2015-06-23, 08:35 |
RIMGAILAI. PASIŽVALGIUS NUO KALNIUKO (45)
RANKOS
SKIRIU MAMAI
Mama, tavo rankos nuvargo.Tegul jos truputėlį pailsi.Man malonu ir gera į jas žiūrėti.Tavo rankos švelnios, mielos ir nepiktos. Rankos kvepia duona ir pienu. Ir medučiu. Kvepia jos ir vaistukais. Gal ramunėlių, gal čiobrelių arbata. Man gera liesti tavo rankas, mama. Ir matyti, kaip jos dirba.Tavo rankos gabios ir išradingos.Vakar jos mikliai maišė tešlą, kučiojo sausainius, kepė. Visi kambariai ir net kiemas pakvipo meduoliais. Paskui rankos atsargiai ir rūpestingai laistė gėles.Gaiviu vandenėliu labiausiai apsidžiaugė susiraukęs kaktusas, nes po pietų, išsidienojus, kaitinant saulutei, jis išskleidė didelį ružavą žiedą. Mamos rankos nuolat triūsia. Net ir tada, kai ji kalba ar žiūri televizorių, sugeba megzti.O, kaip aš myliu man padovanotą raštuotą šalikėlį, kuris saugo mamos rankų šilumą!
Neseniai labai gailėjausi mamos rankų.Triūsdama virtuvėje, ji netyčia aštriu peiliu įsipjovėta pirštuką. Aš net verkti pradėjau, kai pamačiau tamsiai raudoną kraujo lašą, bet greitai susitvardžiau ir iš vaistinėlės atnešiau binto.Aš juk noriu būti gydytoja ir visiems padėti nelaimėje: lėlytei, meškinui, zuikučiui...Jau ir dabar, jei tik mamai suskausta galvą, aš ant jos kaktos uždedu savo rankutę, ir skausmo – lyg nebūta. Mano rankutės nori būti panašios į mamos rankas, nudirbti daug darbų, elgtis gerai ir teisingai. O štai kas nutiko šiandien...Mūsų darželyje pražydo melsvosios Neužmirštuolės, primenančios besišypsiančias mamos akis.Aš atsargiai nuskyniau keletą žiedelių, padariau nedidelę puokštę ir nubėgau pas mamą. -Ačiū, dukryte!..Tai gražiai tavo rankutės sudėliojo dovanėlę, tikrą džiaugsmelį, - padėkojo nustebusi ir laiminga mama. Apsidžiaugiau ir aš. Gal mano rankutės jau panašios į mamos rankas?
|
2015-06-22, 08:36 |
VOVERAITĖ IR ŽIBUOKLĖS
Voveraitės rudenį renka riešutus ir neša juos į savo sandėliukus – medžių dreves, kitas slėptuves. Kai girioje stūgauja šiaurūs vėjai, jos ramios ir saugios triauškia skanėstus, o pasisotinusios šokinėja nuo šakelės ant šakelės, žaidžia sniego gniūžtėmis, svaidosi konkorėžiais.Taip elgėsi ir Rudoji Uodegaitė.
Žinoma, ne visada viskas klostosi laimingai.Taip atsitiko tais metais, kai žemę sukaustė iki tol nebuvęs speigas, ežeruose po ledu duso žuvys, o meška, miegojusi irštvoje, gavo slogą. Rudoji Uodegaitė vos-ne-vos sulaukė pavasario, jai ėmė stigti maisto, o ji, vargšelė, susinervinusi pamiršo savo pačią talpiausią riešutų slėptuvę. Dabar rudnusiukė aižė konkorėžius, skanavo atsigaunančius pušų pumpurus.Vidurnaktyje, atsibudusi jaukioje drevėje, Rudoji Uodegaitė sapnavo riešutus, aukštą medį, talpų sandėliuką, o praaušus, išsiruošdavo į paieškas. ...Jau buvo aptirpęs sniegas, kaskart vis šilčiau šypsojosi saulutė, linksmiau čyreno paukšteliai. Bestriksėdama nuo šakos ant šakos Rudoji Uodegaitė pasiekė šlaitą, apaugusį lazdynais. Ant jų šakučių suposi, spindėjo aukso žirginiai.Deja,riešutų niekur nebuvo.Voveraitė nusiminė, letenėlėmis patrynė ašarojančias akis ir staiga pamatė – žemai, po lazdynais bangavo ištisa jūra mėlynų liepsnelių, tarp pūvančių pernykščių lapų ir šakelių švietė žydriojo dangaus skiautelės.Tada Rudoji Uodegėlė pakėlė savo rusvas akutes į Didžiają Dangaus mėlynę ir – o, stebuklas! – senoje pušyje, kur kaleno genys, ji išvydo savo didįjį riešutų sandėlį!
-Ačiū, žibuoklės! – nudžiugo voveraitė ir tartum vijurkas ėmė suktis ratu.- Jūs man padėjote rasti pamirštą lobį... Neilgai trukus Rudoji Uodegaitė sukvietė visas senosios girios voveraites į pavasarinę riešutų puotą.
DU BROLIAI Tai buvo senai. Su jais, dviejais broliais, susitikau nedideliame rajono viešbutėlyje. Ištisą dieną jie darbavosi statomoje cemento gamykloje, montavo įrengimus.Abu kalbėjo lyg ir žemaitiškai, tik skirtingais akcentais. Jau pirmą vakarą pastabėjau, jog jie ne tik nepanašūs, bet ir skirtingų charakterių. Germanas – mėlynakis, šviesiaplaukis, aukštokas, o Andrius – kresnas plačių pečių stipruolis, nerangus, primenantis meškiną. Pirmasis šnekus ir noriai bendraujantis, antrasis – linkęs patylėti Kiek nuoširdžiau išsikalbėjome, kai ant nedidelio staliuko buvo patiesti laikraščiai, paraikyta naminės duonos, papjaustyta lašinių ir,žinoma, netrukus atsirado samanės butelaitis.Žodis po žodžio – ir vyrų širdys atsivėrė.Tiesa, prieš tai jie užsakė tolimo miestelio telefono numerį ir laukė pokalbio, o pasigirdus skambučiui, aiškiai jaudindamiesi, ėmė kalbėti: -Mama, kaip jautiesi? Ar jau geriau?..Mes čia suradome vaistų, pasistengsime ryt atsiųsti... Bet ir po pašnekesio su mama, sūnūs buvo sunerimę,apgailestavo, jog jie ne su ja kartu,negali paduoti net vandens stiklinės. Kiek patylėjęs, Andrius ryžtingai tarė: -Reikia važiuoti...Iš balso jaučiu, kad jai ne kas...Gali būti per vėlu... -Ryt...Kai išauš...Tada ir nuspręsime, - pritarė ir Germanas. O kol kas šnekučiavomės...Dabar vyrai noriai pasakojo apie savo mamą, pokario vaikystę. Ir aš sužinojau... Vokiečių okupacijos metais iš vieno Žemaitijos kaimo į Tauragę riedėjo vežimas.Moteriškė vežė parduoti kelias dešimtis kiaušinių, vieną kitą vištą, rugių puspūrį. Netoli miestelio ant plento pateko į susigrūdimą. Kareiviai varė didelę koloną žmonių. Daugiausia tai buvo apyplyšusios, išbadėjusios moterys. Jų tarpe matėsi nemaža vaikų.Viena nelaimėlė, vos pati paeinanti, atsidūrusi šalia ratų, gailiomis didelėmis akimis pažvelgė į turgun važiuojančią moteriškę ir, pakėlusi nuo žemės, padavė sulysusią, lengvutę, skuduruose spurdančią gyvybę. -Andrej...Pomnite...Andrej... - virpėjo lūpos. Ji dar kažką bandė sakyti, tačiau sargybiniai atskyrė koloną nuo kaimiečių ir lietuvė viena su verkiančiu berniuku liko ant vieškelio...Tada į namus ji parsivežė pirmąjį sūnų. -Tai buvau aš, -patvirtino Andrius. Karui nugriaudėjus į vakarus, ta pati sodyba susilaukė ir antro sūnaus. Vėlų vakarą, lodydamas kaimo šunis, ėjo sulysęs šviesiplaukis berniukas. Jis buvo apsikarstęs terbomis, kalbėjo vokiškai. -Bite...Bite... - murmėjo atklydėlis. Kol būsimoji motina ieškojo duonelės, šlakelį viralo, mažasis elgeta pasviro ir nuo suolo bumptelėjo ant aslos. Kaimiečiai išsigando, bandė jam padėti, bet berniukas jau miegojo. Naktį karščiavo, kliedėjo, kalbėjo vokiškai, šaukėsi motinos. Prasirgo jis daugiau kaip mėnesį, nežinojo nei savo pavardės, nei iš kur atėjęs. Pasisakė tik vardą...Germanas... -Tai buvau aš, - dabar jau patvirtino antrasis brolis. – O mus išaugino, išmokė ir išleido į žmones naujoji mūsų mama...Mes jai – tikrieji vaikai, jos džiaugsmas ir rūpestis...O mano ir Andriaus tėvas – karas... Broliai nutilo...Buvo liūdnoka...Prisiminėme ir daugiau istorijų apie karo pamestinukus. Juk tada nebuvo dienos, kad į lietuvių sodybas neužsuktų „žebrokai“...Vieni sakydavosi, jog esą iš Velikije Luki, kiti – iš vakarų, iš Karaliaučiaus, iš kitų pasviečių... Aš papasakojau, jog mano gimtinėje Rimgailuose, mamai pardavus sodybą, gyveno Poškių šeima. Poškienė - tai atklydusi vokietaitė ir ištekėjusi už lietuvio, pagimdė bei išaugino...devynetą vaikų...Girdėjau ir kitą jaudinančią istoriją...Netoli Žaiginio vienoje sodyboje kaimiečiai iš po nakties daržinėje ant šieno rado nusilpusią moterį Nastią. Po kelių dienų ji pagimdė sūnų, bet pati netrukus mirė...Kaimiečiai vaiko neatidavė ir užaugino „kaip pulko sūnų“... Bet mūsų prisiminimus, pabėdavojimus nutraukė šaižus telefono skambutis. Brolių kaimynas pranešė, jog jų mamos sveikata labai pablogėjo ir ji skubiai išvežta į ligoninę. Po pokalbio Andrius ir Germanas sujudo, susirinko daiktus,apsirengė ir – atsisveikino... Praėjo aibė metų, tačiau to susitikimo ir pokalbio užmiršti vis negaliu, vis grįžtu prie mūsuose mažai liestos temos...Ji verta romano, kino novelės. gilesnio apmąstymo...Vieni ir kiti okupantai mindė mūsų žemę, trėmė mus į Sibirus bei Saksonijas, o jie, kantrūs ir atlaidūs kaimo žmonės, be jokių skrupulų jiems ištiesdavo duonos kriaukšlelę, įpildavo pieno šlakelį, nepagailėdavo viralo...O kartais ir meilės...
|
2015-06-21, 19:39 |
RIMGAILAI. PASIŽVALGIUS NUO KALNIUKO (42)
LAUKINIŲ ŽIEDŲ PUOKŠTĖ
Tą žilstelėjusį, šiek tiek pakumpusį ir rūstoką vyriškį, priemiesčio vaikai sutikdavo beveik kas dieną. Baugino senuko šaltas žvilgsnis, o labiausiai lazda, kuria pasiramstydamas jis praeidavo pro sutiktuosius, nieko nematydamas, neatsakinėdamas į pasveikinimus. Žmonės kalbėjo, kad jį apniko nelaimės, nežinia kur dingo vienintėlis sūnus, o neseniai mirė žmona.
Paslaptinga tyla ir neaiški baimė vargino visus.„Ir jam sunku, ir mums nelengva“ – kalbėjo kaimynai. Gal iki šiolei visi taip būtų gyvenę, jei ne ta saulėta popietė, kai berniukai žvyrduobėje žaidė indėnus, o mergaitės netoliese pievutėje rinko laukines gėles, iš baltų ramunėlių, rugiagėlių ir švento Jono raktelių pynė vainikėlius, dėliojo puokštes.
Po smagių žaidimėlių, grįždami namo, vaikai sutiko liūdną ir užsimąsčiusį vyriškį. Berniukai pritilo ir nusukę į šalį žvilgsnius, sliukino pro šalį, o štai mergaitės, lyg susitariusios, čiauškėdamos ir pasišokinėdamos, staiga pribėgo prie praeinančiojo ir jam įteikė gražias puokštes. Rūstusis vyriškis pradžioje sumišo, net krūptelėjo, gūžtelėjo pečiais, bet po neilgai trukusios tylos, pasikišo savo lazdą po pažastimi, ir virpančiomis rankomis priėmė dovanas. Jo išvargusiu veidu slystelėjo šypsena.
Ir dar. Senukas iš kišenės išsitraukė nosinę ir, nepratardamas nė žodžio, nusišluoste akis. Gal ašaras?.. Nuo tos dienos vaikai nevengė kaimyno,jau iš tolo šūktelėdavo labą dieną!
|
2015-06-19, 19:32 |
RIMGALAI. PASIŽVALGIUS NUO KALNIUKO (41)
PIENĖS IR KREGŽDĖS
Mažosios žemės saulytės šypsojosi Motinai-saulei. Papūtus gaiviam vėjeliui, nešdami sėkleles, skraidė pirmieji pienių parašiutai. Plazdėjo,žaidė drugeliai, šokinėjo žiogai, į smilgos viršūnę kopė boružė. Skraidė ir kregždės. Vis pažeme, pažeme, vikrios, greitos kaip vijurkai.
Senelis, stebėjęs žaidžiančius anūkus, pasakė: -Prisiminkit, jei kregždės skraido pažeme, neužilgo bus lietaus. Jos gaudo museles, uodus ir sparnuotuosius vabalėlius, kurie tuomet irgi leidžiasi žemyn, o pienės prieš darganą prisimerkia.
Vakarų pusėje pasirodė juosvas debesėlis. -Čik-čirik! – viena už kitą greičiau nardė kregždutės, įspėdamos vaikus, jog laikas namo.Ir iš tikrųjų, netrukus pritemo, padvelkė vėsesnis vėjelis, per dangų savo ratais nudardėjo Dundulis.Sušnioktė skalsus, gaivinatis, nors ir trumpas vasaros lietus,bet vaikai su seneliu jau sėdėjo po pavėsinės stogu. Griaustinis dar kelis kartus terkštelėjo ir viskas aplink nurimo.O rytų pusėje, palydėdama debesį, švystelėjo nepaprasto grožio vaivorykštė. Jos pusėn savo sparnais, tartum juodomis žirklutėmis, karpydamos melsvėjantį dangų, skrido kregždutės. -Bėkim į pievą...Pažiūrėsime ar tikrai prasimerkė pienės? – džiaugėsi vaikai, išmokę senelio gamtos pažinimo pamokėlę.
|
|
|