2017-04-18, 15:30 |
ADOMAS MICKEVIČIUS... DVASINIAI RYŠIAI
Ar kartais nenutolstame nuo ADOMO MICKEVIČIAUS? Ar pilnai jaučiame jo poetinės Dvasios dvelksmą? * Ištrauka iš VĖLINIŲ“ skyriaus „LIETUVA“
* DVASIA
Žmogau, tu nežinai, koksai esi galingas, Kada mintis galvoj, kaip kibirkštis šviesi, Sušvinta nelauktai lyg žaibas debesy Ir sukuria audras ar lietų išganingą. Galingasai žmogau, o, kad žinotum tu, Jog seka tyloje kiekvieną tavo mintį, Jog laukia jos velniai ir angelai kartu: Ar reiks dangun iškelt, ar pragaran gramzdinti. O tu kaip debesis – pats nežinai gerai, O žmonės! Juk mintis, laisva, nesurakyta, Ji gali sostą griaut ir pastatyti kitą.
Iš „PONO TADO“ – poemos įžanga
*
Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju. Šventoji Motina, Čenstakavos gynėja, Tavim ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja. Tu Naugarduko žmones su pilim globoji,
Išgydė ir mane šventa globa tavoji: Kai sergantį mane motutė tau aukojo, Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo. Ir tuoj galėjau aš prie tavo slenksčio stoti, Kad gražinai sveikatą,Dievui padėkoti. Taip tu ir mus gražinsi į Tėvynę mielą. Dabar tu neški mano ilgesingą sielą Į tas kalvas miškingas, įlankas žaliąsias, Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis; Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus, Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus, Kur gintarinės svėrės, kaip pusnis grikučiai, Kur rausta dobilai ir padirvio žvangučiai, O viskas apsupta ežia kaip juosta lygia, Joje laukinių kriaušių šen ir ten pridygę.
{...}
Pro langą jis pamatė vėl stebuklą naują: Kur, būdavo, vien dilgės, kiečiai viešpatauja, Dabar gražus darželis, lysės nuravėtos, O prie takelių puokštės kvepiančios ir mėtos. Greta žemos, lankeliais išpintos tvorutės Kaip juosta vaiskiai švietė baltosios saulutės. Ant lapų dar rasa spindėjo sidabrinė. Stovėjo atokiau pilna vandens skardinė. Ir daržininkės čia ne per seniausiai būta - Tur būt, ką tik išėjo. Dar palinkęs kruta Prie pat vartelių krūmas, ir žymė matyti, Kurią paliko ten maža basa kojytė, Į smėlį kaip į sniegą įspausta baltutį. Įspėti tuoj gali: lengva turėjo būti Ir tekinais smulkių kojyčių žingsniais skrieti Ta, kur nubėgdama beveik vos žemę lietė. * Vertė Justinas Marcinkevičius
|
2017-04-11, 15:38 |
MARCELIJUS MARTINAITIS
* * *
Marcelijus MARTINAITIS – šių dienų žmogus – kūręs LIETUVĄ. JIS -tikra SĄJŪDŽIO siela, žmogiška, atvira, maironiška... Vėl ir vėl skaičiau JO 1996 metais išleistą knygą „ATRAKINTA“...
1. Marcelijus MARTINAITIS (1936 04 01 – 2013 04 05) – Pavasario ir Balandžio ŽMOGUS... Mes jį prisimename ir prisiminsime...
Simboliška, jog knygoje „ATRAKINTA“pirmasis eilėraštis „SUGRĮŽIMAS“ – itin jautrus, tartum parašytas ŠIANDIEN, RYTOJ, VISADA – kai jis grįžta, kai susitinka su mumis, su visais skaitytojais...
*
Knyga „ATRAKINTA“ 1996 m. kovo 29 d. sutikta CHODKEVIČIŲ rūmuose...Šalia Marcelijaus MARTINAIČIO dedikacijos yra ir kitų dalyvių parašai – smuikininko R. Katiliaus, Justino Marcinkevičiaus, Onos Narbutaitės, Valentino Sventicko... 2. Senamadiška, bet labai miela, turbūt, ir reta - nuotrauka, man užrašyta 1960 metų spalio šeštą dieną Vilniaus Universitete, kur mes studijavome, abu atkakę iš po Raseinių padangių. * O apie SAUSIO 13 1996 metais MARCELIJUS RAŠĖ: AUTORIUS, LIŪDYTOJAS: Šią naktį virš Vilniaus iškrito kruša su krauju, Ir širdys šiąnakt prisipildė žuvusių kraujo: Jie pirmieji tapo laisvi. Žlegėdamas šliaužė purvas. Iš namų bėgo žmonės į aikštes – tauta Ruošėsi prisistatyti Viešpačiui. Akino šviesos blyksniai : Tiesos Angelas Staiga mums atvėrė pasaulio duris: Vienu akimirksniu paaiškėjo mūsų kilmė.
+ + + ŠIUOS POETO ŽODŽIUS ŠIANDIEN BŪTINA VISIEMS APGALVOTI IR SUPRASTI. + + +
* * *
SUGRĮŽIMAS
Po daug dienų atsiverčiau poezijos seniai skaitytą knygą. Po daug dienų lyg būčiau grįžęs į namus, kur viskas taip pažįstama, mažai kas pasikeitę.
Lyg būčiau po ilgos kelionės iš toli sugrįžęs, -
Nubraukdamas nuo knygų dulkes supratau: kiek daug prabėgo laiko... Ir koks aš pasikeitęs, supratau iš pirmo puslapio,
Labiau nei žvelgdamas į veidrodį. Taip tremtinys sustoja neryžtingas ties slenksčiu.
Čia niekas nepajudinta. Iš atminties substancijos išniro
Senos mados namai, jaunystės Penelopė,
Sustingusi virš skalbinių, medaus spalvos šviesa... Dabar tesupratau, koksai esu pavargęs – nieko
Neparnešiau iš ten, kur taip ilgai buvau: tiek pergalvojau, tiek mačiau ir dėjausi į atmintį.
Po daug dienų, kai vėl atsiverčiau seniai skaitytą knygą,
Tuoj viską užmiršau, ką vakar nuveikiau, ką nugalėjau,
Kuo rūpinaus ir kuo buvau.
|
2017-04-11, 08:28 |
Ar gerai pažįstame
PAULIŲ ŠIRVĮ?
Tvirtinčiau, jog ne, o ypač jo posmus skirtus vaikams... Poetas, nepaprastai mylėjęs gamtą, apdainavęs gimtinės grožį, save sutapatinęs su baltuoju beržu, jauniesiems skaitytojams paliko poemėlę – priesaką, kurioje atsiskleidžia naujos jo kūrybos ypatybės bei prasminės gelmės. Turiu omenyje poemėlę „LIŪNAS LINGUOJA...“ , kurioje vaizduojama, kaip „negirdėta meška“, kurios „akys didelės – stiklinės, rankos tvirtos, geležinės“, užpuola Paukščių Karaliją, išvaiko...gagas, krykles, pempes, gulbes, gerves...ir nusprendžia, jog „išlaisvintoje vietoje“ - * Vištų rūmus čia statys. Paauksuotas, Pentinuotas Pasipūtėlis gaidys Vištų armiją valdys,
*
Beje, anais laikais šios poemėlės akyla cenzūra neleido spausdinti, tuo pačiu nutolindama „poetą nebrendylą“ nuo vaikų, kuris išjuokia „drąsiuosius gamtos užkariautojus“... Kaip nebūtų keista, bet PAULIAUS ŠIRVIO keltos gamtos apsaugos mintys aktualios ir šiandien: *
Čia toks baubas geležinis Čiaudo dūmais debesiniais - Dideliais kamuoliais Raito rūką pabaliais. Sako vandenį išgersiąs, Apaakėsiąs ir aparsiąs. Kaip jis gali taip išdrįsti - Lįst į paukščių karalystę? Mes pražūsim be vandens... Kas tada čionai gyvens?..
LIŪNAS LINGUOJA (dvi ištraukos)
***
Bėga baltas gimtas kelias Su berželiais ir laidais. Bėga girios, bėga žalios Ir darželiai su žiedais. Griežia vėjas iš gaidų. Vėjo smuikas iš laidų.
O stulpai – stati kaip žvakės - Vis čia pat ir vis toli. Trauk pirmyn, kiek siekia akys, Bet pralenkt jų – negali! Penkios stygos – vėjams griežti - Skamba įtemptos kely. Noris griežti, rankom liesti, Bet ne vėjas – negali!
Griežia vėjas iš gaidų, Vėjo smuikas iš laidų. O sutūpę kregždės klauso Vėjo smuiko nuostabiausio…
* * *
Gagai – gaga, kryklės – krykščia. -Kas gi liks čia? Kas gi liks čia? Nebebus laukinių paukščių,
Vien linai lineliai augs čia. Pempės – knyvės Nusidyvys ir nuskris. Vyturėlis akmenėliu, grumsteliu į žemę kris. Jis tik vienas dainorėlis Sukt lizdelį čia išdrįs. O mes klysim Ir išskrisim kur kuris. Tegul lieka, tegul rėkia tas kvailys - Paauksuotas pentinuotas karvedys - Užkariautojas gaidys.
Niaukio pelkėj baigės šventė. -Kur mums dingti? Kur gyventi? - Klausinėja antis antį.
|
2017-03-31, 15:14 |
ANTANAS GUSTAITIS. DIDIS SATYRIKAS...KELI BRUOŽAI
Balandžio 1 – oji!..
Geriausia proga susipažinti su bene šmaikščiausiu ir talentingiausiu lietuvių satyriku ANTANU GUSTAIČIU. Susitikau su juo 1973 metais Bostone...Ir pirmas pokalbis, vėliau prasitęsęs laiškuose, mane šokiravo. -Žinai, gal gali man padėti?..Kai mano dušelė bus komandiruota į pasaulinį velnyną, norėčiau gimtojon Suvalkijon grįžti...pelenų sauja...Išbarstykite ją rugelių lauke, iš gauto derliaus išspauskite samanės...Ir – į SVEIKATĄ!!! Kaltas!.. Neįvykdžiau ANTANO prašymo…Tiesa, dar 1987 metais Lietuvoje buvo išleista jo satyrinių kūrinių rinktinė „PASIGLOSTYMO PALAIMA“… Tad nors taip – Į SVEIKATĄ!..VISIEMS! Balandžio pirmosios proga.
* * *
AŠ
Vis vien rytai ar vakarai, Ar priešai, ar draugai, Ką aš darau, darau gerai, O ką kiti – blogai. Ar aš vedu, ar aš skiriuos, Ar trise gyvenu, Į kitą spjaudamas, gėriuos Gyvenimo menu. Aš po savos kalbos gražios Jaučiu marias jėgų, O kai kiti tik prasižios, Jau aš ir užmiegu. Kada eiles aš parašau, Žavu ir man, ir tau, O kai kiti...Atsiprašau! Aš jų nė neskaitau. Tik aš, tik aš pasauly šiam Šviečiu mintim gilia, Kiti – tik užkamšyt plyšiam Šetono katile.
*
AUKŠTIELNINKAS Siaučia bangos įtūžimo, Lyja lietūs pagalių, - Aš ant žemės kaip vežimo Vis aukštielninkas guliu. Vis aukštielninkas galvoju Trenkti priešus ant menčių, Ir aukštielninkas kovoju, Ir aukštielninkas kenčiu. Suposmavęs kilnią mintį, Kartais garsiai sušunku, Noriu žemę apkabinti, Tik ...aukštielninkam sunku. O kai grius valstybės tvirtos, Švies dangus ugnies gaisu, Tai, aukštielninkam užvirtus, Atsikelti bus baisu. Ir kai atomai pelėsių Virs išsprogę karbitu, - Aš aukštielninkas gulėsiu Po aukštielninku kitu * PASIAUKOJIMAS Naktis kaip juodas rašalas, Nei žvakės, nei žvaigždės, Net ir užmigęs mašalas Lig ryto nejudės, - O aš bandau už vadą tą, Kurs padėkos gailės, Tamsoj įverti adatą, Ir tąją – be skylės,
Kad kelnes jo sulopyčiau Ties gerbiama vieta, Kurias pratrynė popiečiu Bučiuodama tauta.
*
PASIGLOSTYMO PALAIMA
Glosto motina verkiantį vaiką, Vyras žmoną, poetai lapus, - Ir sužinom, kad glostyti sveika: Sumažėja mūs kančios perpus. Plikės glostymai jaunina senį, Atsigniaužia šykštuolio delnai, Atsidaro beglostant kišenė, Išsipildo troškimai pilnai. Kriuksi kiaulė, paglostyta pono, Gūžias vištos, tarnaitė svirne, Lyg statinė parvirtus ant šono, Meldžia uošvė: „Paglostyk mane...“
Ir mes glostome lopą ir skylę, Šunio uodegą, kailį kačių Ir, su laurais už stalo pakilę, Jaučio galvą ant savo pečių...
|
|
|