*** Ginčyjomės karštai. Aš teigiau, kad iš praeities kiekvienas atsineša vienokią ar kitokią kuprelę. Politinę, dorovinę, nomenklatūrinę, biurokratinę...Kuprelių profiliai neįtikėtinai įvairūs: susigūžusi ir besislapstanti - skundiko, įžūli ir besivaipainti - spekulianto, gudriai ir saldžiai besilaižanti - pataikūno...Mano Oponentas, toks nekaltas aniuolėlis su barzdele, teigė, purkštavo: ne...Yra ir šventųjų, idealiai dvasiškai liaunų, tiesių, nesumaigytų, lygut lygutėlių, tartum bambuko meškerykotis... Aš nusišypsojau ir pasiūliau: -Tautieti, kai vakare vilksis pižamą, vis tik paprašyk žmonos, kad ji atsargiai paglostytų nugarą...Ar tik ir pas patį neužčiuops kokios nors kuprelės?.. ...Išsiskyrėme beveik taikiai...O štai anądien, susitikę Nepriklausomybės aikštėje, disputą pratesėme. Mano pašnekovas jau iš tolo pasisveikino: -Žinai, tu kaip ir teisus...Žmona pasakė, kad nugaros srityje vyksta formavimosi procesai...Bet labai tautiški ir patriotiški...Tai ne kuprelė, o tik sparnelių užuomazgos... ...Pasidžiaugiau Oponento optimizmu...Kalbėjomės, žvilgčiojome į praeivius, o tiksliau - į tautinę žmonių ir žmogelių, žmogėnų tekmę, plūstančią Vilniaus gatvėmis...Ir, o viešpatie, visa tai man staiga priminė graudulingą M. K. Čiurlionio paveikslą -laidotuvių procesiją...Visi gunktelėję, keistose prašytojo ar maldautojo pozose, palinkę ties rankose laikoma žvakele, nuolankiai slenkantys pro tautos Šventovę - nei tai vergai, nei tai maldininkai...Nuolankūs, romūs, su viskuo susitaikę, pasiryžę laisvos ir nepriklausomos Valstybės Trejybei ...išbučiuoti rankas...Aš žvilgterėjau į Oponentą...Jo veidas pastebimai balo, akių vyzdžiai plėtėsi...O aš nevalingai prisimerkiau. Nuo to miražas tapo dar ryškesnis, kontrastingesnis, tartum dailininko Saukos drobėje... ...Ir kaip blogą žinią pranašaujanti vizija, iš Tautos šventovės išstyrino valdininkėlis su portfeliuku. Gi kuprelė ant jo nugaros buvo daug didesnė už dokumentų nešulį. Aplink pavargelį spietėsi kumptelėjusios ir pilkos žmogystos, susirietusios ir vangios, tartum iškeliaujančios į priverstinį turistinį žygį ar, sakykim, į savartyną, vaikyti varnų... ...Mus abu - mane ir Oponentą, užvaldė baimė...Viešpatie,kiek nelaimingųjų, paklusniųjų, kiek kreivadūšių, kiek slepiančių savo dvasinį negalumą ir prarandančių paskutinę viltį?..Kas ištiesins kuprotus?..Kur tos sielos gydyklos, kur tie patriotiniai chirurgai?..Na, gerai, gerai...Gal žmogaus gražus stotas ir nėra pati svarbiausia problema, bet juk susigūžęs žmogus negali nors kiek tolėliau matyti. Jo žvilgsnis susikoncentruoja ties...bamba arba geriausiu atveju...ties kojomis, tie suklypusiais batais... ...Kaip pasirodė, taip ir netikėtai dingo saukiškai - mistiškas miražas...Gi mes abu - aš ir mano Oponentas, stovėjome lyg ir nuošalyje, tragiškai susikūprinę, nusiminę, beviltiškai nelaimingi...Nesuprantama ir paslaptinga jėga mus abu traukte traukė į susikūprinusiųjų minią, o kojos linko tartum per mišparus... -Pakasyk nugarą...-susirūpinęs paprašė Oponentas...-Ten labai peršti ir niešti... ...Jis pasisuko profiliu...Aš net aiktelėjau...Jo kupra sparčiai augo, pūtėsi, tartum tešla duonkubilyje...Norėjau Oponentą padrąsinti ir paguosti, bet staiga pajutau, kad ir po mano abiejomis mentėmis kažkas kruta... pilietinio susitaikymo ir nuolankumo mikrobai.
|