RIMGAILAI. NUO KALNIUKO PASIŽVALGIUS (47)
SAULĖGRĄŽOS PASAKA
Mano tėtis tikras juokorius – pasakorius. Kai aš jo ko nors paklausiu, jisai sugalvoja keisčiausias istorijas, tokias pasakas – ne pasakas. Jomis tikiu ir netikiu, bet man visada labai įdomu.Vakar, skinant braškes, tėtukas apžiūrėjo šalia augančias saulėgrąžas ir ėmė pasakoti.... ...Senai, labai senai, o gal ir ne taip senai,Tamsos karalystėje gyveno pikta Žiežula. Ta ragana nejodinėjo ant šluotos, bet buvo aikštinga ir norėjo, kad visos pasaulio gėlės žydėtų po jos lūšnelės langais, jai nuolankiai šypsotųsi, tik jai vienai lankstytųsi. Vieną kartą Žiežula pamačiusi laukuose liekną, gražią ir augalotą geltonplaukę gėlę, panašią į mielą mergaitę, tuoj pat ėmė trinti rankomis ir išrovusi ją, parsinėšė namo bei pasodino juodame kaip naktis pavėsyje. -Tu būsi mano tarnaitė ir turėsi ne tik tamsoje žydėti, bet ir man patarnauti, - tris kartus apibėgusi lūšną, savo burtažodžius ir užkeikimus murmėjo Žiežula. Oi, kaip kentė ta gėlelė, kaip daug dienų ir naktų ji verkė ašarojo, kaip ilgėjosi margaspalvių drugelių, medumi kvepiančių bitučių, o labiausiai, žinoma, - saulės! Gal būtų dar kentusi ir iki šių dienų, jeigu ne geltongūžė zylė.Išgirdusi verksmą, pamačiusi graudžias ašaras, geraširdis paukštelis Saulėgrąžos dejones ir skundą nunešė Saulei. Geroji ir mieloji Motinėlė neliko abejinga ir apgynė savo dukrelę, išvadavo ją iš Žiežulos pinklių. Saulėgrąžos džiaugsmui nebuvo ribų. Todėl nenuostabu, kad dabar kiekviena saulėgrąža, kur beaugtų, nuo ankstyvo ryto iki pat vakaro žarų stengiasi žiūrėti į savo geradarę, seka ją žvilgsniu, suka geltoną galvelę į Saulės pusę. Ir šypsosi visiems – drugeliams, boružėms, bitėms, ir mums.
|