2016-09-21, 16:09 |
EILĖRAŠČIAI, KURIUOS PRISIMENU...
Emilis VERHARNAS (1855-1916) -belgų poezijos tėvas. Eilėraštį vertė Janina DEGUTYTĖ *
Tu tokius man žodžius tą vakarą kalbėjai, Kad gėlės, pasilenkusios ratu kvapiu, Staiga pamilo mus, viena net panorėjo Nukrist ant mūsų kelių ir paliest abu. Kalbėjai apie tuos laikus, kai mūsų metai Tarsi prinokę vaisiai leisis skinami, Ir kaip likimas nuskambės varpais iš reto, Kaip mes mylėsimės, tolydžio sendami. Ir tavo balsaspriglaudė mane į glėbį, Tava širdis, rami kaip laužas įstabus. Be baimės būčiau žvelgęs, kaip man eiti liepia Vingiuotas kelias prasivėręs – kapus.
Jonas STRIELKŪNAS *
Eilėraštis parašytas ir skaitytas Panevėžyje prieš 50 metų ir ,berods, nepatekęs į poeto išleistas knygas * * * PABŪK DAR Pabūk dar, pabūk dar, pabūk tu, Kaip vasara kaupki dar medų. Pasauly mažėja stebuklų, Artėjant prie trisdešimt metų. Pasauly, aukštyn pakylėtam, Nenoriu likt vienas, mažytis. Pabūk kaip kvėpavimas lėtas, Kai širdys nustoja daužytis. Pabūki kaip nuovargis rankų, Kai jos po darbymečio ilsis. Žiūrėkim į vasaros dangų Laimingais atradusių žvilgsniais. Pabūk, paalsuoki, stebukle, Po galva rankas pasidėjus. Pabūkim, kol galim pabūti, Ir skirkimės, laikui atėjus. 1966.II. 25
ANGELŲ KALVA
*
Paglostik angelo sparną, Tartum skaudančią savo širdį..
* Angelas - tai tavo sielos dalis, antipodas, Tavo širdyje tūnantis kartu su velniu.. * Atraskite savo angelą - savo dvasios dvynį, Savo skausmą ir nerimą savo... * Tik nemaldaukite...Tik sugebėkite susimąstyti – prisipažinti, suvokti, Ką aš padariau – kur teisus, kur - atstumiantis... * Apsaugokit šią kalvą Nuo tuščių ir veimainiškų spaktaklių, prisitaikymo, tuščių žodžių... * Suraskim savy savo angelą... *
Tik susimąstymas...Tik tyla, tik prisipažinimas sau... * O, prisiminkim ir tuos, Kurie nuo tos kalvos, neapgyvendintos angelais, Žiūrėjo Į Lietuvą... O, kaip svarbu ne parodyti kitiems, O pamatyti SAVE Angelų kalvoje, Prisipažinti ir suprasti savo nuodėmes, paklydymus...
Algirdas VERBA (1941 10 01 – 2000 07 22)
Artėjant „dramatinio tenoro“ - poeto 75 metų gimimo jubiliejui * * * Aš ėjau į laukus nusilenkt šiaudo valiai. Per lėta ta branda. Per gili ta brasta, Ir medaliai – bedaliai, bedaliai, bedaliai, Per anksti it gija kertama ta karta. Per vėlai. Lyg vagis virš kalvų mėnuo sėlins Ir jau niekur jis mums pasislėpti neleis. Taip menki ir juokingi po jo spinduliais Tie išduodantys viską šešėliai. Per vėlai. Per vėlai prėskas rytas išbrėško, Tarsi būtų balse įsikirtęs dyglys. Ak, tai mano krūtinėje atsako ieško Tavo sausas brangus kosulys... Ar ieškot brangesnių žiburių tu man lieptum Negu tie, kur pažiro iš mano akių? Kur kelionės prasmė? Stoviu vienas ant liepto Ir šauniau nei jūreivis plaukiu. Per vėlai. Jau į šventę įsimetė kandys... Tu nespardyki graužiančio kaulą šunies... Gal tai pats, gal tai pats dantimis įsikandęs, Gimtą degantį slenkstį nešies? Nebenoriu medaus. Mūsų pievos apkarto, Nesibelsk. Jau pašiūrės duris rakinu, O žadėtąjį auksą man kraukit į karstą, Kad sudėtų velniai man dantis auksinius...
Tomas Arūnas RUDOKAS (1966 04 08 – 2012 05 14)
Penkios poetinės miniatiūros iš knygos „NEŽEMIŠKA ŽEMĖ“ 1991 m.
* * * SVAJOKLIO ŽVAIGŽDĖ Lietuviai – svajoklių tauta, Tauta – kaip svajų visata. Ak, lašantis gintaras tyras Kaip ašara, giedanti tyruos! Tėvynė, į dangų einanti Ir nešanti ašarų deimantą, - Kaip žvaigždė amžinoji kietėja jis Amžinuos Lietuvos kentėjimuos... 1987.III.31 TĖVYNĖS AKIS Tėvynė – mano skausmas ir šviesa... Ak, ne – tai baisiai banalu! Tėvynė – išrengta visa Ir dar apspjaudyta alum... Tėvynė – Viešpaties ugnis, Kuri mus amžinai svaigins. Tėvynė – išdurta akis, Kuri mus, neregius, apgins... 1988. XII. 6
ŽVAIGŽDŽIŲ KARAS Mus laikas laiko ne žmonėm, o formom, - Tai prasmingiau už turinius visus. Ir kalba už kareivį uniforma, Kad jo gyvenimas – šviesus. O tuo metu poetai žodžiais žaidžia, Politikai gurkšnoja kavą vakare. Į karo lauką nusileidžia žvaigždės Ir vietoj mūsų žūsta tam kare... 1988.I. 8
VIENATVĖ PUSĘ KETURIŲ Aš nieko neturiu, aš pusę keturių Prieš veidrodį su vienatve geriu: Nebeturiu jėgų, nebeturiu draugų - Vienatvės veidą veidrody regiu... Tokia naktis sunki kaip lėtinė liga, Tokia ilga naktis, tokia liga ilga... Aš nieko neturiu, aš pusę keturių... Aš pusę keturių –savęs! – nebeturiu…
1989 X. 27 APIE MOTERŲ MEILĘ POETAMS Mus mylės tik po mirties Gerbiamos gerbėjos… Daug gražių gėlių padės - Rožių ir gerberų… O paskui – skaitys, skaitys! –
Ir mylės apsalusios Tas poetiškas akis, Pašarvotas salėse…
1988.XII.8
Albinas ŽUKAUSKAS
(Du eilėraščiai iš poeto rinktinių raštų II tomo, 1986 m.) APIE JUDĖJIMO TAISYKLES Galima aukštint save, Draugui nuplėši šlovę, Galima plaukt su srove, Bet nevalia prieš srovę. Spjaudyti ant grindų Draudžiama. Tai nedora. Bet ant bičiulių veidų - Tavo valia. Jei nori… Plūstis gali ir burnot, Kiek tik patinka. Nieks neužčiaups burnos - Plūstis madinga. Nori sukčiaut, gali Imti iš saujos į saują, - Šitaip eisi toli, Kilsi su saule. Dera bet kam – visa tai! Nori – švaistykis. Nagi matai - Geros taisyklės!
UKNOLIAI Padaržėm bobelės bulves kasa. Girgžda persimetus, sulyta tvora. Aš vedu pakaustyti apšlubusį Pegasą, Kalvis sako – pasagų nėra. -Tu nukalk, - prašau. - Aš joti noriu. Posmų prikaliau, užsakymas skubus. -Galima nukalt,- atsako.-Bet nėra uknolių.- Vaikis priduria: -Ir nebebus. -Turi jų šiek tiek kaimynė boba, Bet už spiritą, nevertina grynų. -Ką gi, jei už spiritą, ne taip jau bloga. Pas provizorienę spirito einu. Nueinu, provizorienė bulves kasa. -Spirito? Kodėl gi ne, labai prašau. Bet paskolinki maišams parvežt Pegasą, Pekliškai prie bulvių pailsau. Tad Pegasas grigždina maišų vežimą, Klupdamas tarp bulvienojų ir vagų. Ant vežimo aš diktuoju pranešimą - Trūksta žemėje uknolių, pasagų!..
Janina DEGUTYTĖ
(Iš eilėraščių rinkinio “Purpuru atsivėrusi”, 1984 m.) * * * VAKARAS Būk žodis ant lūpų. Būk ašara žody. Kaip, žeme, tave mums Nuo mūsų užstoti? Būk mūsų žvaigždė Per įskaudusią naktį (Nemokam atrasti, O bijom prarasti). Kaip protėviams mūsų - Mums širdį sušildyk. Vaikams tarsi rugį Augink žalią viltį. Ir duok paukščiui medį, O rasą duok – žolei. Per nežinią veski Upelį kaip brolį. (Kokiam keršto dievui Į delnus nupuolėm?) Būk duona kasdienė Ir amžinas guolis.
.
|
2016-07-25, 09:42 |
ŽAIBO ŠEŠĖLIS
A p s a k y m a s Aš pasimetęs...Blaškausi po atsitiktinius darbus, negaliu už nieko konkrečiai užsikabinti... Turbūt, nusišypsosite, kad neseniai ėmiausi plunksnos...Sakau, Baisu skaityti skaudžius laiškus nuo mažai pažįstamo žmogaus...Gal kada paspaudei JAM ranką, pažiūrėjai į akis, pasakei gerą žodį...Ir staiga – begalinis JO pasitikėjimas, išpažintis, širdies klyksmas!..Ir tavo nerimas, tavo skausmas!..Tam žmogui dabar begalo sunku, gal niekas jam nepadeda?.Niekam JIS negali pasiguosti, išsiverkti...O,tikisi, o, laukia stebuklo, o, ieško atsako... O tu?.. Į kokį Dangaus pakraštį reikia pabelsti, kad Žemėje palengvėtų nors vienam Žmogui, stovinčiam kryžkelėje?..Kaip atsakyti į tylią aimaną? * ...ilgai nerašiau, nes be reikalo nesiryžtu trukdyti...Bet ne! Ne! Su Tamsta aš galiu ir privalau pasidalinti tiek savo džiaugsmais, tiek skausmu... Užvakar Onutė pagimdė sūnų – Vaidilą, Vaidiluką...Stiprus, sveikas. Žmona, prieš tai ilgai sirgusi, po gimdymo jaučiasi vidutiniškai. Tai džiaugsmas. Kai apie tai pasakiau savo Mamytei, jog yra anūkas, ji lyg iš naujo atgimė, suvirpėjo... Deja, šiandien, man būnant prie žmonos ligoninėje, Ji - amžiams užmerkė akis... Rašau sėdėdamas prie mirusiosios, degant vaško žvakei. Jau negreit dar bus rytas, o ką jis mums atneš? Kodėl taip klausiu? Todėl, kad skaudu, perdaug, perdaug mūsų pasaulyje yra rūstybės, neteisybės. Motina, kuri pagimdė mane, kuri tiek metų laukė manęs (o, Viešpatie, iš kalėjimo!), - net ir mirusi neturi ramaus poilsio: ji guli mūsų išsinuomotame kambarėlyje ant svetimos lovos uždengta drobule. Savininkai nepatenkinti, kad mamytė, prieš didžiąją kelionę, ilsisi čia, liepė ko greičiau ją išsinešti...Atseit, numirėliams būsto mes neišnuomojom!..Bet mes su Onute esame bedaliai, bedarbiai, benamiai, bepinigiai... Mama nesulaukė net tos valandos, tos žmogiškos laimės, kad sūnus galėtų JĄ savo kambaryje pašarvoti, apverkti, apraudoti...Žvakė dega, senutė teta meldžiasi, aš rašau Jums laišką, o mintys pinasi, ieškodamos atsakymo į šimtus klausimų, kurių svarbiausieji: kur Mamytę dėti išaušus? Kaip patekti į laidojimo salę? Kur kreiptis, ko šauktis? Kaip „nesodrinius“ niekas nepriėmė net į morgą – nepriklauso...Aišku, kol gausiu karstą, tai gal iki laidotuvių Mamytę priglaus draugas?..Bet į ką tai panašu?..Ne, ne...Aš netampysiu iš kiemo į kiemą mirusią Motiną...Iš čia išvešime į kapines.Tegul ponams ir nepatinka – aš – banditas – ne žmogus, teistasis, juodnuguris... Išaušo. Eisiu draugų prašyti, kad duobę iškastų, tvarkysiu kitus reikalus. Mamytė buvo katalikė. Reikėtų kunigo, bent jau kapinėse. Bet aš neturiu nė cento...Ar susimylės, ar pakrapys švęstu vandenėliu? Ech, gyvenimėli! Kodėl toks pilnas neteisybių? Vieni rūmus turi, limuzinais važinėja, o kiti kaip šunys patvoriuose vietos neranda.O pakalbėk su kuo – kiekvienas patriotiškas paskaitas teikiasi pliurpti. Kodėl Jums taip kalbu? Gal ir nepamenate, bet kažkada už mane užtarėte žodį. Net pats, turbūt, nesupratote, jog mane tai išgelbėjo daugeliui metų. MAN Jūs tada buvote Žmogus žmogeliukų minioje.Tikiu, Jūs suprasite ir šiandien, nepasijuoksite, negrasinsite rūsčiais kodeksais.Tat Jums ir džiaugiuos, ir verkšlenu...Gerai, kai turi kam paverkšlenti. Nesuabejokite mano tvirtumu ir dėl tolimesnių mano vargų. Ne! Aš dabar būsiu dar stipresnis: turiu mylimą Onutę ir sūnų! Suprantama, toji rūsti ir neteisybių kupina aplinka, kurioje atsisveikinu su Mamyte, negali neveikti į galvoseną. Gyvenimas – kova – taip suprasiu, kol širdis pulsuos krūtinėje. Mamytė apdengta drobule – Ji jau užbaigė savo vargus. Septyniasdešimt penkis metus gyveno svajonėmis - matyti laimės valandėlę.Vieni būna laimingi, kai nuosavus rūmus regi, kai auksuotas taures pakelia virš stalo, o kiti – džiaugiasi bent karstą po mirties galėsią turėti ir... Gerai, nebedrumsiu Jūsų nuotaikos. Liksiu dar parymoti prie Mamytės, kol šeimininkai miega. Antra žvakė baigia degti. Tylu. Čia tylu – mirties tyla. O ten, ligoninėje, tikriausiai sūnus jau reiškia savo pirmąsias teises į Motinos krūtinę. Taip sutvarkytas pasaulis: vieni miršta, kiti – gimsta. Liksiu prie vilties, kad mano sūnus bus stipresnis už mane ir rimčiau sugebės pateisinti žmogiškąjį „aš“, kad nereikėtų prie mirusios Motinos budėti svetimame kambaryje bei draugams rašyti apie sielvartą, kuriuo dalinuosi ir su Tamsta...
Berašant, berods, snūstelėjau...Priešaušryje pažadino trenksmas, dardėjimas...Pramerkęs akis, supratau, tai pirmas pavasario griaustinis! Švystelėjo, sužaibavo...Bet keisčiausia, jog kartu su žaibais kambarėlyje šokinėjo juodi juodi žaibų šešėliai!..Ant sienų,ant baltos drobulės, dengiančios mirusiąją Mamytę, ant ...beveik parašyto laiško...Žaibo šešėliai!..Gal man jau vaidenasi?.. Atleiskite už šias nesąmones...Viso ger..! (Po septynių mėnesių)
Siunčiame mudu su Onute Jums savo mažytės šeimos nuotrauką.Tegul bus ji prisiminimui to, kas joje užrašyta ir įamžinta. Deja, kaip gaila, jog tai yra tik viena „euro“ pusė...Gyvenimo tikrovės neįmanoma užfiksuoti foto aparatu, nes ji gyva tik jausmų pasaulyje...Gal šiandien nereikėtų rašyti kasdieniško laiško, bet nutylėti irgi neverta. Ir net negalima! Mažasis Vaidila krykštauja ant Onutės rankų, nors neseniai verkšleno. Jis negali nutylėti to, ką jaučia. Tik mudu su Onute esame kažkieno nuteisti, kad neturime teisės, kaip gimdytojai, klausytis kūdikio krykštavimų: jam garsiau pasireiškus, skubame nutildyti, kad nesijuoktų, nečiauškėtų, neverktų. Būna, jog ir jo burnelę delnu užspaudžiam...{...} Gyvename svetimoj pastogėj. Nuomininkai - tai pelės po šluota. Šiąnakt, iš pykčio apsiašaroję, abu ilgai sprendėme: nejaugi mes nemylime savo sūnaus, kurio taip laukėme? Mylime! Mylime! Labai mylime, kai kas net galėtų pasimokyti iš mūsų tikros meilės. Mes tik perdaug neapkenčiame savo šuniškos dalužės, kurioje aš elgeta ir beteisis sukūriau šeimą. Kur veda siūlo galas? Nežinau...Žinau tik tiek, kad po visų klajonių noriu pradėti gyventi. Gyvenu ar tik egzistuoju?..Gerbiamas Tamsta, Jūs gerai žinote mano istoriją, mano klystkelius, mano vargdienio kelią. Apie tai jau esu pasakojęs. Kaltas, buvau kaltas, bet likau išdidus...Aš toliau žemintis, maldauti išmaldos – negaliu...Bet kur rasti atramą, nuo ko atsispirti, kaip įrodyti: man, šiam ŽMOGUI reikalingas supratimas ir dvasinė pagalba! Ir iš vis, nejaugi tie, kurie savo rankose laiko valstybės tvarką ir teisybės svarstykles, padoriai elgiasi, neatsižvelgdami į realią žmonių padėtį? O vienas skaistaveidis valdininkas, kai Onutė, nusižeminusi prašė pagalbos, nusišaipė: „Kam jūs turite šeimą, kai nieko neturite?“ Štai koks idiotizmas supa pirmuosius mūsų šeimos džiaugsmus! aprašysiu savo būseną, papasakosiu viską atvirai, nusileisiu į patį dugną...Bet kam tai įdomu, kam tai reikalinga?..Tik nusikvatos, tik pasuks pirštu ties smilkiniu, ir ko gero apšauks „klestinčios“ Lietuvos kaminkrėčiu...Suplėšiau šūsnį popierėlių ir supleškinau...Suk juos, velnie!.. Būtų gera apsilankyti Jūsų padangėje, susitikti...Žinoma, jei nors kiek pragiedrėtų kasdienybė. Jeigu ne, teks kur nors toliau nuo gimtojo krašto „laimės“ ieškoti. Kam maišytis po kojomis tiems, kuriems esame nereikalingi? Na, o Tamstai visuomet retkarčiais parašysime, jeigu tik mindžiosime pilką žemelę... Juk neturime kam pasiguosti, kam atverti širdį, lyg ir pranešti – mes dar esam. O tai kartais, kartojuosi, reikalingiau už pagalbą... Beje, vis tiktai juodo žaibo šešėlio nepamirštu, kartais net susapnuoju...Bet apsiraminęs pagalvoju: o kodėl ne?..Juk ir saulė, sako, būna šėšeliuota, su dėmėmis... Sudie... O Vaidila čiauškia, krykščia...Bet girdžiu – už sienos jau baladoja, girdi, nutilkite... * ..šis laiškas gautas 2014 metų gegužės mėnesį...Ir daugiau – nė žinelės. Mano parašytas laiškutis grįžo, nepasiekęs adresato?..
|
2016-05-20, 12:05 |
PAMĄSTYMAI APIE LABDARĄ
I.
Pirmiausia šiek tiek apie ką kitą...Jūs, turbūt, prisimenat beržą ar klevą, kuris augo ir auga kažkur jūsų tėviškėje. Jis, tas medis, turi būti, medis, kuris kaip žmogus jums artimas ir pažįstamas. Prisiminkite savo beržą, tą ankstyvą pavasario rytą, ledukais apsitraukusias balutes, na, ir, žinoma, molinį ąsotį, taip pat pasidengusį šerkšnu – sklidiną stebuklingai skanios sulos, tokios aromatingos, su plaukiojančiais joje saldžiais ledokšniais. Tas beržas ar klevas, tas ąžuolas ar rudenėjant raudonas šermukšnis – savo vaizdu, visa savo esybe, kvapais ir šlamesiu – jumyse, įaugęs į atmintį, išsikerojęs sąmonėje, ošiantis atsiminimuose. Tai detalės. Detalės, tos ar kitos, kurias suradus, paskui ilgai ilgai vyniojasi prisiminimų gijos, lyg iš seno močiūtės ratelio. Taip ar kitaip, bet galų gale tu pastebi, kad nuo konkretaus medžio, nuo sulos ąsočio, nuo traukžolėto tako ar varnėno inkilo prasideda visi tavo gyvenimo keliai, poelgių paskatos, pasaulio suvokimo blyksniai, lemtingi apsisprendimai. Medis. Takas. Vieškelis. Rasotas virtuvės langas, Šulinys. Šunelis, laižantis ranką. Ėriukai, mekenantys prieangyje. Giedantis gaidys kakariekorius!.. Ir nieko daugiau nereikia!.. Tu jau suvoki – tai tavo pasaulis – tavo jaukioji gyvenimo terpė, tavo poelgių pamokos, tavo jausmų amplitudė ir šimtai atspalvių. Tu pakeli galvą, apsidairai aplink ir, pajutęs pirmąją atsakomybę,tiesiog nusišypsai: labas, pasauli! Tai pradžių pradžia – mūsų nuolatinio nerimo, rūpesčių, pilietiškumo, meilės Tėvynei. O JUK VISO TO DAUGELIUI VAIKŲ NELEMTA PATIRTI!..TŪKSTANČIAI NELAIMINGŲ VIENIŠŲ VAIKŲ UŽAUGO IR DAR AUGA NAŠLAITYNUOSE... Situacija lyg ir keičiasi, bet susvetimėjimo ledkalnį galėjome sutirpdyti ir anksčiau!
II. Pirmąjį etiudą parašiau labai senai... Berods, 1981 –aisiais. Jį prisiminiau dabar, tai yra 1992- aisiais, besiruošiant susitikimui su Lietuvos vaikų fondo patriotais, jo kūrėjais, entuziastais, labdaros šventuoliais... * * * Labdara – tai žmogiškumo išbandymas. Labdara – tai visuomenės branda. Prieš save matau daug gerų, šiltų akių, kurios nukreiptos į žmogaus, o svarbiausia – į vaiko širdį. Jeigu pasaulyje kenčiančiam, skriaudžiamam tapo jaukiau, ramiau – tai mūsų apsisprendimo, visų pastangų išsipildymas. Labdara- tai avilio korys, į kurį gerumą – tą žmogiškumo medų – nešėmė ir nešame visi. Tai – nuo pirmųjų dienų Fonde bedirbą Romanas Burba, Romualda Navikaitė, Aldona Meškėnienė, Danguolė Valikonienė, Albinas Jarusevičius, mūsų Šeimos – pirmagymės – Bernotavičiais, Ratnikai, Šepučiai, Kučinskai, Puodžiūnai, Mažrimai, Kazlauskai, Lukošiai ir daug daug brangių bičiulių bendraminčių. Vaikų fondo stiprybė – geri ryšiai su rajonų ir miestų labdaros bei globos institucijomis. Gerumo niekada nebus per daug! Tad ir darbo visiems iki valios. Tegul nuo gerumo sušyla ko daugiau nelaimingų širdžių. Blogio ledkalnį ne taip lengva ištirpdinti. Eina dešimtmečiai, bet žmogiškumo „titanikas“ vis atsitrenkia į pykčio ir brutalumo šaltąsias uolas. Reikia nuolat visiems ir visada vienas kitą gelbėti, turėti paruoštą užuojautos ir labdaros plaustą.
Dešimtmetis!.. Viltys ir rūpesčiai, gerumas ir atjauta. Kilnūs troškimai ir rūsti gyvenimo kasdienybė. Visa tai mes patyrėme, matome, žinome.Ties dešimtmečio slenksčiu suprantama, kad tai kelias be pabaigos, kad mes neturime teisės pavargti. Mus vis labiau jaudina naujos problemos . Išskirčiau ne tik socialinius negalavimus, bet ir dvasinę jaunosios kartos sveikatą. Nedėkingoje situacijoje atsiduria gausios, įtvarkingos, gražios šeimos papuolusios į masinės kultūros, TV, išsibalansavusios mokyklos skersvėjus. Jau nekalbu apie šeimų nelaimes, kaip sakoma, iš „raškažio“ (vagia, geria, palieka vaikus, šlaistosi, žulikauja, gyvena be atsakomybės ir t.t.). Labdaros judėjimas gali „pavargti“, jeigu juo nesirūpins valstybė, o visuomenės iniciatyvos atsidurs nuošalyje. O tokie politikos „simptomai“ vis labiau rėžia akį...Girdi, ko čia draskotes, ar jums daugiausia reikia?..neatimkit duonos iš valdininkų! Rūpinkitės savimi, nekelkite sąmyšio ir pan. Gaila, nes LABDARA dauglio žmonių siekiuose buvo tapatinama su Nepriklausomybės, Laisvės idėjomis, patriotizmu. DEŠIMT METŲ DIRBOME, ĖJOME KARTU, NELAUKDAMI PARAMOS IŠ ŠALIES, TIESĖME RANKAS SILPNESNIESIEMS. Nenorėčiau visko suvesti į faktologiją, tačiau būtina pabrėžti, kad Lietuvos vaikų fondas įgyjo ir patirtį, ir pasitikėjimą, o svarbiausia – daug daug draugų, talkininkų, simpatikų. Ir mūsų žingsniai reikšmingi, konkretūs. Štai jau treti metai iš eilės Fondas kasmet vaikams suteikia paramos už Vieną Milijoną litų. Pernai mūsų iniciatyva iš užsienio partnerių gauta priešvėžinių vaistų siunta, kuri įvertinta 3,5 milijonų litų, Svarbu, kad fondas turi pasitikėjimą JAV, Vokietijos, Olandijos, Kanados bei kitų šalių tarptautinių labdaros organizacijų tarpe. Labai sėkmingai dirbama su užsienio lietuviais.
* * *
Šiandien jau 2016-ji... Nuo tuometinių apmąstymų praėjo ketvirtis amžiaus. Kai kurie nuogastavimai pasitvirtino...Vaikų Fondo iniciatyva ir patirtis, rūpinantis našlaičius paimti iš Vaikų namų ir juos apgyvendinti ŠEIMYNOSE, laiku nebuvo įvertinta ir plėtojima, nors tada, beveik finansiškai neremiant projekto valstybei, sėkmingai dirbo per 20 Vaikų Fondo šeimynų... Bet po to biurokratai sugalvojo „savo strategijas“, ilgą laiką trypė vietoje, daug lėšų išleido tobulindami „našlaitynus, kol galų gale atsidurė prie „sudužusios geldos“...Dabar jau – vėl „atrastas“ naujas-senas kelias – našlaičiai turi augti naturalioje aplinkoje ir šeimoje... Gaila, kad tada nepasitikėta visuomenės labdaros sąjūdžiu, žmonių entuziazmu... Ne vieną blogio ledkalnį būtų ištirpinęs jų gerumas ir meilė.
* 1981 – 1992 – 2016 metai
|
2016-05-14, 08:49 |
SMULKMENOS?..KAŽIN?
...už oficialių politikavimų dažnai slepiasi nepridengtas nervingumas, sakyčiau, „patriotiškai sudvasinti“ pavojai...Kokie? *** Pasklaidykime „Litgazietą“ , kadaise stovėjusią demokratijos pozicijose...Dabar gi čia dažnos literatūrinės publikacijos – tai įtūžusi grafomanija!..Š.m. - gegužės pradžios numeryje Ev. Sinadskis, kaip ir kiti poetai, lyriškai ir jausmingai atitaria Kremliaus politikams * I vnovj bolit sedyje rany, I ėto čuvstvujet strana. Opliovan Stalin, veterany, Voinuškoj nazvana voina... * Rossija! Voždj! Rodnoj narod! Vragi, pitaja, nas bojatca. Oni uže smerdiaščy sbrod. Voždy ich – žalkyje pajaca... Bet redakcijai šiandieninių „Genijų“ neužtenka...Surandama ilga poetinė oratorija, kurią 1855 metais parašė Vladimiras Benediktovas...Kodėl ji spausdinama? Na gi, labai ŠIANDIENINĖ, POLITIŠKAI teisinga...Štai keli ketureiliai: * Čto za čadom otumanen Ciely mir v razumnyj vek? Ty - prancūz, ty – angličanin! Gde ž mež vami čelovek?
* Ja liubliu tebia, kak carstvo, Rusj, za to, čto ty s pleča Lomiš Zapada kovarstvo, Veroj-pravdoj goriača.
...Ant leidinio pirmo puslapio Puškino profilis...O po juo dėk, ką nori...Pateikiau tik smulkmenėles.. ČIA .PASTOVIAI BŪNĄ IR TOKIŲ ŽIEDELIŲ, KURIŲ VAISIAI – KO GERO GALI SUBRANDINTI VAISIUS SU MIRTINOMIS CIANO DOZĖMIS..
|
|
|