RIMGAILAI. NUO KALNIUKO PASIŽVALGIUS (48)
POKALBIAI SU VIENIŠU VARNĖNU... DUBYSOS SLĖNIS
Varnėne, tu vėl lesinėji mano pievelėje, lyg kažko pasiilgęs. Keletą dienų aš tavęs nemačiau, nieko tau nepapasakojau...O buvau aš slėnyje...Na, ir kas čia tokio – abejingai Tu sučirksi. Bet... Kiek pamenu, mano emocijose iki šiolei dominavo Dubysos aukšti krantai, skardžiai, slaptingos ir padūmavusios tolumos. Man tai buvo gražu, prasminga, lyriška. Rašiau: „Užsilipsiu ant aukšto kalno, kur tėvų ir senelių kapai...“ Beje, toks gamtos stebėjimo taškas gana populiarus, bet, žinoma, paviršutiniškas. O vakar prisiminiau (apytikriai) viename filosofiniame traktate suformoluotas tokias mintis: pasaulis yra tai, kas arti, bet ko mes nematom, nematom jo paslaptingumo. Ir kai mes išvystam artumos paslaptingumą, jos švytėjimą, mums atsiveria tikrasis pasaulis. Tad Dubysos slėnis... Plačios ramybės lankos, upės vingiai, medžiais apaugę (aukštumoje) paslaptingi krantai, tyla – į kurią kaip neatskiriama dalis įsilieja paukščių lalėjimas. Tai toks ypatingas tylos komponentas arba, pasakyčiau, tylos vitaminai. Ir aplink nepaprastas oro skaidrumas, kuris čia jau ne grynas oras, o džiustančio šieno, čiobrelių, ramunėlių, nužydinčių liepų, pušų konkorėžių, baltųjų dobiliukų, beržynėlių, meldų, avietynų, bruknių, pažįstamų ir nepažįstamų žolelių, samanynų aromatingas dvelksmas, gamtos gydančioji terapija. Svarbiausia – sielai, mastymui, susikaupimui, savotiškai išpažančiai, tiesiog nebyliam pasišnabždėjimui su SAVIMI. Juk sakoma, kūrybinės galios nubunda tuomet, kai žmogus suvokia būtinybę pasirinkti vienatvę ir tarsi žengti į vienuolyną. Į palaimingą ramybę ir vienatvę negalima panirti iš karto. Tai ne scena, kur galėtum suvaidinti medituojantį vienuolį. Pradžioj Ramybės slėnis šiek tiek blaško, erzina, trikdo, siūlydamas ir atverdamas retai patiriamų pojūčių pasaulį...O! Ten – už kemsynų ir karklų srovena Dubysa, dunkso tamsus miškas, šieno kupetos...Ir, berods, už jų kažkas sujudėjo, stryktelėjo, vėl pasislepė, ir vėl liuoktelėjo! Ar tik ne padubysio balerina – stirnaitė – Pliseckaja? Tai būties ženklai bei būsena, kai pradedama bendrauti ne tiek su pačiais daiktais, kiek su prisiminimais. Labai keistas šis bendravimas...Tai, ką tu matai – jaudina ir masina vaizduotę, tartum žaidžia su tavimi ir tavo sąmonėje rikiuojasi ANTRASIS gyvenimo planas, panoraminiai vaizdiniai – kas su tavim jau buvo, atsitiko, apie ką jau galvojai, gal sapnavai, gal svajojai... Ir staiga Dubysos meldų pusėje klyktelėjo, o gal švilptelėjo, gal kažkas kažkam šūktelėjo? Ar ne žvejys, ištraukęs ešeraitį?..Bet ne...Tai balsas, kurį jau ne kartą girdėjau...Taip klykteli tik gervės, vieninteliai mano rudeninių nuotaikų pranašai...Dar vasara, dar gausu žiedų ir saulės, bet kažkas aplink jau pasikeitė, suvirpėjo...Gal nurudusi smilga, gal dunktelėjęs į žemę prinokęs obuolys, gal baravykas, savo galva praskyręs samanas?.. Viskas lyg ir taip pat...Bet jau vis daugiau susikaupimo, stabtelėjimų, apsižvalgymų, įsiklausymo į save...Rasos lašai sunkesni, šaltesni, vakarai vėsūs, ramūs, svajingi.Taip ir norisi pasėdėti, pasišnekėti, pasidalinti šviesiu ir sunkiai nusakomu šviesiu liūdesiu, stebėti, kaip kyla rūkas, artėja prie sodybos, užlieja krūmokšnius, sodą, kiemą. Į rūko vatą nugrimsta visi garsai. Taip, turbūt, atrodė pirmapradė mūsų planetos kūdikystė... Visiems, netikėtai pagalvoju, būtina nusileisti į savo likimo slėnį...Nusimesti pasaulio viešpačio mundurą, basomis pabraidyti rasotomis pievomis, pasiklausyti tylos, pasisveikinti su kaimynu, pabūti paprastu žmogumi, nusižeminti prieš gamtos tylą, jos atsiprašyti, o gal sau prisipažinti: aš ne viską padariau tai, kas geriausia. Teisus buvo Karlas Jaspersas: „Žmogui yra lemtinga tai, kaip jis patiria pralaimėjimą: ar jis užmerkia akis ir yra galutinai įveikiamas, ar įstengia jį aiškiai regėti ir suprasti, kad tai yra neperžengiama jo būties riba; ar jis griebiasi fantastiškų sprendimų ir ramina save, ar sąžiningai ir ramiai priima tai, kas nesuvokiama. Kuo tampa žmogus, priklauso nuo to, kaip jis patiria savo pralaimėjimą.“ Paskutinį sakinį, lyg savotišką burtažodį, kartojau žiūrėdamas į nepaprasto likimo Slėnio sodybos ąžuolus...Seni ir didingi, majestotiškai orūs ir išdidūs, samanotais rupiais kamienais, tartum milžinai – galiūnai stovi Dubysos pievoje, ne tik neslėpdami buvusių lemtingų kovų randų, bet jais didžiuodamiesi, tartum prisipažindami – ir mums buvo nelengva, ir mes visko patyrėme...Ir kaip išsukintos jų rankos – šakos, kaip jos sustingusios nevilties ir grėsmingo skausmo pozose, kaip jomis, jie siekia dangų, bet tuo pačiu atsiremia į žemę. Vakarėjančios saulės apšviesti ąžuolai atrodė pranašingai – lemtis, kova, pralaimėjimai, pergalės – ir nepalaužiama ramybė... O rytą! Dar niekada neteko matyti ąžuolų taip apsunkusių...Ant kiekvienos šakelės kabojo žalios gilių kekės...Turbūt, milijonai milijonų!..Ką tai galėtų reikšti?
|