|
ŠUO,
APLOJĘS ISTORIJĄ
SLENKSTIS
Kvepėjo namas skiedrom ir sakais.
Asla molinė. Krosnis. Uosio suolas.
Iš kamino pakilo pirmas dūmas,
Į rentinį kibiras subildėjo.
Ant kiemo, netikėtai užgiedojęs,
Įkurtuves pasveikino gaidys.
Už beržynėlio nusileido saulė
Ir iš lomelių, kaip avių kaimenė,
Jau slinko rūkas.Sučirškė žiogai.
Į pamatus netilpęs, lyg paršiukas,
Raudonais šonais, plokščias ir pailgas,
Akmuo gulėjo,
Ir Felicijonas – senelis mano -
Sumetė: -„Pala, pala – jisai
Slenksčiu galėtų mums pasitarnauti...“ -
Ir sūnų Poviliuką pašaukė.
Abudu
Tą akmenį išjudino, rideno, tempė,
Kol jis nenoriai ir pasispyriojęs,
Ties priebučio durim galop nurimo.
Sužibo žvaigždės danguje...
Senelis,
Suktinę susisukęs užsirūkė
Ir ant akmens prisėdęs poteriavo:
„Namai be slenksčio – ne namai dar ne...
Tik daržinė dar, tik kokia pašiūrė...
O slenkstis – tai riba – už jos -
Ir dvasios protėvių, ir mūsų, tavo – viskas.
Žinok, sūnau, jog nepabeldęs į duris,
Neturi niekas teisės jas praverti
Ir peržengt slenkstį, jį įžeist kaip gyvą.
Todėl ir prisakyta ginti jį,
Kaip savo giminę, kaip duoną, savo kaimą.
Per slenkstį įnešame vaiko lopšį,
Vandens kibirą ir Velykų verbą...
Prie jo sutinkame svečius, kaimynus,
Pasveikinam jaunuosius su druska ir duona...“
*
Prisimenu -
Daug vakarų ant slenksčio to sėdėta,
Ir netikėta – laikas jį išjudins,
Ir pats senelis, pats Felicijonas,
Pašaukęs sūnų Poviliuką,
Iškeliaus
Piliakalnio kryptim...
Ir slenkstis tas apsamanos
Ir saugos jį,
Ir gins kaip šuo,
Sukaupęs įniršį ir pyktį senas dilgėlynas.
KAI VIENIŠAS
Tamsa.
Šuniukais vėl atloja
Prisiminimai.
Palovėj ar kertėj,
Ar lango ekrane -
Kvatojas, verkia, vaiposi, grasina -
Veidai, veizėlų mimikos, grimasos šmėklų.
Ausų bugneliai plyš
Nuo amžiaus kakafonijos...
Kai vienišas -
Visi pajunta – silpnas -
Ir priešai,
Ir draugai,
Ir palaižūnai - - -
Svečiuojasi,
Susirenka patart ar pasityčiot,
Paguost,
Apgaut
Ar tyliai pažiopsot
Į sielos veidrodį, apniukusį ir seną.
Ne,
Vienišumo vienišo nebūna.
Nėra ribos -
Kur aš,
Kur jūs!
Mes lekiam, lekiam link lemtingo skardžio -
O iš paskos
Šuniukais loja, loja, loja
Prisiminimai…
ŠUO,
APLOJĘS ISTORIJĄ
Pakasėm po sodo obelim,
Po alyvine, po ta pačia saldžiausia...
Būta šuns – ir pikto, ir protingo,
Beuodegio ir bebaimio, ir nirtaus...
Vardą suteikė jam tėvas muzikantas -
A-a- Dulfa! – kornetu melodiją išpūtęs...
A-a- Dulfa!..Fiureri, a-ciucki, gebelsėli...-
Ir kaimynai juokėsi, samanės paskanavę.
Šuo jiems priminė
Diktatoriaus panosę, kreivą šnipą...
Tėvas nuramindavo:
-Tik ša, neerzinkit, kad nenutrauktų saito -
Bus amen kelnėms ir sėdynei...
A-a- Dulfa!
Lojo ant visų gyvų ir judančių daiktų,
Labiausiai nekentė metalo džeržgesio,
Ir prakaito,
ir autų smarvės ant kareivių kojų.
Pamenu,
Nakčia aplodavo
Berlyno kryptimi dejuojančius bombonešius,
Vokiečiui šlubam,
Betikrinančiam pyliavų ar prievolių įvykdymą,
Bandė perplėšti medinę blauzdą...
Mums buvo mielas ir lipšnus,
Nors jį maitinome dažniausiai kaulais.
O po karo
Dulfa lojo dar dažniau –
Ant suvargusių kasdienių ubagėlių,
Vokytkų, išprievartautų, utelėtų,
Rusių, šimtasiūlėmis uniformuotų...
Ką galėjom duoti, tą ir davėm –
Barščių samtį, avižinių kruopų,
Bulvių su lupynom,
Palydėdami – „o,Viešpatie, o, Dieve“!
Šuo užkimo nuo dažnų svečių...
Lojimas augo ir stiprėjo...
Kaimus lankė paskolų rinkėjai,
Negirdėto koksagyzo patriotai,
Agitatoriai bei Stalino stribukai.
A-a-Dulfa!
Kiek galėjo,
Ant pasaulio svetimo ir pikto urzgė,
O naktimis šiurpiau vis kaukė prieš mėnulį -
Dėl ant grindinio...
Sušaudytų...
Išniekintų...
Dėl į Sibirą...Dėl šulinių,
Dėl sodų, pirkių, daržinių ir tvartų,
Dėl arklių ir išvilktų akėčių...
A-a-Dulfa!
Lojo, inkštė, laižės, draskės, būdoj slėpės
Ar žabtais kruvinais grandinę graužė geležinę...
Ir galų gale visai pasiuto -
Žmogiškai pasakius – išprotėjo…
A-a-Dulfa!
Šunį piktą, nirtų, beuodegį ir protingą,
Šunį,
Taip istoriją aplojusį,
Pakasėm po sodo obelim.
Po -
Alyvine,
Po ta, pačia saldžiausia.
ATSIPRAŠYMAS
DĖL NULAUŽTO KOJOS NYKŠČIO
Atsiprašau
Ir gailiuosi -
Mano diedukas vietoj kvepiančio skilandžio
Per Pirmąjį Pasaulinį kaizerio kareiviui
Įkišo surūdijusių lašinių paltį...
Nuolankiai gailiuosi
Ir į savanorių pinkles įkliuvusių bermontininkų,
Bolševikėlių bei kitokių arkliavagių.
Atsiprašau -
Man nesmagu, nors kartais juokinga,
Jog ties Giedraičiais,
Už savo smėlėtas kalveles, ežerėlius ir bruknienojus
Guldę galvas sermėgėti berneliai,
Privertė,
Apžergus arklius ir dviračius,
Bėgti narsiąją kaimynų gentį.
Atsiprašau!
Neatitaisysi istorinės klaidos ir netakto,
Jog,
Susiėmę už pilvų, tąkart kvatojo aukštaičiai!
Laimei ar nelaimei –
Prisiminiau -
Laikas atsiprašyti
Ir už kunigaikštį Algirdą,
Berods,
Du ar tris kartus spardžiusį Kremliaus vartus –
Žadinusį snaudžiančią mešką...
Ir –
Atsiprašau -
Laimei ar nelaimei -
Nusilaužusį dešinės kojos nykštį!..
Neatsiprašanti – atsiprašanti
Lietuvėlė -
Nepaklusnus ir nedėkingas kūdiki,
Girgždančiame Europos lopšely!
Ko tu stengiesi būti ašaka,
Laimingiausių tautų bendrijoje?
Kam tu skaičiuoji savo Tūkstantmečio vaikus?
Kam, sakyk, o kam erzini istoriją
Ir,
Pasibalnojusi žemaitukus,
ir negavusi europinės paramos,
Joji prie Juodosios jūros,
Ieškai Mėlynųjų vandenų,
O iš paskos,
Iškišęs liežuvį,
Šlubčioja prieraišus priklydęs šunytis.
Atsiprašau...
Dar ne prie visų raudų sienų liejau ašaras,
Dar ne visiems padėkojau
Už retą galimybę lietuviui
Savo kailiu patirti Sibiro romantiką
Ir Šiaurės ledynuose – amžino įšalo žemėje -
Išsiskaptuoti sau –
Lietuviukams -
Netirpstantį ledo sarkofagą!
O, kokssaldus,
Sakyčiau, perdėm patriotinis amžinybės jausmas,
(Gal kam ir akibrokštas?),
Laisvai nelaisvėje
Atsukti lietuviškas klumpes į Ašigalio tolumas!
Atleiskite...
Atsiprašau ir už tai...
EISMO
TAISYKLIŲ NEPAŽEIDŽIAU
Draugų vis mažiau ir mažiau.
Pasimatymų gatvės tuštėja. Restoranuos nyku.
Net tradicinę viskio taurę tenka vienam vienišam pakelti,
Kaip aborigenui.
Nei vidurdienį, nei vakarėjant
Gatvių sankryžoj nesutinku pažįstamų.
Po šimts perkūnų, kur jie visi išsislapstė?..
Gal laikosi bobų sijonų
Ar kapstos darže kaip nusenę gaidžiai!
Tiesa,
Vakar ar užvakar,
O gal tik sapne,
Degant raudonam signalui,
Paskubom, nesidairydamas, rizikuodamas gyvybe,
Perbėgo gatvę amžiną atilsį mano pažįstamas...
Bet...
Nedrįsau pažeisti eismo taisyklių
Ir, kaip vaikigalis, nebėgau iš paskos.
Stovėjau stabo ištiktas, stumdomas praeivių.
Galvojau:
Kai gatvės dar labiau ištuštės,
Mano kartos paskutinis bičiulis
Praeis Vilniumi,
Nesidairydamas,
Nepaisydamas eismo taisyklių,
Kaip lunatikas,
Pasiryžęs susimokėti baudą...
Užmirštais banko sąskaitoje…
Litais...
PARALELĖS
Per dykumą Arabų emiratuos
Kupranugariais jojo beduinai.
Valdingas šeichas pakirptais ūsiukais,
Vilkįs chalatą auksu siuvinėtą,
Po palmėm jodė kantrią žemaitukę...
Tėvai,
Sulaukę dukros paramos
Iš nevilties, o gal iš įpratimo,
Senam namely prie Babrungo upės,
Jau trečią parą kliukino samanę.
Apsvaigo...
Duonriekiu peiliu
Žmona ilgokai po virtuvę švaistės,
O vyras keikėsi žemaitiškai, riebiai,
Deja, pakelti kirvio neįstengė.
Išaušo rytas.
Kiaulės badmiriavo, karvė baubė.
Vis snigo.
Vėjai kaukė, šėlo. Pustė...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Per dykumą Arabų emiratuos
Kupranugariais jojo beduinai...
LYG ARKLYS NUGANYTOJ GANYKLOJ
Lyg arklys nuganytoj ganykloj,
Lyg arklys...
Senos žolės ir rūgščios rūgštynės,
Violetinis piktdagio žiedas.
Ir ant kojų retežiai seni, geležiniai,
Ir užraktas jų užrūdijęs...
Prirakintas prie laiko, praėjusio,užmiršto laiko!
Ten už mėlyno miško, už pievos žalios
Ir gaivinančios upės –
Svaigus horizontas.
Ten dar žvengia žirgai,
Dar šuoliuoja obuolmušių tuntas!
Lyg arklys nuganytoj ganykloj,
Lyg arklys...
Sugirgždėjo retežiai.
Rūdys byra, o gal tai ne rūdys,
Gal kraujas,
Sudžiuvęs nuo pančių senų, geležinių?
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Violetinis piktdagio žiedas
Nuganytoj ganykloj man šviečia.
VILTIES IEŠKOTOJAS
Pro šalį jis praėjo paskubom,
Bet mūsų akys susitiko.
Aš sutrikau nuo žvilgsnio išdidaus, kiek įžūloko,
Gal truputį pikto.
Ne pirmą kartą matomės,
Tačiau
Jam pasakyti „labas“nesiryžtu.
Neteko man girdėti, kad vyriškis šis
Prašytų išmaldos ar šiaip ką nors nugvelbtų.
Na, netvarkingas, nesiskutęs, susivėlęs,
Bet
Portfelis apynaujis, odinis,
Iš okupacijos laikų -
Tuomet ministrai tokius tik nešiojo...
Kaimynas – ne kaimynas -
Vis tarnybon skuba,
Aplanko tuos taškus,
Kurie jam teikia šiokią tokią viltį.
Žiūrėk, įdėmiai varto užmiršto poeto knygą be viršelių,
Pasklaido išmestą žurnalą „Stilius“...
Šitiek ponų!
O šiandien, dėžėje suradęs duonos kampą,
Virtos dešros bei Utenos alaus skardinę,
Prisėdęs ant suoliuko, kiek ilgiau pietavo,
O po to -
Stebėjos, galvą kraipė, net šypsojos,
Kai studijavo Lenino, berods, septintą tomą...
Vilties ieškotojas!
Šiukšliadėžių profesorius ir asas!
Ir optimistas, murkiantis melodijas po nosim.
„Lietuva, brangi... -
Ko daugiau norėti?
Iš atliekų nepraturtėsi, aišku...
Sudursi galą su galu,
Pajusi laisvės skonį...-
Ir, nusispjovęs pro taisytinus dantis,
Gan mandagiai,
Tačiau ironiškai pridūrė, -
“Viltis -
Kvailiams ne motina...
Ta tai gi...”
MADONA
Žydėjo ji lyg rožė be spyglių,
Čiauškėjo, kaip lakštutė, motinos sodnely.
Ir pagal ją, sakau, tik pagal ją
Dievadirbys Jeronimas – kaimynas
Dirbtuvėje išdrožė daugel angelėlių.
O…
Išaiškinęs mergaitei paslaptis nekaltojo prasidėjimo,
Jos
Nekaltybę pasiskolino beūsis klierikėlis.
O…
Po to, po to, po to...
Skambėjo miestuose melodija gašli,
Česnakų prisivalgę laižės vyrai...
Ji neverkė...
Tylėjo,vis tylėjo,
Pamiršusi išmoktas maldeles
Ir sakmę apie šventą Magdaleną....
Į - - -
Motinos sodnelį grįžo paslapčia.
Mėnulis švietė.
Lojo kaimo šunys.
Ją,
Kaip Mariją,
Pašaukė dangus,
Bet - - -
Virvės nelaimingo parašiuto
Įstrigo šimtametės kriaušės šakose...
*
Dievadirbys Jeronimas – kaimynas -
Jos - - -
Ilgai skaptavo, drožė, tašė ąžuoliuką
Ir už tvoros -
Nešventintuos kapuos
Įamžino
Madoną.
KALTI
Tai saulės dėmės, tai visatos šaltis.
Sužvarbo sielos pakely į rojų.
Jautrus poetas, rodos, modeljeras,
Prisiuvo joms poezijos skrandelių.
Tauta kas rytą meldžias horoskopais.
Be to, nesnaudžia uolūs kunigai
Ir prie altorių skuba mersedesais.
Tik nebylys kažko piktokai inkščia:
Kalti maži eilėraščių tiražai!
Minias kankina dvasios dusulys.
Deguonies kaukės - tik valstybės vyrams!
Kas padoru ir kas nepadoru –
Seime nuspręst balsavimais madinga.
Tarnaitė poniai suveržia korsetą. -
Porelės skuba į elito balių -
Kiemelyje šalia prezidentūros.
Tik neregys kažko piktokai inkščia:
Kalti maži eilėraščių tiražai!
O virš kultūros švyti aureolė! -
Akropoliuose šypsos europiečiai,
O prekėm lūžta Vilniaus ermitažas!..
Aš vakar velniui pralošiau grašius.
Siekiau revanšo – užstačiau net sielą!
Klausos, regos ir amo netekau...
Tad ir inkščiu kaip tie kurčnebyliai:
Kalti maži eilėraščių tiražai...
LIKIMO PIRŠTAS
Nukirto budelis likimui pirštą.
Mažiau vis gimsta ir daugiau vis miršta.
Pasaulyje įsivyravo sumaištis.
Ir išprotėjusi sena mirtis
Ant gimusių - negimusiųjų niršta.
Nukirto budelis likimui pirštą…
Po apdarais suvargę sielos matos.
Elito stilius – mados, kokios mados!
Tuštybės mugėj su nauju fraku
Sau pagarbą lyg išmaldą perku.
Dėl idealų neturim sarmatos!..
Po apdarais suvargę sielos matos.
Mirties bausmė de jure panaikinta,
Kaip gripo virusas de fakto plinta.
Mus glumina įstatymai nauji.
Valdžia švari!.. O sąžinė?..O ji?
Žudyta, smaugta, deginta, kankinta!..
Mirties bausmė de jure panaikinta…
Mačiau aš kapines…Ten Laisvė tyliai verkė,
Kai laidojo laisvos valstybės laisvą vergą.
Mums žvelgė Laisvė tiesiai į akis…
Kas jai teisybę kraupią pasakys?
Bet leidos saulė, šaltos liūtys merkė…
Mačiau aš kapines, kur laisvė tyliai verkė…
VANAGAS
VIRŠ PEIZAŽO
Tartum bepilotis lėktuvas -
(Gal paralelinių pasaulių žvalgas?),
Vanagas,
Išskėtęs sparnus,
Sklando rūškanoj padangėj.
Vanago teleskopinės akys
Varto laukų albumą...
Anava -
Smilgų džiunglėse spurda putpelės,
Kiauksi lapės,
Šmirinėja pelytės, pupsi ežiai, striksi zuikiai.
Pakrūmėj,
Mašalams ar laukų platybėms,
Uodega moja ir moja vieniša karvė.
Paskutinę kumelę į arklienos mėgėjų puotą
Išvežė kaimas.
Išvažiuoja...
Kažkur išvažiuoja -
Be išleistuvių, be palinkėjimų ir be ašarų.
Sklando vanagas...
Anava -
Vingiuotu keliuku, pasiramstydama lazdele,
Celofaniniu maišeliu nešina,
Apsipirkusi parduotuvėj ant ratų,
Namo,
Lyg iš amžinybės,
Šlubčioja senolė.
Prie aplūžusių kiemo vartelių sustoja,
Pasitaiso baltą skarelę,
Laužo 5 grūdų batoną
Ir, tartum komuniją, barsto trupinius.
Džiaugsmingą ermyderį sukelia
Balandžiai ir žvirbliai...
O raibės – mieliausios vištelės –nėra!
Dairos senolė...
Ji dar nežino –
Ją nusinešė lapinas...
Teleskopinės vanago akys,
Tik vanago akys,
Varto kaimo albumą.
IŠGĖRUS
DURNAROPIŲ ARBATOS
Laisvas,
Nuo varno karkiančio ant šiukšlyno.
Nuo kaukiančio šuns prie būdos gimtinėje.
Nuo apžėlusio Tėvo kapo pilkalny -
Laisvas!
Nuo laukų nešienautų ir kvepiančios pradalgės,
Nuo čiobrelių arbatos...
Laisvas!
Tik durnaropės!
Ir aš -
Nepriklausomas
Nuo išmaldos prašančiojo,
Nuo nevilties,
Nuo sąžinės graužaties
Ir išpažinties
Savo parapijoje pas senąjį kunigą...
O!
Koks aš laisvas!
Ir nuo ko aš nelaisvas?
Nuo skaudančių tvinksnių krūtinėje,
Nuo maudulio ir nežinomybės...
O gal ir nuo atsakomybės?
Nuo meilės?
Laisvas – nelaisvas?
O!
Koks neišgydomas,
Koks neapsakomas jausmas -
Būti laisvės nelaisvėje!
PAMINKLAS VARLEI
Jos Didenybei Varlei varliūkščiai pastatė paminklą, ant postamento užkėlė grakščią ir didžią skulptūrą.
Karališkai varlišką galvą papuošė balų žolynais, grojo varlių orkestras, dangaus mėlynėje suko ratus išsigandę gandrai. Nendrių girliandos plazdėjo, siūravo ir klykavo antys.
Gyrė Didžiąją varlę, šlovino varlės varlę, kurios nepagavo gandras, kurios niekada nepagaus!
Kai maršką šilkinę nuleido, kai kurkė visi varliukai ir grojo varlių orkestras, paminklas tasai sujudėjo, atgijo ir…pūstis pradėjo. Ir pūtės, ir pūtės, ir pūtės!Ir trenksmas baisus pasigirdo! Ir sprogo grakščioji didybė...
Varlės neteko amo...Ir nendrės siūravo...Ir varlės iškriko, pasklido po viso pasaulio
maurynus.
POKALBIS SU GARGANTIUA
Gargantiua,
tavo galva remia debesis. Leisk, pakutensiu tavo padus ir tavo didybę.
Gargantiua, pasilenk, aš suriksiu į tavo ausį – žinok, nenoriu tavęs įžeisti, juokingo ir gero.
Man liūdna, be galo man liūdna, kai minios nykštukų, sulipę ant laiko svarstyklių, nusveria pasaulio dorą, sąžinę, tyčiojasi ir kvatoja tavo paausyje.
Gargantiua,
Juokingas ir geras vaike, gaila, jog nėra tokio veidrodžio, kuriame tu save ir viską aplink pamatytum,
O tuštybė išvystų savąjį veidą.
TIES KOKIA RIBA
Ties kokia riba mes stovim?
Už lango pūga ir vėjas,
Tamsa ir sustingęs laikas, įšalęs lede.
Ties kokia lemtim mes stovim?
Už lango nežinomybė,
Grėsmingi ženklai ir signalai, išbandymai ir nelaimės –
Gyvenimu
Pavadinti.
Nežinom, nežinom, nežinom...
Ties kokia riba mes stovim...
Nežinom...
AR ŽIEDAS JURGINO DAR GYVAS
Ir kaip nesidžiaugti -
Dar medis linguoja po langu,
Dar debesys šluoja apniūkusį dangų,
Dar beldžiasi svečias brangus, nors vėlyvas -
Jo rankoje žiedas jurgino sušalęs, dar gyvas.
Dar paukščiai plasnoja į pietus iš šiaurės,
Dar stovi ant stalo nepaliestos sklidinos taurės.
Dar esam...
Šešėliai linguoja po langu.
Jau temsta – ir debesys pavogia dangų.
Naktis abejingai – lyg pernai, lyg užvakar, vakar
Prie krištolo taurių prisėda – ir užpučia žvakę.
O medis,
O svečias vėlyvas...
O kas pasakys man,
Kad žiedas jurgino dar gyvas...
PRADĖSIM PAMOKĄ
mokytojui Antanui Juškai
Pradėsim pamoką...
Nurimkit, susikaupkit, prisiminkit...
Kai daug žinai ar nieko nežinai -
Sunkiausia visada atsakinėti.
Tema -
Koks buvo mano, tavo, jūsų mokytojas?
Įterpsiu čia mažytę pastabėlę.
Kada žmogus pamiršta,
Kas jį mokė,
Kas taisė jo klaidas,
Kas barė, aukštino, kas drąsino, mylėjo -
Sakyčiau, nuodėmė,
Ne mirtina,
Bet sielai pražūtinga...
Ak, užmačios jautrumą reformuoti,
Su skalpeliu liberaliai paglostyt vaiko širdį!
Autobusiukais geltonais į kaimą meilės nenuveši -
Tik pragaištingą emigracijos bacilą...
Tiek to...
Prisimenat,
Kaip mokytojas mus palikdavo po pamokų
Ir atsinešdavo aptrinta paslapčių smuikelį.
O iš jo -
Ir vieversių giesmė,
Ir Vėviršės čiurlenimas,
Ir Pilkalnio tyla su graudulio akordais.
Žiūriu į seną choro nuotrauką.
Joje –
Mes žiopčiojam tarytumei maži paukščiukai -
O jis -
Išalkusiems į lūpas atsargiai -
Tai žodį, tai melodiją, tai meilę.
Ir būdavo sotu po stebuklingos mokytojo manos.
Ir mes,
Pakėlę galvas išdidžiai,
Tarytum princai ir princesės,
Praeidavom
Miestelio grindiniu kaukšėdami klumpaitėm!
Jisai,
Nužvelgdamas Dubysos ūkanotas tolumas,
Lietuviškos kalbos skanumo atsikąsdavo,
Ir mums dalindavo kaip duoną,
Pridurdamas:
-Daina ir muzika maitina dvasią,
Jai galių suteikia pajausti
Amžinybę, meilę, dieviškąjį džiaugsmą…
Jis
Buvo paprastas,
Na toks, kaip ir visi,
Ir prieš visus nukeldavo kepurę,
Su šypsena,
Su šypsena iš po dailių ūsiukų:
-Ir vėl aš žmogų sutikau,
Tai kaip galiu žmogum nepasidžiaugti?
ASMENAVIMO PAMOKA
Įsiklausykite į asmenuotės muziką
Ir taisyklingai sudėliokite kirčius,
Ir nepamirškit priegaidžių bangavimo,
Giliai įkvėpkit oro pilna krūtine,
Lyg būtume įkopę į Medvėgalį…
Tad pradedame - - -
AŠ – ESU.
TU – ESI.
JIS, JI – YRA.
MES – ESAME.
JŪS – ESATE.
JIE, JOS – YRA.
Gerai!
Pagarbiai, išdidžiai skambėjo žodžiai,
Per nugarą net bėgo šiurpuliukai
Ir akyse švytėjo kibirkštėlės.
Gražu,
Nes jūs ir patys esat gražūs.
Tad baigėme...
Beje...
Pridurti pamiršau...
Kai būsit vieniši ir nelaimingi,
Kai žvilgsniai klaidžios minioje bedvasėj,
Ar tamsią naktį nemigai kankinant -
Įkvėpę oro,
Lyg koptumėte į Medvėgalio viršūnę,
Išasmenuokit
Įvardį asmeninį.
SAULĖLYDŽIAI
IR
SAULĖTEKIAI
Buvo...
Rinkome akmenėlius,
Nuglūdintus amžinybės,
Ėjome pajūriu ir žvilgčiojome į saulę,
O ji,
Mieguista ir šiek tiek pavargusi,
Paslaptingai niro į vandenų gelmę.
Ir aš,
Prisimenu,
pagalvojau:
Tai mano saulėlydis...
Mano.
Nežinau tik
Kodėl taip mylimas, suprantantis,
Atjaučiantis,
Linkintis vakaro publikai -
Labos nakties,
Linkintis viso gero...
O dabar?..
Tik dabar supratau -
O vis tiktai
Svarbiausia – saulėtekiai!
Tie,
Sapnuojantiems,
Mylimiems,
Artimiausiems,
Nubudusiems,
Pajūryje rankomis žarstantiems smėlį,
Nustebusiems ir patikėjusiems -
Akmenėliai –
Amžinybės laiškai ir stebuklai!
O ryto tyla,
O ašaros ryto – rasoti gyvybės karoliai!
Saulėtekiai!..
Nuostabūs rugpjūčio saulėtekiai...
Bet...
Be vakaro liūdesio, be vienatvės minčių,
Be ilgesio ir be laukimo -
Nepatekėtų
SAULĖ?
Saulėtekiai!..
Visi artimieji,
Gimstantys, augantys, žydintys, svajojantys -
Tai saulėtekiai,
Savo rieškutėse, savo delnuose sušildantys -
Gal meilę,
Gal gyvenimo akimirkas,
Gal gintaro trupinėlį,
Gal Baltijos akmenėlius,
Nuglūdintus amžinybės?
BALADĖ
APIE KIŠKĮ
Nakčia prisinigo balto dvasingumo,
Švelnaus purumo, tyro nekaltumo,
Melsvos tylos, negirdimo ošimo
Iš paprasto kasdieniško dangaus.
Lengvieji snaigių angelėliai leidos
Ant purvo, ant šiukšledėžių, ant turgaus,
Kuris prekiavo sąžinės likučiais.
Atsikvėpiau...
Nejaugi?..Pagaliau...
Gal paskutinis teismas žemėj teisia
Visus – ir nuodėmingus, ir šventuosius -
Bet be pagiežos, keršto ir rūstybės?
Jums ačiū,
Kad gyvenot, kad sulaukėt
Gerumo valandos baltuos pusnynuos,
Kad jums dar skauda būsima žaizda
Širdy pasaulio nuskriausto ir seno...
Toks rytas!
Sklaidėsi balti sapnai.
Per plyną lauką su gera žinia
Jau skuodė kiškis...
Ir varpai skambėjo -
Priklaupsime – aukosime mišias.
Nuleidę šautuvus medžiotojai šypsojos,
Kepurėm mojo pamaldžiom stirnaitėm.
Jos tokios grakščios sniego sukuriuos,
Kaip angelaičiai pasakų bažnyčioj.
O, išprotėk pasauli gerumu,
Žegnokis medžio, ežero ramybei,
Žiūrėk ir džiaukis – plaukia dangumi
Vilčių ir meilės debesynų valtys...
Bet ne, o ne!..
Kodėl?..Ir vėl!..
Ir vėl – kaip visada!
Aš trenksmą išgirdau.
Pašoko kiškis su žinia šuoliavęs,
Apsivertė ore, į pusnį krito -
Ir baltas sniegas ten paraudonavo...
O aš norėjau,
Kad gera žinia pasiektų jus,
Kad kiškis ją įteiktų
Visiems, visiems...
Kad laišką tą skaitytų -
Ir kalinys, ir jo ginkluotas sargas,
Lakūnas, žemdirbys ir mokslo vyras,
Visi beraščiai ir visi benamiai,
Visų karų nežinomi kareiviai
Ir Angelas,
Kurį sužeist išdrįsom...
Aš taip norėjau...
Šūvis.
Ir tyla...
Ir dingo baltas baltas dvasingumas...
Girdžiu...
O gal tik baisiai sapnavau?
Pasauly loja,
Viešpatie,
Kaip loja,
Laiškanešį drąskydami skalikai...
|
