...Vis dažniau ataidi atsiminimai...Vaikystės dainų, pamiškės šūkavimų, išskrendančių gervių klykavimų draikanos...Būna ir šviesos, begalinėje erdvėje amžinai klajojančių spindulių aidai, blyksniai, žaižaravimai, atšvaitai...Tą keistą praregėjimą patyriau 1976 metais lapkričio 29 dieną, pagerbiant Juozą Grušą...Sėdėjau tada šalia Jo ir Jam, švenčiančiam 75 metų jubiliejų, kalbėjau Jo žodžiais.Tos kalbos nuotrupas atradau visai neseniai, vartydamas pageltusį archyvą...Ir iš jo, iš praeities vėl plykstelėjo amžinai klajojanti šviesa..
-Brangus jubiliate, "Kokie molekulių sproginėjimai turi vykti, kokie vidiniai pakitimai, kol augalas išskleidžia lapus, sukrauna žiedus, virsta kažkuo stebuklingai nauju? Taip pat ir žmoguje turi vykti dvasinių molekulių sproginėjimai, procesai ir tapsmai, kol iškyla ir sušvinta sielos esmė." Tai Jūsų žodžiai, brangus Jubiliate. "Viską lemia veiksmas, besiveržiantis kaip kokia upės srovė pro sunkius krantus: minties ir siekimų, žavesio, nerimo ir tikėjimo veiksmas; veiksmas, nešantis šviesą." Tai taip pat Jūsų žodžiai. "Ieškau šviesos, kuri ateina neįprastu kampu, keičia situacijas, nušviečia daiktus naujai, skverbiasi į vidų." Ar šios mintys, šis mąstymo būdas neprimena mums čiurlioniškos kūrybos šviesos, šviesos, kurią skleidžia žmogus, pakilęs virš kasdienybės, žmogus, spinduliuojantis dvasinį turtingumą? Šviesa... Ar ne tas pats šviesos, taurumo, šventos draugystės idealas ir motyvas skambėjo Salomėjos Nėries poezijoje? Ak, ilgos naktys, juodos delčios, - Padangės pilnos debesų. O vis dėl to - sakyk, kodėl čia, Kodėl taip žemėje šviesu? "Mūsų kūryba yra mažas visatos kuriamųjų jėgų spindulys ir taip pat siekia tobulinti, pratęsti, atrasti naujas grožybes ir nugalėti didįjį polių - mirtį." Ar šie jubiliato žodžiai nėra epigrafas visai mūsų literatūrai? Žmogiškoji šviesa, kurios Jūs ieškote žemėje, taurumo ir kūrybos šviesa, kurią Jūs pats spinduliuojate - nemirtinga. Jūs esate pasakęs: -Rašymas yra savęs atidavimas; ir juo su didesniu entuziazmu ar su kančia tai darome, juo geresnis rezultatas. Tai amžinai gyva kūrybos dvasia; ji - svarbiausias šaltinis, pradžia ir priežąstis; nuo jos prasideda menas. Tegul šis šaltinis, tos kūrybinio pasiaukojimo versmės niekada neišsenka...
...Užsimerkiu...Juozo Grušo šviesmečiai tęsiasi...Keistas ir nepavojingas jo kūrybos radioaktyvumas.
|