IŠ APDULKĖJUSIO
LYRIKOS SĄSIUVINIO
1953 -1956 JI METAI...Rimgailų sąsiuvinys
*
...šalia paveikslas: tai Rimgailai, gimtasis namas... Čia aš gimiau ir augau,
čia mano pasaulių pasaulis... Čia, tiktai čia - - - parašiau pirmuosius eilėraščius...
Žinoma, tai basakojės vaikystės ir jaunystės lyrika... PIRMASIS SĄSIUVINIS išliko, apiplyšęs, dulkėtas... Bet išliko sieloj ir kartėlis!..
nes…1953 metais
Trečiajame jaunųjų rašytojų suvažiavime buvau karčiai “pagirtas”: - “taip dabar niekas nerašo…”
Gal tai ir buvo lemtinga „pamoka“,
ilgam nulėmusi kitus kelius, kitokius darbus?
EILĖRAŠČIAI
* * *
Debesis sunkias atvaro vėjas, Vėl pavasariniai lietūs lis. Ankstų rytą žemėn pažiūrėjęs, Nepažins jos saulės spindulys. Ji lyg pasakoje – pasipuošus, Garbanojasi žolė pirma, Baltliemenis beržas tyliai ošia, O mane svaigina žaluma... * * * Už nemigą ir sapną, Už meilę ir skausmus, Už rožės žiedą kvapnų, Už tėviškės namus,
Už pievą, žalią gojų, Žvaigždes tylios nakties, Gyvenime, dėkoju Tau iš visos širdies.
* * *
Ateis audra, nulenks vyšninę šaką, Nenuoramos upeliai suputos. Ateis ir ji, juk meilė nepasako Mums atvykimo tikrojo datos. Ar vakaras dažys ir spalvins dangų, Ar žvaigždės kris, ar bus žvali diena, Krūtinėje pajusim pulsą tankų - Širdis bus džiaugsmo, nerimo pilna. Galvoj liepsnos lakių svajonių laužas, Blakstienos ašarų rasa spindės Ir, užtvaras visas visas pralaužus, Ji lyg audra stiprės, nerims, artės...
* * *
Pro debesį raudoną Sužiuro saulė rytą - O žemė – tartum duona - Cukrum apibarstyta. Pabudęs klevas bando Lapus surinkti vėlei - Nuogumo išsigandus Nuraudo šermukšnėlė.
* * *
Barsto aukso lapus klevai. Kaip ir aš jie kažko tai laukia... Tu seniai jau namuos buvai Ir seniai aš draikiau tavo plaukus. Pilkos debesys plaukia žemai, Juodos sutemos laižo langus. Būtų gera žiūrėti ramiai Į akių mėlynuojantį dangų. Ilgesy, tu švelnus ilgesy, Tau nelemta ilgai čia gyventi. Aš matau – grįžta saulė šviesi - Mėlynakė manoji šventė.
* * *
Ne iš karto gimė žiedas, Nors prasiskleidė staiga. Daug dienų jį ugdė, supo Saulėj obelies šaka. Žiedas gimė, rasos laša - Tai medaus lašai... Panašiai dainas mes rašom, Panašiai...
* * *
Tą šaltinį surasti bandžiau, Kur poetai dainom semia rimų... Daugel pievų žalių išbraidžiau Ir išvaikščiojau daugel arimų. Pamokino mane vyturys - Tas skrajojantis čiulbantis grumstas. Šėlo vėjas laukų vidury, Plaukė debesys palšos ir drumstos. Jis pakilo skambus nuo vagos, Nuo žemelės dainų pasiėmęs. Aš klausiausi puikios ir ilgos Pilko grumsto gražiausios poemos. Kibirkštis man įkrito širdin - Jai išblėst ir užgesti neleisiu, Per žaliuojančią žemę tolyn Prie liepsnojančios saulės aš eisiu...
* * *
Į vakarus saulutė brenda Per mišką, per žalias lankas. Aš susapnuoti trokštu šiandien Gerąsias motinos rankas, Rankas, kurios mane nešiojo Ir supo lingėj daug naktų, Kurios audroj, kai linko gojai, Nuo vėjų rudenio piktų, Išplėšt galėjo savo širdį, Kad man netrūktų šilumos, Kad negalėtų niekas virkdyt Manęs, vienintelio namuos. O ranko, rankos stebuklingos Brangiausios žemėj iš visų! Gyvenime aš jums skolingas Nesugražinamai esu... O saulė ėmė ir nuskendo Šaltiny, perbridus lankas... Aš susapnuoti trokštu šiandien Gerąsias motinos rankas. * * *
Per laukus keliauju... Kur beržai parimę, Pasemiu į saują Žemės nuo arimų. Saulė veidą slepia Už beržų raudoną. Žemė saujoj kvepia Medumi ir duona.
|