PASAKA – NE PASAKA
*
Seku seku pasaką, vilks prarijo pasagą...
Ne, ne taip...Tikrai kitaip..
Aš esu berniukas, mano vardas –MIKĖ - IŠDYKIUKAS...Tad neslėpsiu –mano gyvenime visko!..Esu skanavęs Beržų košės, nes padariau iškadą, slapčiom sušlamščiau paslėptą močiutės šokoladą!..Tėveliai tada šaukė: gėda, gėda!..O be to, juk saldumynus valgyt draudžia ir ministeris- Dėdė!.. Buvo ir kitokių baimių, dar, sakyčiau, kad ne nelaimių!..Ėjom, skubėjom, aš pirmas per gatvę perbėgt norėjau, bet to padaryti nespėjau...Mama pačiupo, piktai patempė lūpą ir per sėdynę šleptelėjo – gal du, gal tris kartus – atseit prilupo!.. SAKO, JOG... iš aukštų aukštybių angelai sargai viską matė, į storas knygas surašė, tvarkos sergėtojų paprašė, ir dideli griausmai prasidėjo, perkūnijos sudundėjo...Lėktuvai ant žemės be laikoleidosi, traukiniai, kaip jaučiai, riaumojo, bet niekur nevažiavo, politikai pykosi, riejosi, nuo galvų rovė plaukus, suprakaitavę posėdžiavo, ir vis niekaip nesutarė, kaip išgelbėt mane berniuką, vardu Mikė - Išdykiukas.... Bet ir tai ne taip!..
O BUVO TAIP!.. Kai mūsų kaimynė teta Hortenzija pastebėjo, jog mama, o gal ir tėtis, tris kartus šleptelėjo man per sėdynę, ji tuoj pranešė TAM, KAM REIKIA!.. Ir tada, žinoma, po vienos kitos valandėlės duobėtame ir šaltinuotame kelelyje, tiksliau - gatvelėjė, kuri vinguriavo į mūsų varganą priemiesčio sodybėlę, pasirodė mašinėlė. Joje, neskaitant vairuotojo, sėdėjo trys rūsčios valdininkės – vaikų gynėjos ar užtarėjos – ir pradėjo triukšmauti. Joms atitarė ir mano mama...Visos moterys energingai mojavo rankomis, pykosi....Tuo tarpu tėtis miegojo, nes jam skaudėjo dantį , o jis prieš tai, kaip paprastai, gydėsi, išlenkdamas vieną ar antrą, o gal trečią taurelę. Jam pasirodžius, pakvipo paraku... Vaikų gynėjos rašė protokolą, o tetušis joms trukdė, iš pagrindinės raštininkės atėmęs net rašiklį: -Neatiduosiu vaiko!..Jis mano...Špygą jums!!! To jau buvo perdaug...Moteriškės iškvietė policiją ir netrukus du ekipažai, taškydami purvą, įsuko į mūsų kiemą...Paskui juo įburzgė ir seniūno automobilis. Seniūnas Jeronimas labai karingas.Jis visada ieško teisybės. Taip atsitiko ir dabar... -Paaiškinkite man, leitinante, kodėl įsiveržėte į ramų mano piliečių kiemą?..Čia gyvena taikūs žmonės, ir aš – jų SENIŪNAS -atsakau už jų ramybę bei taiką, - karingai išrėkė savo pretenzijas policijai savivaldos VALDININKAS.. -Pilieti, - šyptelėjęs tiesiai JAM rėžė policininkų vyresnysis.-Pirmiausia – aš ne leitenantas, o kapitonas, o jūs, kaip užuodžiu - šiek tiek kauštelėjęs ir dar - už vairo...
*
Prasidėjo nematytas, negirdėtas ermyderis. Visi pamiršo mano – Išdykiuko – bėdas, rūpinosi tik savo reikalais...Tėtis užstojo seniūną, šisai sugebėjo įšokti į savo visureigį, gal norėjo jį saugiau pastatyti, bet kliudė moterų – vaikų gynėjų limuziną, kuris su išdaužtomis faromis, pūkštelėjo į gilų šaltiniuotą griovį...Moterys ėmė klykt, policininkai užlaužė rankas seniūnui, į viena iš savo mašinų uždarė ir mano tėtį, kuriam, kaip žinote, skaudėjo dantį...ir jis gydėsi... * Mūsų kiemas laikinai ištuštėjo...Policija, areštavusi seniūną ir tėtį, išvažiavo savo keliais, tiesa, su jais išvažiavo ir trys vaikų gynėjos, pasakiusios, jog tuoj grįš „baigti skaudžių ir tragiškų reikalų“... Gi jų mašinėlė, apsemta iki stogo, gulėjo griovyje. Šalia nervingai žingsniavo vairuotojas, matyt, laukdamas techninės pagalbos... Mama nustojo verkti ir ruošėsi kepti kiaušinienę...Ant stalo liko gulėti šūsnis popieriaus lapų, ant kurių galima buvo įžvelgti dar reikiamai nesuredaguotas protokolo frazes: „...Mikę perduoti svetimų žmonių globai...“, „...tėvus, vadovaujantis Įstatymu, už žiaurų elgesį su vaiku atiduoti teisingumo organams...“
*
Jau vakarėja...Suvalgėme kiaušinienę...Dalį palikome tėvui...Gal kartais grįš?..Valdininkių automobilis dar guli griovyje...Tiesa, tik dabar prie durų sukniaukė išgąsdinta katinėlis Murkius... * „Pasaka – ne pasaka“ surašyta pagal miglotą MIKĖS – IŠDYKIUKO paliūdijimą
*
|