GIMINĖS ISTORIJA, KNYGA, DEKLARACIJA Giminė – Felikso Nekrošiaus ir jo sūnaus Povilo atšaka – savo santykius su istorija pradėjo aiškintis 2000 metais, pasitinkant XXI amžių. Tada apie 180 gentainių suvažiavo pasitarti į Betygalą. Jų tarpe buvo daug jaunimo, kai kurie iš jų vienas kitam bene pirmą sykį spaudė rankas. Senoliai irgi buvo aktyvūs, pasakojo įdomiausias istorijas, dalinosi gyvenimo įspūdžiais, džiaugėsi giminės atžalynu.. Susitikimas davė stiprų impulsą svarbiems darbams: būtina pasidomėti giminės šaknimis, paieškoti dokumentų, peržiūrėti turimą medžiagą. Po penkerių metų sulaukta ir rezultatų: pasirodė dokumentinė, gausiai iliustruota 240 puslapių knyga „GIMINĖ SU KIRVIO ŽENKLU“. Tuomet didelė dalis gentainių vėl sugužėjo į Betygalą, aplankė Nekrošių gimtinę Rimgailuose, (beje ir dabar gerai išsilaikusią bei naujųjų šeimininkų vasarą stropiai prižiūrimą, tapusią net senienų muziejumi!), o svarbiausia – visi pasirašė svarbią deklaraciją. Tai labai reikšmingas dokumentas, įprasminantis domėjimąsi šeimos istorija, skatinantis kiekvieną gerbti giminės tradicijas, papročius, paisyti dorovės kodekso, tuščiai neiššvaistyti bočių patirties globaliame pasaulyje. Pateikiu šį unikalų dokumentą platesnei visuomenei. * * *
D E K L A R A C I J A
Apie Nekrošių giminės kilmę ir jos ilgametę istoriją bei dabarties genealoginio medžios šakas Tai būta Tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt septintų metų balandžio mėnesio antrą dieną. Vilniaus deputacijos sesija, pirmininkaujant Gasparui Hornoviskiui – apskrities maršalkai, kolegijos asesoriui, o taip pat einančiam Vilniaus gubernatoriaus pareigas, bei dalyvaujant dar šešiems gubernijos deputatams, svarstė MOTIEJAUS NEKROŠIAUS prašymą patikslinti 1799 metų sausio 24 dienos Dekretą, kuriuo jo giminei pripažinta bajoriška kilmė. Motiejus Nekrošius be kita ko Deputacijos sesijai paaiškino, kad jų bajoriškos giminės protėvis TOMAS NEKROŠIUS turėjo Vanagiškių dvarą Vilkmergės apskrityje ir Pabalių kondiciją bei Kruvondus Žemaitijoje ir juos dar 1701 METŲ LIEPOS 17 DIENĄ amžinam naudojimui perdavė sūnui MATAUŠUI NEKROŠIUI. Vilniaus deputacijos sesijoje, pateikus ir kitus svarbius dokumentus, buvo priimta „GIMUSIŲJŲ NEKRAŠŲ GIMINĖJE IŠVADA“. Jos dėka mes sužinome daug reikšmingų faktų apie savo giminės genealoginio medžio šaknis, vietoves, kur gyveno mūsų protėviai, akivaizdžiai pamatome kartų kaitos dinamiką, su pagarba ir dideliu jauduliu tariame tolimųjų gentainių vardus.
PIRMASIS IŠ JŲ – GIMINĖS PROTĖVIS – TOMAS NEKROŠIUS.
1701 metais jis jau turėjo žemės, valdė ūkius, savo turtą perdavė sūnui Motiejui. Tai mums leidžia teigti, jog mūsų PROSENELIS yra gimęs apytikriai XVII amžiaus viduryje ir daugiau kaip prieš 350 metų dalyvavo tuometinės Lietuvos gyvenime...O giminės ištakų, kaip užsimena su istorija susipažinę specialistai, reikėtų ieškoti Vytauto ir Jogaios laikais, galbūt, Krokuvoje, galgi, Padolėje... Tikėkimės, jog ateityje giminės jaunimas, apsišarvavęs kantrybe, atvers dar neskaitytus ir paslapčių pilnus mūsų istorijos puslapius. Bet ir dabar turime būti dėkingi Aukščiausiajam, kad užčiuopėme savo giminės gyvybės pulsą ir turime retą galimybę pajausti kraujo ryšį su tolimaisiais protėviais. Pretekstas pradėti paieškas buvo padarytas 2000 metais, kai Betygaloje pirmą kartą susirinko giminaičiai, kildiną save iš Petronėlės (Rekštytės) ir Felicijono Nekrošiaus šeimos kamieno. Tai Stefanijos Nekrošiutės- Pocienės, Bronislavos Nekrošiutės-Urbonienės, Onos Nekrošiutės-Rimšienės, Teresės Nekrošiutės-Žiaukienės bei Marijos (Šivickytės) ir Povilo Nekrošiaus vaikai, anūkai, proanūkiai ir proproanūkiai. Faktiškai ši giminės šaka prasideda nuo JERONIMO NEKROŠIAUS (1843 08 19 – 1890 10 21), gyvenusio Šušvės apylinkėse ir palaidoto Krakių senosiose kapinėse. Kaip tik jo sūnus – Felicijonas Nekrošius, vedęs Petronėlę Rekštytę, ir tapo mūsų vis plačiau išsišakojusios giminės medžio kamienu. 2000-jų metų susitikimas visai giminei uždavė klausimą: „IŠ KUR MES ATĖJOME IR KAS MES ESAME?“ Prasidėjusios paieškos buvo vaisingos. Peržiūrėjus Betygalos, Žaiginio, Šiluvos bei Krakių bažnytines knygas, o vėliau Lietuvos valstybės istorijos archyve patikrinus pirminius faktus, buvo oficialiai gauta per 90 dokumentų, o taip pat - giminės genealoginio medžio originalo nuorašas-kopija bei spalvotas giminės herbas -KIRVIS. Remiantis dokumentais, pačių giminių atrinktomis nuotraukomis, gyvų liudininkų atsiminimais, beletrizuotais epizodais, nuojautomis ir bandymais įspėti kai kurias giminės mįsles, poetas Juozas Nekrošius surašė giminės istoriją „GYVENIMAS PO KIRVIO ŽENKLU“. Arvydas Nekrošius – jo sūnus – šiai medžiagai suteikė knygos pavidalą, o Saulė ir Virginijus Nekrošius, Vlado sūnus,šį leidinį spausdino.
Ta proga Betygaloje susirinkusi visa giminė
D E K L A R U O J A:
-mes visi nepaprastai vertiname giminystės ryšius, su didele pagarba ir meile prisimename savo protėvius, stengiamės laikytis savo giminės tradicijų bei papročių;
-mes didžiuojamės savo giminės istorija, keturiolikos kartų gerais darbais, gausiomis ir gražiomis šeimomis, jaunuoju atžalynu, kuris, tikimės, bus vertas savo protėvių;
-linkime visiems ne tik domėtis praeitimi, bet ir fiksuoti savo šeimų gyvenimo momentus, kruopščiai saugoti šeimos relikvijas, pagal galimybę užrašyti savo senelių, tėvų prisiminimus, kaupti giminės archyvus;
-atvirame pasaulyje nesunku ir paklysti! Aklai nesimelskime svetimiems dievams, būkime tauriai išdidūs, nevenkime mintimis ir darbais sugrįžti, susirinkti po plačiai išsišakojusiu GIMINĖS MEDŽIU, prisiglausti prie jo kamieno, pasisemti dvasinės stiprybės; -gyvenimo kelias klotas dygliuotomis rožėmis! Nesitikėkime lengvų pergalių, nepalūžkime po pirmųjų nesėkmių! Prisiminkime, jog mūsų giminės herbas – KIRVIS! Su juo eita į šimtametes girias, tašyti rąstai, statytos pirkios, kovota su priešais! Ir niekada nepasiduota!
-antroje XX amžiaus pusėje mūsų giminei , kaip ir visiems Lietuvos piliečiams, teko sunkūs išbandymai. Karai, okupacijos, trėmimai, gimtųjų namų ir sunkiai įgytos žemės praradimai, artimųjų netektys skaudžiai palietė visų širdis. Bet nė vienas iš mūsų giminės nepalūžo! Nepriklausomybės atgaiva suteikė naujas viltis bei galimybę domėtis savo tapatybe, atkurti šeimos tradicijas, patirti bendravomo džiaugsmą. Vėl ir vėl prisimename savo protėvius -
TOMĄ, MOTIEJŲ, STEPONĄ, KAZIMIERĄ, JUOZAPĄ – ALEKSANDRĄ, ADOMĄ, JERONIMA, FELICIJONĄ, POVILĄ, VLADĄ, ROBERTĄ,
kurie savo rankose per visas gyvenimo audras išlaikė kartų estafetės lazdelę ir perdavė mums.
ILSĖKITĖS RAMYBĖJE, GARBINGI MŪSŲ PROTĖVIAI! * * * 2006 metų rudenį susirinkę Betygaloje mes taip pat pažymime Povilo NEKROŠIAUS 105 metų ir Marijonos NEKROŠIENĖS 100 metų gimimo jubiliejus, o taip pat žemai ir su didžiausia pagarba nusilenkiame visiems išėjusiesiems savo artimiesiems ir gentainiams. Gyvenimas tęsiasi! Giminės estafetė perėmė ir neša daug jaunų rankų!
* * * Šią DEKLARACIJĄ pasirašė Nekrošių, Pocių, Rimšų, Urbonų, Žiaukų,Stoškių, Masalskių, Žygaičių, Daukšų, Skinderių ir kitų giminingų šeimų atstovai.
|