Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
RIMGAILAI...(43) |
2015-06-21, 19:39 |
RIMGAILAI.
LAUKINIŲ ŽIEDŲ PUOKŠTĖ Tą žilstelėjusį, šiek tiek pakumpusį ir rūstoką vyriškį, priemiesčio vaikai sutikdavo beveik kas dieną. Baugino senuko šaltas žvilgsnis, o labiausiai lazda, kuria pasiramstydamas jis praeidavo pro sutiktuosius, nieko nematydamas, neatsakinėdamas į pasveikinimus. Žmonės kalbėjo, kad jį apniko nelaimės, nežinia kur dingo vienintėlis sūnus, o neseniai mirė žmona. Paslaptinga tyla ir neaiški baimė vargino visus.„Ir jam sunku, ir mums nelengva“ – kalbėjo kaimynai. Po smagių žaidimėlių, grįždami namo, vaikai sutiko liūdną ir užsimąsčiusį vyriškį. Berniukai pritilo ir nusukę į šalį žvilgsnius, sliukino pro šalį, o štai mergaitės, lyg susitariusios, čiauškėdamos ir pasišokinėdamos, staiga pribėgo prie praeinančiojo ir jam įteikė gražias puokštes. Rūstusis vyriškis pradžioje sumišo, net krūptelėjo, gūžtelėjo pečiais, bet po neilgai trukusios tylos, pasikišo savo lazdą po pažastimi, ir virpančiomis rankomis priėmė dovanas. Jo išvargusiu veidu slystelėjo šypsena.
Ir dar. Senukas iš kišenės išsitraukė nosinę ir, nepratardamas nė žodžio, nusišluoste akis. Gal ašaras?.. |