikai dori, anūkai – vunderkindai.
Ir taip, sėkmių šarvais apaugę sandariai,
Patenkinti savim, kitais- susižavėję,
Mes klegam lyg aušros – graudoki juokdariai,
Prie ištakų, užakti baigiančių, suėję.
O iš visų sėkmių, tikrų ir tariamų -
Sakytum, kulkų spiečiais nepaliauja lėkę...
Šimtai sunkių klaidų, šimtai vargų, skausmų,
Kurie šią puikią naktį mūsų nepasiekia.
+
*
Susitiks migloje siluetai -
Andromedos ūkuos,
Paukščių takas pakvies pasivaikščiot -
Ten gegutės kukuos.
*
Trinktelėjo skersvėjis išdykęs
Seno namo baltas langines...
Skersvėjis – nenuorama berniukas -
Trinktelėjo namo durimis...
*
Į begalybės dugną...
Net keista, žvelgdami į begalybę,
Negalime sugaudyti minčių...
Jos dingsta – nerdamos į nežinią...
*
Užsisegė senus ordinus skaudžiai,
Krūtinėje atsivėrus senoms žaizdoms
*
Atšilo...Bet vis šalčiau gyventi...
Vėsa, visuotinė, smelkianti, iki kaulų...
Ir dvasios skersvėjai...
Iš kur ir kodėl? Nežinia...
*
Dar tikiu, turbūt, ir tikėsiu -
Traukos ir meilės dėsniais...
*
Iš apversto varpo – lyg taurės -
Gersime maldą ir tylą...
*
Šalna,
Kaip baltas tvarstis ant juodų arimų...
*
Kaip ieškom laimės, kantriai, užsispyrę,
Net nežinodami ir nepažindami
Kas ji tokia!
Klajojame, paklystame, kankinamės -
O laimės vis nerandame...
*
Poezija? Nejuokaukite – ji arogantiškos visuomenės rudamentas. Ji – jau niekam nereikalinga, na, sakykim, kaip automobilio atsarginis ratas...Gal kada nors ir prireiks...O mes? Mes tik lyg kalakutai vaikštinėjame pasipūtę besiriejančių tarpusavyje talentų būrelyje...Jokio kontakto neturime su skaitančiaja visuomene...Klounai jaučiasi daug geriau... Su kuo kalbamės, kas mus supranta, kam mes reikalingi?..Juokdariai – ir tiek. Nesusikalbame ir tarpusavyje...
*
Mes - tamsos belaisviai, o gal benkartai...Tylėti savy – jautrus jausmas.Tikras -nesumeluotas. Tikrieji jausmai – potekstėje, prieblandoje, tamsoje. Ko žemiau saulė, tuo ilgesni šešėliai... Tamsos niekas iš tavęs neatims. Tu – jos vaikas. Jos nieks neužtemdys.
*
Ačiū Dievui - jis neskaito laikraščių ir knygų, nežiūri TV, nesilanko žvaigždžių koncertuose...Dievas seniai perskaitė PASAULĮ, perskaityti jį iš naujo - trūksta kantrybės, laiko, jėgų...
*
Poetas, patekęs į žurnalistiką...Jis panašus į žuvį, kuri suvyniota į laikraštį...
*
Kodėl miršta kinietiška rožė, žydėjusį tik vieną dieną?..Gal ji išsigąsta, pamačiusi užterštą dvasių pasaulį? Pyktis radioktyvus, neapykanta – žudanti, antimeilė – mirtinga.
|
|
2019-05-07, 07:38 |
|
IŠ APDULKĖJUSIO
LYRIKOS SĄSIUVINIO
1953 -1956 JI METAI...Rimgailų sąsiuvinys
*
...šalia paveikslas: tai Rimgailai, gimtasis namas...
Čia aš gimiau ir augau,
čia mano pasaulių pasaulis...
Čia, tiktai čia - - -
parašiau pirmuosius eilėraščius...
Žinoma, tai basakojės vaikystės ir jaunystės lyrika...
PIRMASIS
SĄSIUVINIS išliko, apiplyšęs, dulkėtas...
Bet išliko sieloj ir kartėlis!..
nes…1953 metais
Trečiajame jaunųjų rašytojų suvažiavime
buvau karčiai “pagirtas”: - “taip dabar niekas nerašo…”
Gal tai ir buvo lemtinga „pamoka“,
ilgam nulėmusi kitus kelius, kitokius darbus?
EILĖRAŠČIAI
* * *
Debesis sunkias atvaro vėjas,
Vėl pavasariniai lietūs lis.
Ankstų rytą žemėn pažiūrėjęs,
Nepažins jos saulės spindulys.
Ji lyg pasakoje – pasipuošus,
Garbanojasi žolė pirma,
Baltliemenis beržas tyliai ošia,
O mane svaigina žaluma...
* * *
Už nemigą ir sapną,
Už meilę ir skausmus,
Už rožės žiedą kvapnų,
Už tėviškės namus,
Už pievą, žalią gojų,
Žvaigždes tylios nakties,
Gyvenime, dėkoju
Tau iš visos širdies.
* * *
Ateis audra, nulenks vyšninę šaką,
Nenuoramos upeliai suputos.
Ateis ir ji, juk meilė nepasako
Mums atvykimo tikrojo datos.
Ar vakaras dažys ir spalvins dangų,
Ar žvaigždės kris, ar bus žvali diena,
Krūtinėje pajusim pulsą tankų -
Širdis bus džiaugsmo, nerimo pilna.
Galvoj liepsnos lakių svajonių laužas,
Blakstienos ašarų rasa spindės
Ir, užtvaras visas visas pralaužus,
Ji lyg audra stiprės, nerims, artės...
* * *
Pro debesį raudoną
Sužiuro saulė rytą -
O žemė – tartum duona -
Cukrum apibarstyta.
Pabudęs klevas bando
Lapus surinkti vėlei -
Nuogumo išsigandus
Nuraudo šermukšnėlė.
* * *
Barsto aukso lapus klevai.
Kaip ir aš jie kažko tai laukia...
Tu seniai jau namuos buvai
Ir seniai aš draikiau tavo plaukus.
Pilkos debesys plaukia žemai,
Juodos sutemos laižo langus.
Būtų gera žiūrėti ramiai
Į akių mėlynuojantį dangų.
Ilgesy, tu švelnus ilgesy,
Tau nelemta ilgai čia gyventi.
Aš matau – grįžta saulė šviesi -
Mėlynakė manoji šventė.
* * *
Ne iš karto gimė žiedas,
Nors prasiskleidė staiga.
Daug dienų jį ugdė, supo
Saulėj obelies šaka.
Žiedas gimė, rasos laša -
Tai medaus lašai...
Panašiai dainas mes rašom,
Panašiai...
* * *
Tą šaltinį surasti bandžiau,
Kur poetai dainom semia rimų...
Daugel pievų žalių išbraidžiau
Ir išvaikščiojau daugel arimų.
Pamokino mane vyturys -
Tas skrajojantis čiulbantis grumstas.
Šėlo vėjas laukų vidury,
Plaukė debesys palšos ir drumstos.
Jis pakilo skambus nuo vagos,
Nuo žemelės dainų pasiėmęs.
Aš klausiausi puikios ir ilgos
Pilko grumsto gražiausios poemos.
Kibirkštis man įkrito širdin -
Jai išblėst ir užgesti neleisiu,
Per žaliuojančią žemę tolyn
Prie liepsnojančios saulės aš eisiu...
* * *
Į vakarus saulutė brenda
Per mišką, per žalias lankas.
Aš susapnuoti trokštu šiandien
Gerąsias motinos rankas,
Rankas, kurios mane nešiojo
Ir supo lingėj daug naktų,
Kurios audroj, kai linko gojai,
Nuo vėjų rudenio piktų,
Išplėšt galėjo savo širdį,
Kad man netrūktų šilumos,
Kad negalėtų niekas virkdyt
Manęs, vienintelio namuos.
O ranko, rankos stebuklingos
Brangiausios žemėj iš visų!
Gyvenime aš jums skolingas
Nesugražinamai esu...
O saulė ėmė ir nuskendo
Šaltiny, perbridus lankas...
Aš susapnuoti trokštu šiandien
Gerąsias motinos rankas.
* * *
Per laukus keliauju...
Kur beržai parimę,
Pasemiu į saują
Žemės nuo arimų.
Saulė veidą slepia
Už beržų raudoną.
Žemė saujoj kvepia
Medumi ir duona.
|
|
2019-02-04, 10:14 |
|
Dainuojantis autobusiukas
ir
PIK NIK puota
Tos išvykos ilgai nepamiršime. Anykščių kraštas, Baranausko apdainuotos girios, išlakios pušys, Kudirka ir jo Tautinė Giesmė, romatiškas Šventosios bangavimas, milžinas Puntukas su Lietuvos didvyrių Dariaus ir Girėno bareljefais... Visko nepapasakosi!..Visa tai reikia patiems patirti...
Bet ši kelionė mums ilgam prisimins ir kaip netikėta PIK NIK‘o puota..O buvo taip...
Paskutiniame mūsų viešnagės punkte prie Puntuko mums paskambino geltonojo autobusiuko asas – vairuotojas Jonas ir pranešė:
-Teks valandėlę palaukti...Autoservise keičiu padangą...
-Ką gi, nors laikas pietauti – pasitarę su mokytoja Jolanta, nusprendėme: - palauksime – ir kiek pavėlavę būtinai užsuksime į paplentės kavinę...Bet prisipažinsiu, visi šiek tiek nusiminėme... Valgyti juk norėjosi...
Ir čia visus netikėtai nudžiugino sumanusis klasės draugas Gustas:
-Aš kviečiu į Pikniką...
-Juokauji, - nustebo draugai...
-Tikrai, tikrai...Galime surengti varžytuves: kas greičiausiai ir sumaniausiai suplėšys Pik Nik dešreles, tas taps čempionu, o kartu visi ir užkąsime!
--Na, ir juokorius tas mūsų bičiulis... – stebėjomės.
Bet tuoj pat paaiškėjo, jog Gustas nejuokauja, nes jo tėvai į kiekvieną kelionę visada pasiima Pik Niko sūrio dešrelių. Taip pataria daryti ir savo vaikams.. Tad ir dabar Gustas iš savo kuprinės išsitraukė TRIS pakuotes po 6 sūrio dešreles – viso aštuoniolika! – ir išdalinęs po vieną kiekvienam keliauninkui, rimtu veidu paaiškino:
-Dešreles plėšykite iš viršaus į apačią, plonais sluoksneliais...Geriausia, kad jų gautųsi maždaug 30, ir dėkite į burną!..Pajusite šviežaus pieno skonį, žydinčių pievų aromatą... ir numalšinsite alkį...Žinokite, Pabaltijo šalių PIK NIKO dešrelių plėšimo čempionate Lietuvos studentė tai atlikusi per 41 sekundę tapo nugalėtoja ir laimėjo net... 10.000 eurų...
Mes aiktelėjome, susižvalgėme tarpusavyje, net mokytoja pakraipė galvą.
-Nesąmonė! – bandėme paneigti šią netikėtą žinią, tačiau Gustas nepasidavė, tuoj išsitraukė išmanųjį telefoną ir davė mums paskaityti oficialią informaciją apie šį dar plačiau nežinomą įvykį, pridėjęs:
-Tikėkit-netikėkit...pasaulyje dabar jau diskutuojama, jog šią rungtį verta įtraukti ir į Olimpinių žaidynių programą...
...Bet mes tokio sprendimo jau nelaukėme ir ėmėmės doroti sūrio dešreles!
O skanumas, o gardumas, o sotumas! Viena dešrelė – viena stiklinė pieno!..
Kai prie „sportuojančios komandos“ privažiavo geltonasis autobusiukas, mes dvi Pik Nik dešreles įteikėme ir vairuotojui Jonui, pasakę: užkask, mūsų rūpestingasis drauguži, pasistiprink – ir pilnu tempu link namų...Jau ir į kavinę, turbūt, neužsuksim...Esam sotūs...
...Pro šalį slinko Anykščių peizažai, Baranausko apdainuoti pušynai, Šventosios upės slėniai. Kaip paprastai kelionėse, ypač grįžtant namo, paveikti įspūdžių, mes dažniausiai dainuodavome nuostabias, jau visiems žinomas dainas. Gi šį kartą savo koncertą pradėjome netikėta tema. Toną davė mergaitės:
-Ak, sūreli, ak, Pik Nik,
Mus kelionėse maitink...
O berniukai, žinoma, susižvalgę su puotos iniciatoriumi Gustu, savo bendrakeleivėms šelmiškai, bet nuoširdžiai atsakė:
-Su Pik Nik, su sūreliu
Į Mėnulį skrist galiu!..
...Geltonasis autobusiukas saugiai riedėjo namų link, o dainininkams ilgai netrūko išmonės, apdainuojant savo įspūdžius, o taip pat ir PIK NIK‘o... netikėtą puotą.
MAGIJA
ir teta
LEOKADIJA
Greitoji pralėkė miestelio gatvelėmis, šaižiai sukaukė ir stabtelėjo prie tetos Leokadijos namo. Sunerimo, susijaudino kaimynai. Pirmiausia, žinoma, viską sužinojo vaikai...“Gerajai daktariukei“ – vaistažolių žinovei atsitiko nelaimė! Rinkdama šv. Jono raktelius prie upelio lankoje, ji klūptelėjo, slystelėjo, ir dešinės kojos pėdą nudiegė skausmas, sąnarys ėmė tinti...Ji vos-ne-vos paršlubavo namo, išsikvietė greitają...Ir tyrimai, rentgenas, gipsas!..Bet bėda, kaip sako žmonės, viena nevaikšto!..Tetos Leokadijos sūnus su šeima atostogauja užsienyje!..Tad, aišku, kaimynei reikia padėti!.. Į pagalbą, kaip ir reikėjo tikėtis, pirmieji atskubėjo jaunieji bičiuliai, kuriems ėmėsi vadovauti pramaniūgė Austėja.
-Teta Leokadija, jūs visada mumis rūpinotės, vaišinote sveikuolėmis arbatomis, gydėt nuo slogos ir kosulio, tad dabar mūsų eilė tuo pačiu atsilyginti.
Tetutė nusišypsojo, pasidžiaugė „savo daktariukais ir sesytėmis“ bei tarė:
-Matau, matau, jog teks paklusti...
Ir jaunieji talkininkai ėmėsi darbų, tvarkėsi namuose, skubėjo parduotuvėn, globojo katinuką, lesino gaidį kakariekorių bei tris vištytes....
Teta džiaugėsi pagalbininkais, jų išradingumu ir sumanumu...Netrūko ir netikėtumų...Kai vaikai iš parduotuvės parnešė tetos paprašytus pirkinius, Austėja paaiškino:
-Tetute, nenustebkite...Priedo jums – mūsų dovanėlė – Magijos sūreliai!..Jie itin reikalingi sunegalavusiems...
-Oi, ne, nereikia...Aš retokai juos valgydavau...
-O reikia!..Visiems labai sveika, daktarai rekomenduoja...Svarbiausia - stiprina organizmą...
-Tai čia magiški sūreliai? – nutaisius rimtą miną, paklausė Leokadija.
-Taip, taip, - užsidegė Austėja. Jos akys spinduliavo išmintį, švietė tvirtu žinojimu...
-Tik paklausyk, tetute: MAGIJA– su žele gabaliukais! Stiprina kaulus ir raumenis...MAGIJA su aguonomis!..Ramina...Sergantieji geriau miega ir greičiau gyja...MAGIJA – su kakava ir lazdyno riešutais – energijos ir stiprybės šaltinis!... Ir tai tik pradžia! MAGIJOS sūreliai su kokusu, kondensuotu pienu, kakava ir šokaladu...Ir dar, ir dar...
Teta Leokadija tik kraipė galvą, šypsojosi ir žavėjosi Austėjos energija, jos iškalba, ir jau norėjo nutraukti jaunosios daktariukės aiškinimus, bet kur tau!..
- Tik paklausyki, tetule, ką apie tai rašo specialistai, gamintojai, mokslininkai...Varškė sūreliams gaminama pažangiausiu Europoje seperavimo metodu. Varškės baltymuose yra visų žmogaus organizmui reikalingų amino rūgščių, joje yra kalcio ir fosforo druskų, reikalingų kaulams augti, kraujui susidaryti, širdies ir nervų sistemos veiklai. Todėl varškė ypač naudinga ne tik vaikams, kurių kaulų audinio formavimuisi būtinas kalcis, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms. „MAGIJA“ glaistytų varškės sūrelių sudėtyje VARŠKĖS masė sudaro net 84,5 procentus...
MAGIJA – tai ne burtų lazdelė. Tai tikras „Žemaitijos pieno“ stebuklas!..
-Ačiū, dėkui, Austute... Tu tikra žinovė...Matyt, teks patikėti ir ...draugauti su tokiais stebukladariais...Ir dabar, ir ateityje, - dėkojo teta Leokadija...
Kaip ten buvo, kai nebuvo, Teta sparčiai taisėsi, koja gijo, atleido patinimą, ir ji netrukus pradėjo vaikščioti, žinoma, pirmiausia pasiramstydama lazdele...
***
Kai iš Turkijos kurortų grįžo tetos namiškiai, ji savo pagalbininkus pakvietė arbatai. Ant stalo buvo uogienių, tetos kepto pyrago, ypatingųjų žemaitiškų sausainiukų, kitokių gardėsių.Tačiau stalo centre buvo ir MAGIJOS sūrelių. Teta pasakė:
- Ačiū jums, mano jaunieji bičiuliai. Jūsų meilė ir jūsų rūpestis - tai tikrasis stebuklas. Kaip ir netikėta dovana – MAGIJA, mane nustebinusi ir padėjusi man, senolei, ko greičiau atsistoti ant kojų. Prižadu, kad į mano meniu jau įtraukta ir visa puokštė magiškų sūrelių....Visiems patarsiu nepamiršti šių „Žemaitijos pieno“ skanėstų, kaip vaistų, tikrų sveikatos palydovų.
Ir tetos Leokadijos gražūs bei nuoširdūs žodžiai buvo sutikti smagiais plojimais ir namų šeimininkei sudinuota melodija:
-Ačiū!.. Šlovė tetai Leokadijai
ir jos pamiltiems sūreliams „Magija“!
POKALBIAI APIE
DOBILĄ PENKIALAPĮ
TAI prasidėjo prekybos centre prie pieno produktų skyriaus.Pradariau vitriną ir, kaip paprastai, pasiėmiau keletą žaliai baltų jogurto indelių, su ramiu ir patraukliu dizainu „DOBILAS“. Tada ir išgirdau, kaip netoliese, žilstelėjęs vyriškis, kaip vėliau išsiaiškinau, mokytojas Petras kalbėjo:
-Vaikai, štai ir visa pamoka apie Dobilą penkialapį...Gero apetito...Iki kito karto...Draugaukite su Dobilu – dobilėliu penkialapiu...
Aš stabtelėjau šiek tiek suklusęs: prekybos centras – ir pamoka?..
-Nustebote?.. - norėdamas viską paaiškinti prakalbo vyriškis. –Taip, taip...Mūsų klasė labai mėgsta pamokas prekybos centruose, muziejuose...Aplankėme jau ir autobusų stotį, važiavome traukiniu iki KAUNO, net... Valdovų rūmuose buvome...Kiek klausimų, kiek įspūdžių, apmąstymų!.. Gyvenimą reikia pažinti ne tik iš knygų...O ši pamoka ypač patiko septintokams...Pasakojau apie „Žemaitijos pieno“ produktus, neužmiršau ir savo močiutės Petrutės.
-Labai įdomu...Kada tai buvo? – neiškentęs perklausiau aš.
-Senokai...Močiutė gyveno sodyboje netoli Varnių...Ūkininkavo, augino karves, slėgė sūrius, mušė sviestą... Bet kaip žinia, sovietai išdrąskė ūkius, į bendras fermas suvarė gyvulius.Močiutė Petrutė neatidavė savo karvutės... Ak, ta jos neužmirštamoji MARGĖ! Senolė pati savo žalmargę vesdavosi pasiganyti į baltųjų dobiliukų pievelę, o užsigardžiavimui – ten – kur žydėdavo raudonieji dobilai penkialapiai. Taip ir gimė legenda apie Dobilą bei baltą pieną...Visi mūsų kaime, netoli Varnių, žinojo: močiutės Petrutės Margės pienas stebuklingas...Juo reikia maitinti vaikučius...Jis gina nuo kosulio, rausvina blyškius veidelius...O ypač reikalingas vyresniesiems... Ir dabar – negaliu be savotiško jaudulio praeiti pro pieno produktų skyrių, kur stovi žaliai balti indeliai su mielu užrašu Dobilas...
Bet močiutės Margė-Žalmargė – tai tik prasmingas simbolis. Mokytojas Pranas susižavėjęs kalbėjo apie „Žemaitijos pieno“ nuovoką, dėmesį bei jautrumą Lietuvos pienininkystės tradicijoms, patirčiai bei sąlytį su savo krašto istorija.
-Tik paklausykite!..Sūriai, pavadinti „Rambynu“ ir Germantu“, eksportuojami į trisdešimt pasaulio šalių!.. Gal ir daugiau? Kiek girdėjau „Džiugas“ stebina kanadiečius, sudomino amerikiečių picerijas...Populiarus ir Japonijoj...Pasakoja, jog ir kinai jau skanauja mūsų produktus. Tai ne smulkmena!..Apie tai labai svarbu žinoti jaunimui...Kai mes KLASĖJE kalbame apie būsimas profesijas, ne vienas turi savo svajonę „kurti lietuvišką prekę“, kaip pavyzdį nurodo ir „Žemaitijos pieną“...Gerai, jog mūsų ūkininkai nepraranda savitumo, savo patriotiškumo...
Nors Petras pagal specialybę istorikas, bet man smalsu jo klausytis, kai jis su nepaprastu žavesiu kalba apie gamtą, kartu su moksleiviais propaguoja sveiką mitybą, džiaugiasi Lietuvos žemės ūkio naujovėmis.
O štai neseniai mokytojas Petras vėl mane nustebino negirdėta iniciatyva.
--Tikėsi – netikėsi – visa mūsų mokykla ruošiasi Dobilo šventei...Pavasarį, kai sužydės Raudonasis Dobilėlis, kai bitutės skanaus baltųjų dobiliukų nektarą, tada ir susisirinksime pas ūkininką Jeronimą, kurio karvių ferma tiekia pieną Žemaitijos pienininkams...Festivalyje prižadėjo dalyvauti ir pats garsiausias sūrių meistras!..Turėsime svečių net iš kaimyninių mokyklų!..
Pasveikinau mokytoją Petrą ir jo klasę su tokia Dobilo švente ir mielai priėmiau kvietimą joje dalyvauti!
Valio, penkialapi Dobilėli!
GERMANTAS ŠLOVINA
D Ž I U G Ą
Germantas, ne tik pramaniūgas, bet ir nepaprastas knygius. Sakoma, jog bibliotekoj nėra nė vienos knygos, kurios nebūtų perskaitęs šis berniūkštis. Beje, jis neblogai žaidžia futbolą, na, ir taip - yra geras nenuorama...
O dar?...Ką dar?..Vėl kokį pokštą iškrėtė?..Ar negirdėjot – Germantas tapo Žemaitijos raiškiojo skaitymo čempionu!.. O paskui - nustebino ir Vilnių...O tada...
Miesto Rotušėje respublikos raiškiojo skaitymo konkuras užsitęsė. Visi - ir ori komisija, ir klausytojai bei dalyviai nerimavo. Jaudinosi ir savo eilės belaukiantis Germantas. Ką skaityti? Ar Paulių Širvį, jo „Aš beržas – lietuviškas beržas“, ar ką nors netikėto?..Štai ir dabar simpatiška mergaitė repuoja: „Skinsiu, skinsiu raudoną rožę...“ Ir jis ryžosi!..Būsiu paprastas, kalbėsiu apie savo gimtinę, savuosius!.. Ir -Germantas pasirodė scenoje!..
Na, tikras telšietis, žemaičių vaikinukas, rods, vaikščiojantis ežero pakrante, švilpaujantis linksmą melodiją, ant šviesių garbanotų plaukų užsidėjęs dar dieduko nešiotą kepurę, visiems atviras, besišypsantis, paslaptingai kviečiantis:
Ei, greičiau į darnų būrį -
Degustuosim Džiugo sūrį!
Gera tau ir man džiugu -
Mes draugaujam su Džiugu.
Pasigirdus pirmajam posmui, salė pritilo, o konkurso komisija, iki šiol nuobodžiavosi, tarpusavyje susižvalgė, padėjo į šalį savo popierius ir - dėmesingai klausėsi. Germantas iškart pajuto, kad kontaktas su publika užsimezgė, kad ji jau nori išgirsti, kas gi bus toliau...Tad Germantas po trumpos pauzės, brūkštelėjęs ranka iš po kepurės išlindusius nepaklusnius plaukus, visai salei, kaip artimiems draugams bei geriems pažįstamiems, tęsė:
Tėčiui - Džiugas atgaiva -
Sūris kvepia su kava.
Ir senelis, ir bobutė
Su Džiugu vis trokšta būti.
Rimtas dėdė ir teta
Mėgsta jį su arbata.
Saulei patekėjus skaisčiai.
Sūriu mėgaujas vaikaičiai.
Giria Džiugą ir svečiai, -
Šviečia šypsenos plačiai...
Ir mama darbšti nudžiugo:
-Kaip virtuvėje be Džiugo!?.
Tai skanumai, tai gardumai! -
Kviečia Džiugo sūrio rūmai.
Džiugas milžinas op-opa -
Jau vaišina ir Europą
O, pasiekęs savo brandą,
Už Atlanto kelią randa!
Džiugą aš ir tu žinai -
Taip gyvena milžinai!
Po šių žodžių publika pradėjo ploti. Germantas pastebėjo, jog viena konkurso žiuri dalyvė net kumštelėjo savo kolegą ir pati kelis kartus garsiai pliaukšelėjo delnais... Susidariusia pertraukėle sumaniai pasinaudojo ir skaitovas. Padaręs kelis žingsnius, jis nusišypsojo, tuo pasakydamas: kantrybės, tuoj išgirsite pačius svarbiausius žodžius. Ir baigė savo emocingą tiradą:
Valgyk sūrį ir kartoki
Svarbią tiesą, žodį tokį:
Gražūs Telšių miesto mūrai!
Skanūs Telšių Džiugo sūriai!
Gera, miela Žemaitijoj,
Džiugo sūrio viešpatijoj.
Žemaitijoj skaidrios rasos,
Pievoj ganos karvės basos.
Šlamščia žolę, garsiai mūkia
Apie šlovę pieno ūkio.
...Seniai taip buvo plota garsioje Vilniaus Rotušėje. Tai buvo taip netikėta, kad ne tik publika, bet ir reikli vertinimo komisija atsistojo, šypsojosi, buvo sužavėta...
Ir žiūri priėmė savo sprendimą: Germantui, meniškai, įkvėptai bei originaliai perskaičiusiam Odę šlovingajam Džiugui, paskirtas viens iš pagrindinių konkursų prizų!
...Ir nuvilnijo valio, palydimas plojimais. Ir – garsusis sūris Džiugas, o taip pat ir skaitovas Germantas buvo vainikuoti Ąžuolo vainiku!
|
|
2018-11-25, 09:17 |
|
PASAKA – NE PASAKA
*
Seku seku pasaką, vilks prarijo pasagą...
Ne, ne taip...Tikrai kitaip..
Aš esu berniukas, mano vardas –MIKĖ - IŠDYKIUKAS...Tad neslėpsiu –mano gyvenime visko!..Esu skanavęs Beržų košės, nes padariau iškadą, slapčiom sušlamščiau paslėptą močiutės šokoladą!..Tėveliai tada šaukė: gėda, gėda!..O be to, juk saldumynus valgyt draudžia ir ministeris- Dėdė!..
Buvo ir kitokių baimių, dar, sakyčiau, kad ne nelaimių!..Ėjom, skubėjom, aš pirmas per gatvę perbėgt norėjau, bet to padaryti nespėjau...Mama pačiupo, piktai patempė lūpą ir per sėdynę šleptelėjo – gal du, gal tris kartus – atseit prilupo!..
SAKO, JOG...
iš aukštų aukštybių angelai sargai viską matė, į storas knygas surašė, tvarkos sergėtojų paprašė, ir dideli griausmai prasidėjo, perkūnijos sudundėjo...Lėktuvai ant žemės be laikoleidosi, traukiniai, kaip jaučiai, riaumojo, bet niekur nevažiavo, politikai pykosi, riejosi, nuo galvų rovė plaukus, suprakaitavę posėdžiavo, ir vis niekaip nesutarė, kaip išgelbėt mane berniuką, vardu Mikė - Išdykiukas....
Bet ir tai ne taip!..
O BUVO TAIP!..
Kai mūsų kaimynė teta Hortenzija pastebėjo, jog mama, o gal ir tėtis, tris kartus šleptelėjo man per sėdynę, ji tuoj pranešė TAM, KAM REIKIA!..
Ir tada, žinoma, po vienos kitos valandėlės duobėtame ir šaltinuotame kelelyje, tiksliau - gatvelėjė, kuri vinguriavo į mūsų varganą priemiesčio sodybėlę, pasirodė mašinėlė. Joje, neskaitant vairuotojo, sėdėjo trys rūsčios valdininkės – vaikų gynėjos ar užtarėjos – ir pradėjo triukšmauti. Joms atitarė ir mano mama...Visos moterys energingai mojavo rankomis, pykosi....Tuo tarpu tėtis miegojo, nes jam skaudėjo dantį , o jis prieš tai, kaip paprastai, gydėsi, išlenkdamas vieną ar antrą, o gal trečią taurelę. Jam pasirodžius, pakvipo paraku...
Vaikų gynėjos rašė protokolą, o tetušis joms trukdė, iš pagrindinės raštininkės atėmęs net rašiklį:
-Neatiduosiu vaiko!..Jis mano...Špygą jums!!!
To jau buvo perdaug...Moteriškės iškvietė policiją ir netrukus du ekipažai, taškydami purvą, įsuko į mūsų kiemą...Paskui juo įburzgė ir seniūno automobilis. Seniūnas Jeronimas labai karingas.Jis visada ieško teisybės. Taip atsitiko ir dabar...
-Paaiškinkite man, leitinante, kodėl įsiveržėte į ramų mano piliečių kiemą?..Čia gyvena taikūs žmonės, ir aš – jų SENIŪNAS -atsakau už jų ramybę bei taiką, - karingai išrėkė savo pretenzijas policijai savivaldos VALDININKAS..
-Pilieti, - šyptelėjęs tiesiai JAM rėžė policininkų vyresnysis.-Pirmiausia – aš ne leitenantas, o kapitonas, o jūs, kaip užuodžiu - šiek tiek kauštelėjęs ir dar - už vairo...
*
Prasidėjo nematytas, negirdėtas ermyderis. Visi pamiršo mano – Išdykiuko – bėdas, rūpinosi tik savo reikalais...Tėtis užstojo seniūną, šisai sugebėjo įšokti į savo visureigį, gal norėjo jį saugiau pastatyti, bet kliudė moterų – vaikų gynėjų limuziną, kuris su išdaužtomis faromis, pūkštelėjo į gilų šaltiniuotą griovį...Moterys ėmė klykt, policininkai užlaužė rankas seniūnui, į viena iš savo mašinų uždarė ir mano tėtį, kuriam, kaip žinote, skaudėjo dantį...ir jis gydėsi...
*
Mūsų kiemas laikinai ištuštėjo...Policija, areštavusi seniūną ir tėtį, išvažiavo savo keliais, tiesa, su jais išvažiavo ir trys vaikų gynėjos, pasakiusios, jog tuoj grįš „baigti skaudžių ir tragiškų reikalų“...
Gi jų mašinėlė, apsemta iki stogo, gulėjo griovyje. Šalia nervingai žingsniavo vairuotojas, matyt, laukdamas techninės pagalbos...
Mama nustojo verkti ir ruošėsi kepti kiaušinienę...Ant stalo liko gulėti šūsnis popieriaus lapų, ant kurių galima buvo įžvelgti dar reikiamai nesuredaguotas protokolo frazes: „...Mikę perduoti svetimų žmonių globai...“, „...tėvus, vadovaujantis Įstatymu, už žiaurų elgesį su vaiku atiduoti teisingumo organams...“
*
Jau vakarėja...Suvalgėme kiaušinienę...Dalį palikome tėvui...Gal kartais grįš?..Valdininkių automobilis dar guli griovyje...Tiesa, tik dabar prie durų sukniaukė išgąsdinta katinėlis Murkius...
*
„Pasaka – ne pasaka“ surašyta pagal miglotą MIKĖS – IŠDYKIUKO paliūdijimą
*
|
|
|
