2016-02-07, 16:18 |
IŠMINČIŲ DISPUTAS: kas yra ŽMOGUS?
Prie senos medinės Vytautavos bažnytėlės, netoli Trakų, žydint lubinams ir nokstant žemuogėms, po šimtamete liepa, susirinko pasaulio išminčiai. Garbius svečius sutiko ir labino vargonininkas Petras, mano geras bičiulis, štukorius ir šiaip sau įdomus kaimietis, niekda ilgai neieškantis žodžio kišenėje.
Ilgas uosinis stalas stovėjo po sena, legendomis apipinta liepa, kurioje dūzgė į medunešio puotą suskridusios bitės.Tad nenuostabu, jog ant stalo buvo padėtos dvi molinės sklidinos medaus puodynės, čia pat baltavo trys dideli sūriai, pūpsojo agurkai, stovėjo skaniai įrūgusios klevo ir beržo sulos ąsočiai.
-Prisėskit, mielieji sveteliai, pasaulio išminčiai...Vaišinkitės, ragaukite, mūsų žemės, mūsų motulės dovanėlių...Jauskitės kaip savo namuose, kaip dausose...Prabočykite, kad sutrudžiau jūsų, garbieji išminčiai, ramybę... Ilgai nekankinsiu, nevarginsiu...Nugyvenau nemažą amželį, visko mačiau, dar daugiau patyriau, bet į vieną klausimėlį taip ir nesuradau atsakymo...
Vargonininkas Petras padarė pauzę, pažvelgė į debesis, nusilenkė žydinčioms pievoms, mostelėjo ranka į dešinę bei kairę, ir visi svečiai suprato, jog senolis davė ženklą visiems susikaupti bei paprašė, kad ne taip garsiai čirkštų žiogai, muzikuotų griežlės ir... pritiltų gegutė.
-O klausimas mano paprastas, kaip ir pats gyvenimas, - apžvelgęs išminčių sambūrį, tyliai tarė Petras, ir paklausė: -KAS YRA ŽMOGUS?
Po senąja Vytautavos liepa stojo mirtina tyla...Išminčiai susimąstė...Beje, vargoninkas Petras paprašė, jog atsakymai būtų trumpi, lakoniški, aiškūs, be jokių išvedžiojimu, pridurdamas, jog XXI amžiuje Lietuvoje, gaila, kol kas, nepaisoma senųjų laikų išminties: Dievas davė žmogui dvi ausis, kad jis daugiau išklausytų kitų nuomonių, o tik vieną liežuvį , kad trumpiau ir mažiau... kalbėtų. Tad ir mes būsime lakoniški, pateikdami tik protokolinį pokalbio įrašą be jokių komentarų...
* * *
Platonas: „visų daiktų matas“. Aristotėlis: „visatos harmonija“. Plinijus: „visos kūrinijos vainikas“. Ciceronas: „pasaulio apjungėjas“. Seneka: „žinių sukaupėjas“. Katonas: „dieviškojo proto liudytojas“. Sokratas: „dievybė kitam žmogui“. Pitagoras: „medis, išaugęs iki dangaus“. Plutarchas: „žemės caras“. Diogenas: „saulė, turintį sielą“. Moisejus: „pačio Dievo atvaizdas“. Dovydas: „vainikuotas garbe“. Šventasis Vasilijus: „visuomeninis gyvulys“. Nazijanzinas: „visų gyvių valdovas“. Šventasis Ambrosijus: „visako teisėjas“. Šventasis Barnardas: „rojaus pilietis“. Šventasis Augustinas: „apvainikuotasis tarp visų gyvių“.
* * * Pasisakius išminčiams, vargoninkas Petras pakvietė svečius vaišintis, skanauti medaus su agurkais, tepti bitelių saulėtų dovanėlių ant balto sūrio, o širdžiai apsalus, atsigerti klevo ar beržo sulos...Sėdinčiųjų prie bendro stalo nuotaika buvo santūriai šventiška.Visi jautėsi laisvai, nesuvaržytai, o šakotoje liepoje įsismarkavo ubuoti volungė, pranašaudama oro permainą.
Pievoje dar vis smuikavo žiogai ir griežlės, o pakrūmėje strikinėjo stirnų šeimynėlė...Artinosi vakaras, link laidos krypo saulė, bet svečiai nuo stalo vis dar nekilo, lūkuriavo, nes jiems vis tik buvo smalsu sužinoti, ką apie jų sentencijas galvoja svetingasis vargoninkas Petras...
Ir neužilgoVytautavo vargonininko Petro rankose jie pamatė seną, laiko aptrintą, odiniais viršeliais įrištą kantičką – maldaknygę. -Iš jos, iš šios knygelės, dar XVIII amžiuje mano protėviai mokėsi rašto...Kaip jį suprato, taip ir gyveno...Gal klydo, gal neklydo...Čia yra parašyta ir apie ŽMOGŲ...Kai kas tvirtina, jog tai Dievo žodžiai: „Atsimink, žmogau, jog tu esi dulkė, ir dulke pavirsi“.
Ir čia įvyko kažkas nepaprasta! Petras, garsiai perskaitęs frazę, pakėlė akis, žiobtelėjo, nustebęs dairėsi aplink, bet priešais niekur nieko neišvydo...Po senąja liepa pleveno lengvas rūkas, nebuvo nei ilgojo stalo su ąsočiais ir puodynėmis, nei išminčių...Nuo ežero pusės pūstelėjo smarkus vėjas, o ant vieškelėlio, vingiuojančio nuo Vytautavo bažnyčios, susisuko dulkių kamuolys, tartum miniatiūrinis tornado, pakilo virš pakelės tuopų – ir dingo aukštybėse... Vargonininkas Petras persižegnojo, pakraipė galvą, šyptelėjo pro ūsą ir nuėjo per žydinčią pievą ton pusėn, kur baubojo jo karvė ir kur laigė šėmas veršiukas.
|
2016-01-29, 09:18 |
PASTEBĖJIMAI
* Kvailiai neturi savo įstatymo, tačiau Seime apie tai jau galvojama. *
Lietuva – aukštos kultūros šalis. Čia keikiasi tik teatrų scenose. * Moteris, atleidusi nuodėmes, dar ir dar, ne kartą tai jums primins.
*
Pakeliui į rojų, iki pat vartų, tave, broleli, lydės aibės pataikūnų, nors jų vieta pragare. * Buvo tuščias, kaip balionas, bet štai – ir valdžios olimpe!
*
Vaikai stengiasi gyventi savo protu, bet, deja, tėvų sąskaita.
* Humanistai nemato ir negirdi: gėris gimdo blogį; silpnieji provokuoja agresiją; būk piktas; įžulumas – antroji laimė; netapk auka; į skudurą, numestą tarpdury, valosi kojas; dienotvarkėje – linčo teismas; pasitikėk ir propaguok jėgos ideologiją; išsigydyk lyrinius svaičiojimus; gyvenk savo rūpesčiais ir šia diena; (ir „putiniuko“ išmintis: tamsioje tarpuvartėje, sutikęs neaiškų tipą, pats pirmasis rėžk į snukį...“)...
*
Ir netikėk savo akimis!.. Rusų “Literaturnaja gazeta”(2015 12 5-09) Nr.6534 rašytojas S. Šargunovas pareiškė: “Rusus reikia ginti visur ir visada. Visose buvusiose SSSR respublikose rusų kalba privalo būti antrąja valstybine kalba. Kitaip – ekstremizmas, barbariškumas, rusų pažeminimas.“
|
2016-01-27, 16:59 |
PROTINGA EREZIJA?
TIES LEMTINGA RIBA
Žiaurumas - tai silpno žmogaus isterika. Šis amžius pažymėtas nepaprastai žema europiečio energetika. „Baltoji negalia“ nervingai stumdosi autombilių spūstyse, siurbčioja kavą ofisuose, prakaituoja arba šala betoniniuose gardeliuose, visada pririštas prie mobilaus telefono, tampa tam tikrų, dažnai jam nesuprantamų reiškinių priedeliu: krizė artėja ar jau baigėsi? kodėl mažėja palūkanos? kur dingo geros naujienos? kada ateis pasaulio pabaiga? ką apie tai sako ekstrasensai? ir vėl savižudybės! gimstamumas mažėja...kiek tautiečių paliko tėvynę?..tele šou – tai didžiausias džiaugsmas ir vertybė?.. Ir t. t.
Jėgos senka, viskas prėska, ir šventiniuose rėksminguose šurmuliuose nėra džiaugsmo, tik triukšmas, tranki muzika, pusnuogis beždžioniškas vaipymasis!
Žmonija netenka JĖGŲ pertekliuje, pasitenkinimo svaigulyje, nors dar, tartum virusas, ėda smegenis įsiūtis – pirkti, pirkti, pirkti! Griebti, čiupti, ryti, storėti, paskui, po operacijos, pakabinti skrandį ant šakos, skalpeliu modernizuoti apatišką kūną, mėgdžioti indų jogus, melsti kinų šamanams ir t. t.
*
Dvasinis tingulys...Iš kur jis?..Geriau numestas pašalpos kaulas, atkišta svetimos duonos kriaukšlė, negu tauraus darbo vaisius...Tūkstančiai derlingiausios žemės hektarų virto kemsynais, krūmokšniais apaugusiais laukais. Kaimuose atsisveikinama su paskutine karve, arkliu, avimi, net vištomis...To kaip tik ir siekė „KOMUNIZMO“ kūrėjas Nikita! Nepavyko storam dėdulei. Užtat mes patys savo rankomis tai padarėme dabar! Supermarketuose šuns maistas Whiskas pagarbiau apžiūrimas negu...duona kasdieninė...Ataušo močiučių kronys, baigia sutrūnyti ližės, suskilo duonkubiliai...
Sakote: praeities nostalgija?..Kur ne!..Bet jau pamiršome, kad Lietuvos kaimietis, eidamas lažą kolūkyje, vis tiktai savo ŠEŠIADEŠIMTIES arų fazendoje SUGEBĖJO valstybei parduoti beveik 50 procentų pieno, mėsos, sėkmingai lenktyniaudamas su visa VALSTYBINE -KOLEKTYVINE ŽEMĖS ŪKIO INDUSTRIJA!.. Kaimietis NORĖJO dirbti, brangino žemę, su dalgiuku iššienaudavo visas pakeles, melioracijos griovius, sunkiai prieinamas miškų laukymes!..Močiučių kumpiais ir dešromis kvepėjo universitetų bendarbučiai ir Maskvos kabinetai...Vardan tos, Lietuvos... Dažnai girdime: sudarykite galimybes! Tuomet tai parodysime stebuklus, tuomet gyvensime kitaip! Dirbsime, kad net Europa žiaukčios! Bet prisipažinkime: ar kada nors DIDELIEMS darbams ir pasiryžimams REIKĖJO tinkamų, tik tam būtinų, tiesiog ant lėkštutės padėtų sąlygų? Niekada!..
Visuomenė, persisotinusi surogatine kultūra, praranda idealų skonį ir gyvenimo džiaugsmą, ją apima depresija.
* Kur aš klystu?
|
2016-01-27, 16:44 |
RUBAJATAI Iš azerbaidžaniečių senosios klasikos
*
Atėjo pasimatymo naktis, skubėk, Troškimai išsipildys tuoj, skubėk. O, kiek ilgai akimirkos šios laukėm! Naktis trumpa...Nedelsk, skubėk, skubėk!
*
Bučiuok mane, be perstojo bučiuok, Dar kartą, dar, devintą kart bučiuok. Ir vėl, dešimtą kartą pabučiavęs, Iš karto dešimt kartų vėl bučiuok!
*
Ak, nežinai – su kuo tu gyveni!.. - Su bučiniais, liepsnojančiais ugny... Už tai karaliai karalystę atiduotų! - Tu pro mane, kaip stuobris, praeini...
*
Nežemiškųjų sodų puošmena - Pražydo rožė – meilė man vienų viena. Ir aš skelbiu visam visam pasauliui - Pasaulis laikinas – o tu man amžina.
*
Sruoga plaukų ant smilkinio – pagunda. Šaltinių akys mėlynos – pagunda. Prisilietimas tavo rankos – man pagunda! O, nuostabioji, nenubausk manęs pagunda!
|
|
|