VOVERAITĖ IR ŽIBUOKLĖS
Voveraitės rudenį renka riešutus ir neša juos į savo sandėliukus – medžių dreves, kitas slėptuves. Kai girioje stūgauja šiaurūs vėjai, jos ramios ir saugios triauškia skanėstus, o pasisotinusios šokinėja nuo šakelės ant šakelės, žaidžia sniego gniūžtėmis, svaidosi konkorėžiais.Taip elgėsi ir Rudoji Uodegaitė.
Žinoma, ne visada viskas klostosi laimingai.Taip atsitiko tais metais, kai žemę sukaustė iki tol nebuvęs speigas, ežeruose po ledu duso žuvys, o meška, miegojusi irštvoje, gavo slogą. Rudoji Uodegaitė vos-ne-vos sulaukė pavasario, jai ėmė stigti maisto, o ji, vargšelė, susinervinusi pamiršo savo pačią talpiausią riešutų slėptuvę. Dabar rudnusiukė aižė konkorėžius, skanavo atsigaunančius pušų pumpurus.Vidurnaktyje, atsibudusi jaukioje drevėje, Rudoji Uodegaitė sapnavo riešutus, aukštą medį, talpų sandėliuką, o praaušus, išsiruošdavo į paieškas. ...Jau buvo aptirpęs sniegas, kaskart vis šilčiau šypsojosi saulutė, linksmiau čyreno paukšteliai. Bestriksėdama nuo šakos ant šakos Rudoji Uodegaitė pasiekė šlaitą, apaugusį lazdynais. Ant jų šakučių suposi, spindėjo aukso žirginiai.Deja,riešutų niekur nebuvo.Voveraitė nusiminė, letenėlėmis patrynė ašarojančias akis ir staiga pamatė – žemai, po lazdynais bangavo ištisa jūra mėlynų liepsnelių, tarp pūvančių pernykščių lapų ir šakelių švietė žydriojo dangaus skiautelės.Tada Rudoji Uodegėlė pakėlė savo rusvas akutes į Didžiają Dangaus mėlynę ir – o, stebuklas! – senoje pušyje, kur kaleno genys, ji išvydo savo didįjį riešutų sandėlį!
-Ačiū, žibuoklės! – nudžiugo voveraitė ir tartum vijurkas ėmė suktis ratu.- Jūs man padėjote rasti pamirštą lobį... Neilgai trukus Rudoji Uodegaitė sukvietė visas senosios girios voveraites į pavasarinę riešutų puotą.
DU BROLIAI Tai buvo senai. Su jais, dviejais broliais, susitikau nedideliame rajono viešbutėlyje. Ištisą dieną jie darbavosi statomoje cemento gamykloje, montavo įrengimus.Abu kalbėjo lyg ir žemaitiškai, tik skirtingais akcentais. Jau pirmą vakarą pastabėjau, jog jie ne tik nepanašūs, bet ir skirtingų charakterių. Germanas – mėlynakis, šviesiaplaukis, aukštokas, o Andrius – kresnas plačių pečių stipruolis, nerangus, primenantis meškiną. Pirmasis šnekus ir noriai bendraujantis, antrasis – linkęs patylėti Kiek nuoširdžiau išsikalbėjome, kai ant nedidelio staliuko buvo patiesti laikraščiai, paraikyta naminės duonos, papjaustyta lašinių ir,žinoma, netrukus atsirado samanės butelaitis.Žodis po žodžio – ir vyrų širdys atsivėrė.Tiesa, prieš tai jie užsakė tolimo miestelio telefono numerį ir laukė pokalbio, o pasigirdus skambučiui, aiškiai jaudindamiesi, ėmė kalbėti: -Mama, kaip jautiesi? Ar jau geriau?..Mes čia suradome vaistų, pasistengsime ryt atsiųsti... Bet ir po pašnekesio su mama, sūnūs buvo sunerimę,apgailestavo, jog jie ne su ja kartu,negali paduoti net vandens stiklinės. Kiek patylėjęs, Andrius ryžtingai tarė: -Reikia važiuoti...Iš balso jaučiu, kad jai ne kas...Gali būti per vėlu... -Ryt...Kai išauš...Tada ir nuspręsime, - pritarė ir Germanas. O kol kas šnekučiavomės...Dabar vyrai noriai pasakojo apie savo mamą, pokario vaikystę. Ir aš sužinojau... Vokiečių okupacijos metais iš vieno Žemaitijos kaimo į Tauragę riedėjo vežimas.Moteriškė vežė parduoti kelias dešimtis kiaušinių, vieną kitą vištą, rugių puspūrį. Netoli miestelio ant plento pateko į susigrūdimą. Kareiviai varė didelę koloną žmonių. Daugiausia tai buvo apyplyšusios, išbadėjusios moterys. Jų tarpe matėsi nemaža vaikų.Viena nelaimėlė, vos pati paeinanti, atsidūrusi šalia ratų, gailiomis didelėmis akimis pažvelgė į turgun važiuojančią moteriškę ir, pakėlusi nuo žemės, padavė sulysusią, lengvutę, skuduruose spurdančią gyvybę. -Andrej...Pomnite...Andrej... - virpėjo lūpos. Ji dar kažką bandė sakyti, tačiau sargybiniai atskyrė koloną nuo kaimiečių ir lietuvė viena su verkiančiu berniuku liko ant vieškelio...Tada į namus ji parsivežė pirmąjį sūnų. -Tai buvau aš, -patvirtino Andrius. Karui nugriaudėjus į vakarus, ta pati sodyba susilaukė ir antro sūnaus. Vėlų vakarą, lodydamas kaimo šunis, ėjo sulysęs šviesiplaukis berniukas. Jis buvo apsikarstęs terbomis, kalbėjo vokiškai. -Bite...Bite... - murmėjo atklydėlis. Kol būsimoji motina ieškojo duonelės, šlakelį viralo, mažasis elgeta pasviro ir nuo suolo bumptelėjo ant aslos. Kaimiečiai išsigando, bandė jam padėti, bet berniukas jau miegojo. Naktį karščiavo, kliedėjo, kalbėjo vokiškai, šaukėsi motinos. Prasirgo jis daugiau kaip mėnesį, nežinojo nei savo pavardės, nei iš kur atėjęs. Pasisakė tik vardą...Germanas... -Tai buvau aš, - dabar jau patvirtino antrasis brolis. – O mus išaugino, išmokė ir išleido į žmones naujoji mūsų mama...Mes jai – tikrieji vaikai, jos džiaugsmas ir rūpestis...O mano ir Andriaus tėvas – karas... Broliai nutilo...Buvo liūdnoka...Prisiminėme ir daugiau istorijų apie karo pamestinukus. Juk tada nebuvo dienos, kad į lietuvių sodybas neužsuktų „žebrokai“...Vieni sakydavosi, jog esą iš Velikije Luki, kiti – iš vakarų, iš Karaliaučiaus, iš kitų pasviečių... Aš papasakojau, jog mano gimtinėje Rimgailuose, mamai pardavus sodybą, gyveno Poškių šeima. Poškienė - tai atklydusi vokietaitė ir ištekėjusi už lietuvio, pagimdė bei išaugino...devynetą vaikų...Girdėjau ir kitą jaudinančią istoriją...Netoli Žaiginio vienoje sodyboje kaimiečiai iš po nakties daržinėje ant šieno rado nusilpusią moterį Nastią. Po kelių dienų ji pagimdė sūnų, bet pati netrukus mirė...Kaimiečiai vaiko neatidavė ir užaugino „kaip pulko sūnų“... Bet mūsų prisiminimus, pabėdavojimus nutraukė šaižus telefono skambutis. Brolių kaimynas pranešė, jog jų mamos sveikata labai pablogėjo ir ji skubiai išvežta į ligoninę. Po pokalbio Andrius ir Germanas sujudo, susirinko daiktus,apsirengė ir – atsisveikino... Praėjo aibė metų, tačiau to susitikimo ir pokalbio užmiršti vis negaliu, vis grįžtu prie mūsuose mažai liestos temos...Ji verta romano, kino novelės. gilesnio apmąstymo...Vieni ir kiti okupantai mindė mūsų žemę, trėmė mus į Sibirus bei Saksonijas, o jie, kantrūs ir atlaidūs kaimo žmonės, be jokių skrupulų jiems ištiesdavo duonos kriaukšlelę, įpildavo pieno šlakelį, nepagailėdavo viralo...O kartais ir meilės...
|