RIMGALAI. PASIŽVALGIUS NUO KALNIUKO (41)
PIENĖS IR KREGŽDĖS
Mažosios žemės saulytės šypsojosi Motinai-saulei. Papūtus gaiviam vėjeliui, nešdami sėkleles, skraidė pirmieji pienių parašiutai. Plazdėjo,žaidė drugeliai, šokinėjo žiogai, į smilgos viršūnę kopė boružė. Skraidė ir kregždės. Vis pažeme, pažeme, vikrios, greitos kaip vijurkai.
Senelis, stebėjęs žaidžiančius anūkus, pasakė: -Prisiminkit, jei kregždės skraido pažeme, neužilgo bus lietaus. Jos gaudo museles, uodus ir sparnuotuosius vabalėlius, kurie tuomet irgi leidžiasi žemyn, o pienės prieš darganą prisimerkia.
Vakarų pusėje pasirodė juosvas debesėlis. -Čik-čirik! – viena už kitą greičiau nardė kregždutės, įspėdamos vaikus, jog laikas namo.Ir iš tikrųjų, netrukus pritemo, padvelkė vėsesnis vėjelis, per dangų savo ratais nudardėjo Dundulis.Sušnioktė skalsus, gaivinatis, nors ir trumpas vasaros lietus,bet vaikai su seneliu jau sėdėjo po pavėsinės stogu. Griaustinis dar kelis kartus terkštelėjo ir viskas aplink nurimo.O rytų pusėje, palydėdama debesį, švystelėjo nepaprasto grožio vaivorykštė. Jos pusėn savo sparnais, tartum juodomis žirklutėmis, karpydamos melsvėjantį dangų, skrido kregždutės. -Bėkim į pievą...Pažiūrėsime ar tikrai prasimerkė pienės? – džiaugėsi vaikai, išmokę senelio gamtos pažinimo pamokėlę.
|