2015-06-27, 18:38 |
PLUNKSNOS MANKŠTA
PASTABA
Globoki taurią orchidėją, O usnys pačios pasisėja.
VIDUTINYBEI
Pūties giries, jog tu esi Kaip dauguma, na, kaip visi.
LIKIMO IRONIJA Jis nepaslydo, nors palyta, Bet ant galvos nukrito plyta.
SRAIGĖS FILOSOIJA
Kam tas gyvenimas skubus? Dairaus, šliaužiu...Kas bus, tas bus!
APDAIRUS
Apdairus, sutramdęs savo gėdą, Visados, kur reikia, atsisėda.
DEMOGRAFIJOS KLAUSIMU Kuo daugiau pupyčių, Tuo mažiau mamyčių.
BANDA
Ganau pievelėj avinėlių bandą… Ji demokratiškai tvarkytis bando?..
STRIUKUM – BUKAS Nuobodulys kankina Striukum – buką. Ir Striukum – bukas šlovina stabuką.
|
2015-06-27, 07:33 |
RIMGAILAI. NUO KALNIUKO PASIŽVALGIUS (48)
POKALBIAI SU VIENIŠU VARNĖNU... DUBYSOS SLĖNIS
Varnėne, tu vėl lesinėji mano pievelėje, lyg kažko pasiilgęs. Keletą dienų aš tavęs nemačiau, nieko tau nepapasakojau...O buvau aš slėnyje...Na, ir kas čia tokio – abejingai Tu sučirksi. Bet... Kiek pamenu, mano emocijose iki šiolei dominavo Dubysos aukšti krantai, skardžiai, slaptingos ir padūmavusios tolumos. Man tai buvo gražu, prasminga, lyriška. Rašiau: „Užsilipsiu ant aukšto kalno, kur tėvų ir senelių kapai...“ Beje, toks gamtos stebėjimo taškas gana populiarus, bet, žinoma, paviršutiniškas. O vakar prisiminiau (apytikriai) viename filosofiniame traktate suformoluotas tokias mintis: pasaulis yra tai, kas arti, bet ko mes nematom, nematom jo paslaptingumo. Ir kai mes išvystam artumos paslaptingumą, jos švytėjimą, mums atsiveria tikrasis pasaulis. Tad Dubysos slėnis... Plačios ramybės lankos, upės vingiai, medžiais apaugę (aukštumoje) paslaptingi krantai, tyla – į kurią kaip neatskiriama dalis įsilieja paukščių lalėjimas. Tai toks ypatingas tylos komponentas arba, pasakyčiau, tylos vitaminai. Ir aplink nepaprastas oro skaidrumas, kuris čia jau ne grynas oras, o džiustančio šieno, čiobrelių, ramunėlių, nužydinčių liepų, pušų konkorėžių, baltųjų dobiliukų, beržynėlių, meldų, avietynų, bruknių, pažįstamų ir nepažįstamų žolelių, samanynų aromatingas dvelksmas, gamtos gydančioji terapija. Svarbiausia – sielai, mastymui, susikaupimui, savotiškai išpažančiai, tiesiog nebyliam pasišnabždėjimui su SAVIMI. Juk sakoma, kūrybinės galios nubunda tuomet, kai žmogus suvokia būtinybę pasirinkti vienatvę ir tarsi žengti į vienuolyną. Į palaimingą ramybę ir vienatvę negalima panirti iš karto. Tai ne scena, kur galėtum suvaidinti medituojantį vienuolį. Pradžioj Ramybės slėnis šiek tiek blaško, erzina, trikdo, siūlydamas ir atverdamas retai patiriamų pojūčių pasaulį...O! Ten – už kemsynų ir karklų srovena Dubysa, dunkso tamsus miškas, šieno kupetos...Ir, berods, už jų kažkas sujudėjo, stryktelėjo, vėl pasislepė, ir vėl liuoktelėjo! Ar tik ne padubysio balerina – stirnaitė – Pliseckaja? Tai būties ženklai bei būsena, kai pradedama bendrauti ne tiek su pačiais daiktais, kiek su prisiminimais. Labai keistas šis bendravimas...Tai, ką tu matai – jaudina ir masina vaizduotę, tartum žaidžia su tavimi ir tavo sąmonėje rikiuojasi ANTRASIS gyvenimo planas, panoraminiai vaizdiniai – kas su tavim jau buvo, atsitiko, apie ką jau galvojai, gal sapnavai, gal svajojai... Ir staiga Dubysos meldų pusėje klyktelėjo, o gal švilptelėjo, gal kažkas kažkam šūktelėjo? Ar ne žvejys, ištraukęs ešeraitį?..Bet ne...Tai balsas, kurį jau ne kartą girdėjau...Taip klykteli tik gervės, vieninteliai mano rudeninių nuotaikų pranašai...Dar vasara, dar gausu žiedų ir saulės, bet kažkas aplink jau pasikeitė, suvirpėjo...Gal nurudusi smilga, gal dunktelėjęs į žemę prinokęs obuolys, gal baravykas, savo galva praskyręs samanas?.. Viskas lyg ir taip pat...Bet jau vis daugiau susikaupimo, stabtelėjimų, apsižvalgymų, įsiklausymo į save...Rasos lašai sunkesni, šaltesni, vakarai vėsūs, ramūs, svajingi.Taip ir norisi pasėdėti, pasišnekėti, pasidalinti šviesiu ir sunkiai nusakomu šviesiu liūdesiu, stebėti, kaip kyla rūkas, artėja prie sodybos, užlieja krūmokšnius, sodą, kiemą. Į rūko vatą nugrimsta visi garsai. Taip, turbūt, atrodė pirmapradė mūsų planetos kūdikystė... Visiems, netikėtai pagalvoju, būtina nusileisti į savo likimo slėnį...Nusimesti pasaulio viešpačio mundurą, basomis pabraidyti rasotomis pievomis, pasiklausyti tylos, pasisveikinti su kaimynu, pabūti paprastu žmogumi, nusižeminti prieš gamtos tylą, jos atsiprašyti, o gal sau prisipažinti: aš ne viską padariau tai, kas geriausia. Teisus buvo Karlas Jaspersas: „Žmogui yra lemtinga tai, kaip jis patiria pralaimėjimą: ar jis užmerkia akis ir yra galutinai įveikiamas, ar įstengia jį aiškiai regėti ir suprasti, kad tai yra neperžengiama jo būties riba; ar jis griebiasi fantastiškų sprendimų ir ramina save, ar sąžiningai ir ramiai priima tai, kas nesuvokiama. Kuo tampa žmogus, priklauso nuo to, kaip jis patiria savo pralaimėjimą.“ Paskutinį sakinį, lyg savotišką burtažodį, kartojau žiūrėdamas į nepaprasto likimo Slėnio sodybos ąžuolus...Seni ir didingi, majestotiškai orūs ir išdidūs, samanotais rupiais kamienais, tartum milžinai – galiūnai stovi Dubysos pievoje, ne tik neslėpdami buvusių lemtingų kovų randų, bet jais didžiuodamiesi, tartum prisipažindami – ir mums buvo nelengva, ir mes visko patyrėme...Ir kaip išsukintos jų rankos – šakos, kaip jos sustingusios nevilties ir grėsmingo skausmo pozose, kaip jomis, jie siekia dangų, bet tuo pačiu atsiremia į žemę. Vakarėjančios saulės apšviesti ąžuolai atrodė pranašingai – lemtis, kova, pralaimėjimai, pergalės – ir nepalaužiama ramybė... O rytą! Dar niekada neteko matyti ąžuolų taip apsunkusių...Ant kiekvienos šakelės kabojo žalios gilių kekės...Turbūt, milijonai milijonų!..Ką tai galėtų reikšti?
|
2015-06-25, 19:49 |
RIMGAILAI. NUO KALNIUKO PASIŽVALGIUS (47)
SAULĖGRĄŽOS PASAKA
Mano tėtis tikras juokorius – pasakorius. Kai aš jo ko nors paklausiu, jisai sugalvoja keisčiausias istorijas, tokias pasakas – ne pasakas. Jomis tikiu ir netikiu, bet man visada labai įdomu.Vakar, skinant braškes, tėtukas apžiūrėjo šalia augančias saulėgrąžas ir ėmė pasakoti.... ...Senai, labai senai, o gal ir ne taip senai,Tamsos karalystėje gyveno pikta Žiežula. Ta ragana nejodinėjo ant šluotos, bet buvo aikštinga ir norėjo, kad visos pasaulio gėlės žydėtų po jos lūšnelės langais, jai nuolankiai šypsotųsi, tik jai vienai lankstytųsi. Vieną kartą Žiežula pamačiusi laukuose liekną, gražią ir augalotą geltonplaukę gėlę, panašią į mielą mergaitę, tuoj pat ėmė trinti rankomis ir išrovusi ją, parsinėšė namo bei pasodino juodame kaip naktis pavėsyje. -Tu būsi mano tarnaitė ir turėsi ne tik tamsoje žydėti, bet ir man patarnauti, - tris kartus apibėgusi lūšną, savo burtažodžius ir užkeikimus murmėjo Žiežula. Oi, kaip kentė ta gėlelė, kaip daug dienų ir naktų ji verkė ašarojo, kaip ilgėjosi margaspalvių drugelių, medumi kvepiančių bitučių, o labiausiai, žinoma, - saulės! Gal būtų dar kentusi ir iki šių dienų, jeigu ne geltongūžė zylė.Išgirdusi verksmą, pamačiusi graudžias ašaras, geraširdis paukštelis Saulėgrąžos dejones ir skundą nunešė Saulei. Geroji ir mieloji Motinėlė neliko abejinga ir apgynė savo dukrelę, išvadavo ją iš Žiežulos pinklių. Saulėgrąžos džiaugsmui nebuvo ribų. Todėl nenuostabu, kad dabar kiekviena saulėgrąža, kur beaugtų, nuo ankstyvo ryto iki pat vakaro žarų stengiasi žiūrėti į savo geradarę, seka ją žvilgsniu, suka geltoną galvelę į Saulės pusę. Ir šypsosi visiems – drugeliams, boružėms, bitėms, ir mums.
|
2015-06-24, 19:25 |
RIMGAILAI. NUO KALNIUKO PASIŽVALGIUS (46)
SKRAIDANTIS ŽIEDAS
Parugėje broliukas ir sesytė skynė gėles. Pačias gražiausias, kvapniausias, nuostabiausias.Jie nutarė nupinti vainiką ir pasveikinti savo gerąją Mamytę. Sesute rinko baltas ir geltonas ramunes,broliukas – mėlynas rugiagėles, o taipogi ir raudonas aguonas. Netikėtai pasigirdo sesutės verksmas ir ji, klupdama žolynuose,atbėgo pas vyresnįjį broliuką pasiskųsti. -Oi!.. - sriubčiojo geltonplaukė. – Žiedas pabėgo...Pats gražiausias...Purpt – ir nuskrido... Broliukas nusišypsojo, nuramino sesutę, ir jie abu nuskubėjo ten, kur nutiko negirdėtas nematytas įvykis. Parugėje jie pamatė gausybę saulėje tarp žiedelių plazdančių...drugelių. -Tai jie...Tai žiedeliai... -Ne, sesyte, - tai margaspalviai drugeliai, gėlyčių broliukai...- ir,nuraminęs mergaitę, pasiūlė jai išmokti eilėraštuką. Kai Mamytei buvo įteiktos gėlės, abu vaikai sutartinais balseliais padeklamavo: Aš žiedą nuskinsiu, Vainiką nupinsiu Ir galvą motutei Gražiai padabinsiu. Į žiedą jau tiesias Mažytės rankelės, O žiedas nuskrido – Tai margas drugelis.
|
|
|