2009-02-20, 09:33 |
...Tiesa neturi nei mažumos, nei daugumos, nes ji yra tiesa.Tad ar gali teisingumo svarstyklės rodyti realų rezultatą, jei ant lėkštelių vieni krauną melą, kiti - išmįslus, pramaną? ...Po daugelių svarstymų-svėrimų daug kam reikėtų atsiklaupti prie SĄŽINĖS klausyklos, atlikti išpažintį, muštis į krūtinę, atgailauti...Bet kur tau... ...Paskaičiuota - vidutiniškai žmogui tenka Du milijardai sekundžių...Tai daug ar mažai? Paskaičiukite patys...Bet sekundės - tai ne doleriai ar litai. Jų nepadėsi į banką. Laiko piniginė visiems vienodai tuštėja, o dividendai - neauga... ...Keista...Kai dvasia palieka kūną, nešame vainikus, perkame gėles, statome granitinius paminklus.Žodžiu, liūdime...Bet kodėl gi bedvasiai kūnai, besielės žmogystos taip užkrečiamai žvengia su ...šoumenais, kakadu šešėliais, paparacių nuogaliais? ...Ir vėl aferistai, telefoniniai sukčiai apgavo senutę N...Ji patikėjo melu, gelbėjo "į nelaimę" patekusį sūnų, anūką...Istorijos kartojasi be paliovos, tartum nešvankūs anekdotai...Kodėl?..Ir staiga praregėjau...Tai tikras ir nesumeluotas mūsų gyvensenos atspindys - KORUPCIJOS indeksas...Jei neegzistuotų papirkinėjimai, kyšiai, valdininkų machinacijos, jei sąžiningai dirbtų policininkai, teisėjai, medikai ir t.t. - ar BOBUTĖS patikėtų apgavikų skambučiais?.. ...Visokių gandų girdime apie ateivius...Tikime ir ne...Bet dabar įsitikinau -JIE egzistuoja. Tai tokie neaiškuūs, bespalviai ir bedvasiai žmogeliukai - visi be išimties - užsimaskavę tariamųju Partijų pavidalu...Partijų, berods, virš trisdešimt...Dauguma jų - mažytės mažytės, pilkos pilkos, vos alsuojančios, sunkiai įžiūrimos, sangulaujančios tarpusavyje, zujančios virš Lietuvos, be reikalo gąsdinančios žmones... ...Ir dar...Blogis drąsus, kai jis nebaudžiamas...Labai pavojingas niekšas, išaugęs iš vidutinybės.Pilkas žmogelis (gal pilkas ateivis?), pajutęs blogio skonį, tampa aršus ir sunkiai sutramdomas. Jam labai...GARDU būti "įžūliai dideliu". Skanu sumindyti silpnesnyjį, malonu stovėti virš tylios minios ir staiga pasijusti Aukščiausiuoju...Bačkos situacija svaiginanti. Tuomet aršus Pigmėjas-dvasinis neužauga šaukia: ...-Aš - didžiausias...Aš - jūsų dievukas...Garbinkite...Šlovinkite...Mylėkite... Ir Pigmėjas auga, pučiasi, kyla...Aukštyn, aukštyn...Kaip balionas..Pigmėjas labai kerštingas.Jis iš prigimties keršyja gabesniems, netyčia savo protu, išmintimi ar talentu jį įžeidusiems. ...Tad saugokitės Pigmėjų...Iš jų išauga fiureriai, staliniukai, budeliai, diktatoriai, išdavikai, niekšai...Jie savo griovimu trokšta įmažinti save.....Jie didžiuojasi savo įžulumu, grubumu, žiaurumu, didžiuojasi drąsa nusikalsti, kapoti galvas, statyti kartuves, veidmainiauti, džiaugtis kitų nelaimėmis...Ir jei Pigmėjai kalba apie meilę Tautai, Tėvynei, Pasauliui, net savo sugyventinei ar meilužei - būkite atsargūs, nes jie siekia genialumo ...trypdami žmogiškumą...
|
2009-02-19, 11:45 |
...MIŠKO takelis. Ošia medžiai, čiulba paukščiai.Vėjo gūsis atneša prisirpusių žemuogių, aviečių ir gailių kvapus. Po tankia lapija išmintinga tyla, gaivinantis pavėsis. Kai lenkiuosi nusiskinti saldžią žemuogę, pamatau šimtus šmižinėjančių skruzdžių, dirbančių, skubančių, tempiančių šapelius, sėkleles. Savo takeliais, savo vieškelėliais jos nepailsdamos skuba, lekia, bėga į paslapčių pilną miestą - skruzdėlyną, ruduojantį po šimtamete pušimi. Bet čia susigėstu, nes pamatau, jog mano batas užmynė ir šiek tiek apardė miško darbštuolių transporto trąsą... -O iš kur tu?..Toks piktas ir negeras? -tartum išgirstu skruzdės balselį. - Kokią teisę tu turi, nesisaugodamas, lyg koks dramblys, eiti taku, sunkiais batais trypti minkštas sąmanas, minti gėles, traškinti jaunus medelius, drumsti mūsų ramybę?.. -Aš...aš netyčia, - atsiprašinėju skruzdžių ir toliau per mišką einu daug atsargiau, kontroliuodamas savo žingsnius, o saulės atokaitoje pamatęs sraigę, perkeliu ją į eglės pavėsį, paglostau nokstančių riešutų kekę ir...pats sau nusišypsau...Sentimentalu, naivu, bet miela ir savotiškai gera...Lyg vaikystėje pievoje vaikantis nesugaunamą margą drugelį... ...BET ar tai smulkmenos?... ...SAKO, jog kas minutę planetoje sunaikinama po dešimtis hektarų miškų...Būk tai, dvidešimt penki tūkstančiai gyvūnų yra ties išnykimo riba...Senka gėlo vandens versmės...Iš užterštų vandenynų į sausumą plaukia delfinai... ...JO DIDENYBĖ ŽMOGUS, tapdamas vis didesniu Visagaliu, iš civilizacijos kosmoso aukštumų nemato miško taku...bėgančios skruzdėlytės, neįsižiūri į rasos lašą, nepastebi besiskleidžiančio ramunės žiedo...Toldamas nuo gamtos, žmogus pabėga nuo savos esmės ir atsakomybės.Jis savo likimą patiki ėdriam technikos virusui - KO DAUGIAU naftos, geležies, aukso, motorų, lėktuvų, tankų, plastmasės, stiklo, dangoraižių, asfaltuotų autostradų, raketų, bombų, ginklų, šovinių, narkotikų, rūkalų, gėrimų...BESOTIS SOTUMAS... ...Vėl sustoju prie skruzdėlyno, jau kito...Ir dar labiau susigėstu, jaučiuosi lyg asmeniškai kaltas...Aplink mane - PROTINGA GAMTA - kvepiantis čiobrelis, dūzgianti bitė, ropojanti skruzdėlytė, čiulbantis vyturiukas, pušyje stuksenantis genys, šmėstelėjusi voveraitė...Jie visi gyvena SAVO gyvenimą...Jie tausoja mišką, pievą, upę, avietėm ir žemuogėm kvepiantį orą...Jie saugoja visą PLANETĄ...O mes - protingieji viešpačiai?..Ką mes darome?..
|
2009-02-18, 10:49 |
...Svarbu atgarsis, rezonansas, ryšis...Smagu, kai daina atsišaukia, grįžta, aplankiusi dunksantį šilą, rūstoką ąžuolyną, paslaptingą kalvą. Senų senovėje tai buvo pirmasis garso atgaminimo būdas, radijo analogas...Vasarą buvo gražu stebėti, kaip penkių metų berniukas, iki tol gyvenęs mieste, pirmą kartą išgirdo...aidą...Šūkaliojo ilgai, iki užkimimo...Kitą dieną vėl ėjome į pamiškę. Jam vaidenosi, kad su juo kalbasi Miško dvasios, baubai, mamutai, o gal gerieji milžinai?.. Berniukas džiaugės: JĮ PAŽĮSTĄ, SU JUO KALBASI, ŽAIDŽIA, JAM ATSAKINĖJA... ...Ir aš prisimenu, kaip vaikystėje, varant namo karvutes, kartu su kaimyno vaikais, ramiais vasaros vakarais, rėkaudavome talalūškas, galinėjomės su AIDU, bendravome su gamta - miškais ir laukais...Bet keista, jog DABAR jau vis rečiau išgirstame AIDĄ...Gal todėl, kad pasaulyje daugiau triukšmo, motorų gausmo, erzelynės, tarpusavio trinties, o gal ir todėl, kad patys jau vis mažiau ir mažiau sugebame išgirsti SAVE, išgirsti KITUS?..IŠGIRSTI TYLĄ?
...Taigi, labai svarbu ir reikšminga išgirsti SAVE., tuo pačiu save suprasti, pažinti, įteisinti. Sakykim, daina...Ją galima niūniuoti savy, iššvilpti jos melodiją, tyliai burkuoti po nosim, ilgai kartoti vieną ir tą patį motyvą...Tam nereikia net ypatingos klausos...Tai man priminė kaimyno staliaus Prano kažkada girdėtas muzikavimas, kai jis dirbdavo prie varstoto... Kvepia skiedros, šmiguoja oblius, dulka pjuvenos, o stalius švilpauja. Švilpia paprastą, tačiau negirdėtą, vis besikeičiančią melodiją. Ji vienokia, kai ranka apglėbtas slysteli oblius, kitokia, kai primerkęs akį jis tikrina dailinamos lentelės tiesumą, susirūpinusi, - peiliui atsimušus į kietą šaką, džiaugsminga, kai balta, kvepianti sakais detalė jau pagaminta...Tai taip pat darbo AIDAS, kalbėjimasis su medžiu, įrankiais, savotiška apeiga, o gal svarstymas balsu, aktyvus darbo dialogas, susikaupimas, kūrybos ekstazė? ...Žmogus nenori būti vienišas. Ir būdamas vienas - jis būna su savo pasauliu, su savo SIELOS aidais, kurie grįžta, atsimušę į girią, kalną, upės klonį, į sakais kvepiančią, dailinamą medžio lentelę, į vilnijančių rugių lauką...
|
2009-02-10, 17:05 |
...1991 metų sausis... Vilniuje neramu...Po miestą džeržgia tankai, tanketės, riaumoja ginkluotų kareivių prisėdę sunkvežimiai...Ore tvyro baisi įtampa, tartum artėtų juodas uraganas...Žmonės neramūs, žvilgčioja vieni į kitus, laukia, drąsinasi...Ir štai netikėta žinia,- kažkokia keista, beprasmiška, alogiška, užtat dar labiau gąsdinanti, pranašinga: TANKAS SUTRAIŠKĖ AUTOMOBILĮ, VEŽUSĮ LĖLES...Tai įvyko maždaug toje vietoje, kur dabartinis KONSTITUCIJOS prospektas kerta Kalvarijų gatvę...Tada buvo, berods, vidurdienis...Pirmuosius įspūdžius užfiksavau blonknote, o po kelių dienų, jau po Sausios 13 - osios, juos papildžiau...Novelę išspausdino "Tiesos" laikraštis...
Tekstą pateikiu nepakeitęs nė vieno žodžio.
LĖLĖ IR TANKAS
Tankas sutraiškė sunkvežimio priekį ir urzgė kaip pasiutęs žvėris, nes jautė netoliese esančią mirtį. Pro mašinos bortą krito dėžutės, o iš jų - ant purvino asfalto - geltononplaukės ir mėlynakės, nepaprastai gražiomis suknutėmis mergytės. Po tanko vikšrais pirmoji žuvo LĖLĖ. Tai buvo likimo ženklas. Tankas, vikšrais sumalęs Lėlę, padidino greitį ir nusivijo koloną. Ant jo vikšrų nesimatė Lėlės kraujo, bet slogus kvapas tvyrojo aplinkui. Prie Spaudos rūmų pasigirdo šūviai. Šaudė nuo to pačio tanko, paženklinto mirtimi. Dužo langų stiklai, sustojo spausdinimo mašinos, zvimbė kulkos. Ir žmonės išvydo tikrąjį kraują. Kruvinas vaikino veidas prisiminė sutraiškytą Lėlę. Minia prasiskyrė. Tankai piktai urzgė. Jie tam ir skirti, kad žudytų. Spaudos rūmuose batai jau trypė rankraščius, laikraščius, žurnalus, vaikiškas knygutes. Gailiai verkė nuskriaustas lietuviškas žodis. Baisi ir kerštinga šalta geležis, kai ji atgyja ir tampa visagalė. Kelias dienas ir naktis mirties mašinos blaškėsi po miestą. Sutraiškius LĖLĘ, buvo peržengta riba, o praliejus kraują, apsispręsta: dabar galima VISKAS. Klastingas velnias pašnibždėjo: tinkamiausias skaičius - TRYLIKA. Nepraleiskite progos. Jums pradžioje ir lemta nužudyti TRYLIKA. Tankas, sutraiškęs Lėlę, buvo pats nirtulingiausias, nes jį persekiojo Lėlės mėlynų akių priešmirtinis žvilgsnis. Minioje prie televizijos bokšto tankas ieškojo naujos aukos ir vėl pasirinko MERGAITĘ, nes grubiam vikšrų plienui pats didžiausias priešas dabar jau buvo...švelnumas. Geležiniai slibinai spjaudė ugnį, jų fosforinės akys drąskė nakties tamsą, šnervės pūtė nuodingus dūmus. Klykė vaikai ir motinos, o vyrai spaudė kumščius ir iki kraujo daužė jais į bejausmius ir šaltus pabaisos šarvus. Realus vaizdas pranoko siaubo pasaką. Tomis akimirkomis tikėti gėriu, grožiu, meile, gerumu buvo beprasmiška...Žmonės vylėsi, laukė stebuklo, bet JIE tada nesuprato, kad tankas, sutraiškęs Lėlę, yra pamišęs ir nesutramdomas. Taip ir įvyko. Vilniuje, 1991 - jų metų Sausio Tryliktąją, nors ir pragydus gaidžiams, velnio apsėstas tankas nužudė ir antrąją Lėlę. Jos vardas - Loreta.
|
|
|