2009-01-31, 09:19 |
* * *
- Vis ramiau žiūriu į tamsią tylą,
- Kur lyg paslaptingam ekrane
- Ryškūs praeities vaizdai iškyla,
- Keičiasi viliodami mane.
- Tai vaikystės žalios margos pievos
- Ir upelių gaivūs duburiai,
- Kryžkelėj sužvarbęs senas Dievas,
- Pasmerktųju kankinių būriai.
- Kvepiantis kieme alyvų krūmas
- Ir žemčiūgai laistyti krauju,
- Ir visų išėjusių gerumas,
- Mano priartėjimas prie jų
- Vėlinių švytėjime...Ir žvakių
- Rudeninė virpanti auka,
- Ir vaikystė - tartum buvo vakar -
- Peržegnota motinos ranka...
-
|
2009-01-30, 17:46 |
VARNĖNAS SU RAUDONU SIŪLU
Kas rytą, vos tik pirmieji saulės spinduliai švystelėdavo į langus, mes šokdavome iš lovų ir basi bėgdavome ant pašalio. Laukuose dar kur ne kur baltavo susmegusio sniego salelės, o nuo stogo varveklių tiksėjo lašai. Mes laukėme savo varnėno, to vienintėlio, kurį pernai, iškritusį iš inkilo, lesinome ir gydėme. Paskui, sustiprėjusį ir atkutusį, užrišę ant juodos kojytės raudoną siūlą, jį, mūsų sodo dainorėlį, atėjus rudeniui, paleidome į laisvę..."Kažin ar parskris?" -dabar, bundant pavasariui, spėliojome, jaudinomės, nerimavome.
Ir štai vieną ankstyvą rytą sode pasirodė varnėnų porelė. Ji čiulbėjo kažkaip ypatingai, mielai ir garsiai, giesmė buvo svaigi ir nepaprasta, suokimas ilgas, melodingas, užburiantis.Varnėnai, pasisukę į mus, stovinčius ant pašalio, energingai mojavo, plakė sparneliais, šokinėjo nuo šakelės ant šakelės, sveikinosi.
-Tai mūsų...Mūsiškiai...Grįžo... - pasišokėdamas sušuko brolis, plojo rankomis ir kvietė į kiemą namiškius pasižiūrėti stebuklo.. Ir tikrai, gerai įsižiūrėję, ant vieno varnėno kojytės pamatėme rausvą, gerokai apiblukusį, mūsų rankutėmis užrištą siūlą...Visų džiaugsmas buvo begalinis...Išgelbėtas varnėnas nepamiršo mūsų vienkiemo, mūso sodybos, prisiminė senas obelis, gimtąjį, jau apsamanojusį, inkilą...Prisiminė ir mus, strazdanotus kaimo vaikiūkščius...
Praėjo daug metų, bet aš ir iki šiol dar neužmiršau ir, turbūt, niekada nepamiršiu per mano skruostą tada nuriedėjusių pirmųjų džiaugsmo ašarų...
|
2009-01-30, 12:23 |
Gimtinėje, prie keliuko į sodybą, augo trys beržai. Kiekienam broliui po vieną. Mes jais didžiavomės, juos labai mylėjome.Ir pavasarį, kai netoliese esančiame beržynėlyje kaimynai iš apvalesnių ir drūtesnių medžių leisdavo sulą, mes niekam nedavėme teisės aštriu grąžtu nuskriausti mūsų beržų ir taikytis į jų šerdis, o, galbūt, į širdis. Tik kartą, tik vienintelį kartą aš paprašiau savo beržo pagalbos...Mat ankstų pavasarį, pačiulpęs ledokšnių, susirgau, man grėsė plaučių uždegimas, pakilo temperatūra, kliedėjau. Kankino troškulys, labai norėjosi gerti., tiesiog dusau. Ir tada, kaip man pasakojo tėvas, pradėjau šaukti: "Sulos...Sulos...Iš mano beržo..." Berods, vyresnysis brolis Vladas, pačiupęs grąžtą ir nubėgęs prie keliuko, atvėrė mano beržo širdį, ir į medinį kibiriuką pradėjo lašėti saldi, skaidri kaip ašara sula...Pirmojo gurkšnio neatsimenu, bet jis, kaip pasirodė, mane prikėlė iš nebūties...Ir dar šiandien jaučiu tos gaivinančios sulos skonį ir kaip, net užspringdamas, rodos, geriu ir geriu, traukiu į save baltojo beržo kraują...Nepraėjo ir savaitė, kai atsistojau ant kojų ir išgirdau sode čiulbančius varnėnus...Bet...Įpusėjus vasarai, mano beržas pats sunegalavo, tapo liūdnas, pasirodė pirmosios apvytusios šakelės, gelto jo lapai...O po metų?..Po metų jis, vargšelis, atidavęs man daug savo kraujo, nudžiuvo...Jaučiausi tartum prisidėjęs prie jo mirties...Liūdžiu savo beržo ir iki šiolei ...
|
2009-01-30, 09:28 |
GRŪDAS DYGSTA
Patylėkime: grūdas dygsta.Tyliai tyliai pro grumstus kalasi žali daigeliai. Virš juodo lauko tvyro baltas, šiltas ir drėgnas rūkas, sugeriantis visus garsus. Vos girdisi pempių klykavimas, parskrendančių žąsų ilgesingas gagenimas. Pamiškės pusėje amteli šunelis... Pilka žemė paslaptinga, tartum atliktų mums nesuprantamas apeigas, lyg melstųsi, lyg lauktų stebuklo...Girdi?..O gal tik jauti, suvoki, jog brinksta, pučiasi, raivosi milijonai pumpurų, milžiniška energija plūsta šaknimis, šakelėmis, veržiasi iš žemės...į laisvę, į aukštį, link gigantiškos dievybės - šviesulio - saulės...Pasilenkiu prie žemės...O, Viešpatie...Juoda dirvos paklotė subadyta žaliai rausvomis adatėlėmis.Net kieti grumsteliai ir tie perverti, susmaigstyti adatėlėmis, tartum koks nematomas juvelyras stengėsi pagaminti žemės karolius...Ką ten karolius...Pavasaris siuva smaragdinius kilimus, kuriais netrukus nuklos, apdangstys lygumas, kalnelius ir visas lomeles bei pamiškes, o paskui jas apibarstys gėlėmis... Vėl įsiklausau - ir išgirstu -visa žemė šlama, šnabžda, kužda, alsuoja, džiaugiasi...Tai dygsta grūdai, brinksta sėklelės, juda visos šaknys šaknelės...
|
|
|