2017-01-02, 08:55 |
IŠ AKIMIRKŲ MEILĖS PASAULIS,
IŠ AKIMIRKŲ LAIMĘ KURIU... –
* * *
- - šios, kadaise parašytos eilutės, blykstelėjus jausmingai akimirkai,pradžioj man pasirodė lyg ir per lengvos, paviršutiniškos, bet dabar, pats įveikęs ilgą „gyvenimo akimirkų“ distanciją, pavartęs archyvines nuotraukas, susimąsčiau...
* - - prisipažinkime – aš, tu, jūs, jie – mes visi – stabtelėję ties vienokiu ar kitokiu savo gyvenimo slenksčiu, pirmiausia pagalvojame apie AKIMIRKAS, - buvusias, nutikusias - džiugias ir lemtingas - su šypsena, sunkias bei sopulingas - paženklintas nuriedėjusia ašara, viltingas, išgirdus gimusio kūdikio šauksmą!..
* - - akimirkos!.. Protingai sakoma: gyvenimą nugyventi – tai ne lauką pereiti!..Dunda griaustiniai, dangų raižo žaibai, net ąžuolai virsta, net žemė dreba, griūva kalnai bei imperijos... - - ir nėra vientisos laiko ir gyvenimo tekmės, nėra tiesaus ir lygaus kelio, tuo labiau – takelio. Ir žmogus, anksčiau ar vėliau supranta – jo likimo kelias austas nuaustas – iš trapių akimirkų!
* - - ir kaip tada svarbu pajausti AKIMIRKOS vertę – susidedančią iš AMŽINYBĖS AUKSO DULKIŲ – ir būties akivaizdoje neiššvaistyti tų dvasinių turtų, neiškeisti jų į smulkiąją valiutą...kasdienybės mugėse...
* - - taigi!.. Tik akimirka!.. Ištiesiai ranką – ir gerumo šiluma paliečia artimo žmogaus širdį... Šypsena atsakei į sutiktojo rūpestingą, o gal ir apniūkusį žvilgsnį – ir ...ūkanos sklaidosi...
O kaip svarbu kasdienybės klampynėje – stabtelėti, įsižiūrėti, nustebti, susižavėti ir šūktelėti – „menu akimirką žavingą – tu sušvytai man akyse!..“
Ir, o stebukle, TAI IŠPAŽINĘS, tu nieko nepraradai, tu tik papildei savo tauriųjų lobių skrynelę, laimėjęs gerumu švytinčią akimirką!
*
. .Tokią akimirką (žiūrint nuotrauką) man padovanojo mano bičiulis, talentingasis foto menininkas Antanas Sutkus!.. .. Kada tai būta? Po kokiu medžiu stovėta, susitikta ir pažiūrėta – klausiamai nustebus, gero linkint - tik nusišypsojus, be žodžių, bet viską, o gal ir kai ką daugiau pasakius...
* .. O juk tai tik paprasčiausias epizodas – ŠEIMA PAKELYJE Į VINGIO PARKĄ, Į DAINŲ ŠVENTĘ!.. Gan senai, gal prieš 40 ar daugiau metų?..
Bet foto menininkas pastebėjo ESMINGĄ AKIMIRKĄ – nustebimą, džiaugsmą, dviejų artimų žmonių viešą paslaptį ir, be kita ko – dainų šventės nuotaikomis virpantį Vingio parką! * Akimirkos išlieka!.. Aukso kruopelė prie kruopelės – ir žiūrėk – jau visas, tavo UŽGYVENTAS akimirkų lobis, didis aukso ne aukso - patirties luitas! Bandau inventorizuoti!.. Geriausiai tai padaryti sekasi stabtelėjus metų sankryžose, sklaidant šeimos istorijos puslapius (jau - 2017 metais mano akyse švysteli būsimos sukakties skaičius- 60! ). Ir – aš privalau atsigręžti į praeitį, ir aš nusilenkiu praeičiai, - kur – akimirkos, akimirkos, akimirkos... Ir tada pakartoju, vėl ir vėl, kadaise tartus žodžius: * IŠ AKIMIRKŲ MEILĖS PASAULIS, IŠ AKIMIRKŲ LAIMĘ KURIU...
|
2016-12-04, 10:26 |
JUODAS KVADRATAS
Kas gero buvo, užsimiršta, baigės. Apsižvalgyk ir viską tepk juodai. Ką ten žmogus – net, sako, tamsią naktį snaigės Už lango zyzia lyg juodi uodai. Jau tulžį tautiškai daug kas modernizavo - Tulžies fermentai – pragaro lašai!
Na, būk nors padorus tu su šluba teisybe savo, Nors Lietuvos nekeik! –beviltiškai prašai.
Nors iš panosės savo piktžoles išsiravėk... Prasiskalauki niurgzlio žvilgsnį drumstą. Delne sušildęs žemės juodą grumstą, Meldžiu...Daigu tikėk!..Atgimimu tikėk!
Juoda gėlelė juodo frako atlape Ir juodos raidės juodo popieriaus lape. Elitas!?.Kabinetas juodas, juodas stalas. Ir sau – granito juodo aukštas pjedestalas. Juoda saulelė leidžias už Pabradės, O Šalčininkuos, sako, dar juodžiau. Taip niekur nieko gero nesuradęs Vėl prietemose pragaro ilgai braidžiau.
Sunku žlibam atskirti katilą nuo puodo. Trispalvė akyse kai kam taip pat pajuodo. Ne vienas džiaugiasi sniegu pernykščiu Ir spjaudos suodim, apkerėtas pykčio.
Velniais kvatoja tie, kurie negali verkti, Užjaust nemoka pasmerktieji smerkti. Gal prakeiksmas čia koks – vis eit tamsos ratu, Pakėlus juodąjį kvadratą kvadratu.
|
2016-12-04, 09:01 |
KAS JUOKSIS PASKUTINIS (...lyg ir juokais)
Penktoji novelė Dar nepamiršau...Taip,tai buvo pirmoji knyga mano rankose – paslaptingas, vyresniojo brolio apzulintas,aptrintas elementorius. Ir paveikslėliai, ir pirmosios raidės bei žodžiai,sakiniai.Ir vienas iš jų,berods, mūsų kalbos tėvo Jablonskio įrašytas posakis – „Alus gerti sveika“. Patikrinti šio teiginio aš ilgai negalėjau, nes kaime alaus tuomet niekas nepardavinėjo.O valstiečiai (dabar lyg ir beveik išnykę!), jo paragaudavo tik nukakę į turgų, kokioje nors Maušės knaipėje... Tiesa,sumanios šeimininkės retkarčiais įsigudrindavo nustebinti svečius: į šalto vandens ąsotį įmesdavo sudžiuvusų duonos plutų,vieną kitą apynio spurgą, užbirendavo cukraus – ir prašau atsigaivinkite – „gardus alutis, balta putelė“...Bet... Apie „sveiką alų“ mūsų kraštuose sklido tik legendos – būk tai, kažkur toli,Lietuvos šiaurėje, mums labai artimų bambizų krašte, gyvena stebuklingi aludariai.Ten tai bent alus!..Po pirmos stiklinaitės kūnas apšyla, po -antros – visi jau dainuoja, po trečiosios – nevėpsosi nešokęs, bet, deja, kojos ne visada klauso!.. Tataigi... Net keli dešimtmečiai praėjo, kol aš daugiau (ir praktiškai) sužinojau apie linksmybių eleksyrą. Jablonskio išmintį man populiariau išaiškino šmaikštusis kareivis Šveikas, čekų smuklių profesorius.Pasak jo, jeigu valdžia prieš alų pakelia ranką, lauk permainų, neramumų, stichinių nelaimių,maištų, net tautų persikraustymo! Ir nenuginčysi!..Antroji XX amžiaus pusė buvo nepalanki putojančiam alučiui:karai, tremtys, gaudymai bei šaudymai, pikti bliovimai, kaimų griovimai, sunkios pagirios po „vodkų“, „majų kristalinskųjų“,rašalo bei skrandžiams skirtų odekolonų!.. Bet ir alus, širdies gilumoje, nebuvo pamirštas, nes Jono Jablonskio priesako, paskelbto Elementoriuje, niekas nenorėjo, o gal ir negalėjo pamiršti...Net ir okupaciniame danguje švietė...tikrojo alaus nostalgijos žvaigždės!..Ak, kaip buvo smagu pauostyti kokio nors politinio veikėjo išgertą užsienietiško birzgalo skardinę!..Su kokiu užsidegimu buvo kolekcionuojami europinės taros pavyzdžiai, jais puošiamos inteligentų svetainės, dailininkų dirbtuvės, kolektyvinių sodų bufetėliai...Net tuščia alaus skardinė, parvešta iš užsienio, tapdavo suvenyru! Nesijuokime!..Tai buvo tikras tautos maištas – prieš „žigulinį pasityčiojimą“, prieš prarūgusias jo statines, šlapimu trenkiantį skystalą! Ir vėl reikia pripažinti, jog simpatiškasis juokorius Šveikas tada buvo teisus!..Imperija, gaminusi tobulus tankus ir patrankas, bet nesugebėjusi išvirti nors kiek padoresnio alaus, turėjo subyrėti!..Ir jai atėjo – amžinatilsis!!! Bet viskas tolsta, keičiasi...Gal ir Šveikas?.. Taip, taip, amžinas juokdarių kareivi, ir tu, kažkada už alų guldęs galvą ir jį užstojęs!..Dabar vis dažniau tenka išgirsti daug naujų bei įdomių nuomonių:alus turi tapti atpirkimo ožiu; alus turi išblaivinti tautą; alų būtina branginti; alus įgalus sustiprinti neįgalią ekonomiką; alus – blaivybės garantas; alus... O kokia frazė, pakeitus Jablonskį, bus įrašytą į naująjį Elementorių – dar neaišku...Užsiplieskė įnirtingi ginčai... Pasaulis taip sparčiai modernėja, jog tikrai nežinai, kas juoksis paskutinis.
|
2016-12-04, 08:57 |
MINTYS PO BAOBABU
KETVIRTOJI NOVELĖ Po tuo medžiu ir dabar dar pasėdžiu.Žinoma, atsiminimuose. Dar ir dabar, berods, 24 meno maldininkai, jų tarpe kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas, žavioji Irena Misčiukaitė bei kiti keliauninkai, padavę vienas kitam rankas, vėl ir vėl bandome apkabinti baobabą, bet trūksta...kelių sieksnių!..Tik kiek vėleliau, muzikantui Brazaičiui nuslydus žemyn, padedant Lubomo provincijos čiabūviams, galų gale lietuvninkai pasiglėbesčiuoja su Kongo galiūnu!..Na, ir medelis!..Skersmuo – 16 metrų, o aplinkui – net 33 vyriški žingsniai!.. ...Pripratę didžiuotis savo mielais ąžuolėliais, mes, aišku, laikinai netenkame amo. Aplinkui savana, sausra, velnioniškas karštis, po kojomis raudona, tartum didelė plyta, žemė, o jis – baobabų baobabas – žaliuoja, po jo lapais supasi šimtai lizdų, negirdėta, neįprasta tarme su mumis sveikinasi papūgos, viršūnėje, kaip gynybai paruoštos bombelės, kabo rusvi kilograminiai vaisiai... Iš kur jis, medžių medis, planetos gražuolis, imasi tiek didybės? Kaip jis numalšina savo troškulį?..Ką jis dūmoja? Ką matė ir ką dar susapnuos po mįslingo žemyno žvaigždėm? Kam ir kodėl, ir kokie Afrikos dievai jį čia pasodino ir išaugino?.. Bandžiau, dar ir dabar bandau atsakyti sau į savo naivius klausimus, kurie kilo man tada, oi, tada, ranka, atsargiai prisilietus prie baobabo raukšlėtos kaktos, paglosčius anyžiais kvepiančią jo krūtinės odą.. Gal ir keistą, bet tuomet, akis į akį susitikęs su Afrikos milžinu, aš, kaip man pasirodė, dar labiau pamilau savo žemę, klevų ir beržų ošime išgirdau naujų melodijų orkestruotę,dar pagarbiau sveikinuosi su savo šventu ąžuolu...Ir kažkas, gal koks nors paukštis, tupintis ant baobabo šakos, vis čiulba į sąmonę ir primena: jeigu nori, kad tave mylėtų, dalinkis savo meile ir su kitais. Prisimenu tave, baobabe... Ir sau, ir už tave, ramiai ir oriai stovintį savanų platybėse, bandau savo lietuviška šnekta paaiškinti - - -
*
* * * Taip džiaugiasi visos spalvos! Jos plazda, jos skraido drugeliais... O sakėt: juodoji Afrika! Tamtamai, tie ritmai, tie šokiai! Tie šypsenų šviečiantys perlai! O sakėt: juodoji Afrika! Išjuokdamos pilkąją spalvą, Spontaniškai žydi gėlės!.. O sakėt: juodoji Afrika! Sapnai – lyg spalvingos papūgos - Man numetą žydrąją plunksną... O sakėt: juodoji Afrika! * 1989 - 2016
|
|
|