IŠ DIENORAŠČIO...(1953 – ji)

...GRAŽINOS patalpintos nuotraukėlės ("Nekrošių giminėje") sukėlė prisiminimų griūtį...Vartau dienoraščio puslapius, kūryba, pastabos, apsakymėlių eskizai)...
Taip, taip, prisimenu, prisimenu...

...Mama, bulvės, bulvienojai, pirmieji voratinkliai...Prie beržų ganosi dvi avys, šokinėja trys avinukai...Pakirkšnovio pusėje sukinėjasi traktorius...Ten, turbūt, sėja žiemkenčius...Bet kažkaip be ūpo, nes prieš kelias savaites Rimgailus sukrėtė skandalas...Šeši brigados vyrai (iš Ilgižių ir Rimgailų), būk tai, nugvelbė 47 kilogramus grūdų, išmainė juos į samagoną, padarė po čerkutę, aptarė sėjos reikalus, bet juos kažkas įskundė – ir visi – „kolektyviai grobstę kolektyvo turtą“ buvo patraukti griežton atsakomybėn – jiems, bendrai paėmus, gresia 42 metai belangės!!.
Kiekvienam „nusikaltėliui“ - po 7 metelius tiurmos...Po metus - už kilogramą...Ačiū Dievui, dar gerai, kad ne į Sibirą... Teismo nuosprendį  vėliau  aprašė rajono laikraštis „Žvaigždė“…

*
…Bet gana apie liūdnus „šviesios ateities“ dalykus!..Dabar atsiversiu savo 1953 metų dienoraštį, kur sunumeruoti 84 puslapiai, o juose – margumynų margumynai, prozos vaizdeliai, literartūriniai bandymai ir, žinoma, pirmieji eilėraščiai... Skirti jaunesniam skaitytojui...Netaisyti, niekur nespausdinti

*
   Tai štai apie ką tas BULVIAKASYS, jau Betygalos mokyklos vienuoliktokas TADA rašė...

* * *

RUDUO

Lapų patalą po kojom
Vėjas kloja.,
Išnešioja.
Geras Dėdė tas ruduo.
Ko prašysi,
To jis duos.
Morką, obuolį ar kriaušę -
Imk iš sodo sau - ir griaužki...
Lapų patalas po kojom.
Su knygelėm ant pečių
Į mokyklą aš žingsniuoju...

(1953-08)

RYTAS

Lengvutis rūkas prasisklaidė
Virš žalio miškų ir laukų.
Saulutė spindulių pluoštu
Pro debesų laivus pralindo,
Rasos karoliuos languose
Auksinėm žiežirbom suspindo.

SU SAULE KĖLIAUS

Saulė kėlės
Rytmetėly -
Rasos gausios
Veidą prausė.

Savo žirgą
Aš pagirdžiau,
Pabalnojau
Ir išjojau.

Iš už šilo
Saulė kilo -
Išvagotas
Visas plotas.

Kai atėjo
Vakarėlis,
Man šypsojos
Saulė, gojus.

(1953-09-07)

AR GERAI?

Ar gerai
Tu darai, jei mamytės neklausai,
Klasėn atėjai vėlai,
Dvejetuką vėl gavai,
Nuskriaudei draugus mažus,
Susiraukęs, negražus...
*
Pagalvokim: ar gerai?
Atsakys visi – blogai!

EŽYS TRIŪSIA

Per pievelę žalią,
Klotą klevo lapų,
Šiandien matėm ežį -
Einant tipu-tapu.

Apsikrovęs lapais,
Pukši, prakaituoja,
Jis sau patalėlį
Žiemai šiltą kloja.

Mes palikom ežį,
Triūsiantį, ir tiesiai
Mokytis nubėgom
Į mokyklą šviesią.

DUONOS TRUPINIAI

...vis prisimenu, nepamirštu...lyg kokį apsireiškimą, tartum regėjimą...
   Mes, vaikai, visada laukdavome to momento, kai kaimynas Pranys – pramintas duonos trupinių karaliumi - kaimo subuvimuose, gedulingoje užstalėje, krikštynose ar vestuvėse, prieš pakildamas, rūpestingai bei neskubėdamas, nuo staltiesės susišluodavo į delną nukritusius duonos trupinius ir, į nieką nekreipdamas dėmesio, persižegnodavo, susipildavo juos į burną, susikaupęs minutėlę pastovėdavo ir, dėkodamas šeimininkams, tardavo:
   -Ačiū...Tai mano komunija... Duonelė šventa...

* * *

IMKIT

ŠERMUKŠNIŲ

Ruduo sulytas,
kreivu ir purvinu vieškeliu
klampoja
per mano dingusį kaimą

paskui mane.
Žingsnis į žingsnį...
Jo rankoje puokštė gėlių -

mėlynų, violetinių,
susipynusių su nurudusiom
ganyklų rūgštynėmis...
Kur keliauja seniokas

ir ką jis pasveikinti kėblina?
Nešas ruduo

dar ir krepšį raudonų šermukšnių,
ir, saulei pažvelgus pro debesį,
kaltai nusišypso,

pasiūlęs:
Imkite uogų,
karčių ir aitrių,
skanesnių jau negausite...
Imkit šermukšnių - - -

+ + +

APIE TIKĖJIMĄ
ŽMOGUMI

                      Betygalos, Ilgižių, Staponkaimio  bei visoms kitoms kaimo bendruomenėms,
tikinčioms ŽMOGAUS didybe, su viltimi dirbančiom

Kai blogos žinios zyzia kaip uodai,
Kai vakaro šešėliai grobio tyko,
Aš nustebau ir sušukau – matai! –
Kiek daug žmonių žmogaus didybe tiki!

Žiūrėk, jie drąsūs, eina vieškeliu kreivu
Per purvą, per nesantaiką, per pyktį
Ir kviečia mus visus ant bundančių kalvų
Vilties saulėtekį kaip draugą pasitikti.

O, kaip svarbu paguost, priglaust laiku,
Ir nuodėmes atleidus – patylėti.
Tai šventa, tai nepaprastai sunku,
Tai dovana – gyvenimą mylėti.

(2018-10-25)

Sakmė apie šventą ąžuolą

(Tai bičiulio ANTANO Kaštono  pasakojimas)

      Nuo neatmenamų laikų Anykščių šile ošė galingas ąžuolas, sa­vo vešliomis šakomis apglėbęs didelį dangaus lopą, šaknimis tvirtai įsirėmęs į žemę maitintoją. Visomis savo galiomis jis siurbė vaiskų orą ir gaivinantį Šventosios vandenį ir vis aukščiau kėlė išdidžią savo galvą. Tik trise jie buvo tokie seni ir galingi: ąžuolas, upė ir akmuo. Bet gyveno jie kas sau, vienas kitam netrukdydami, saulės neužsto­dami, savo rūpesčių vėrinį varstydami.

Bet kartą šiame krašte įsikūrė žmonės. Išdeginę miškų plotus, sėjo duoną, upėje žuvis gaudė, šile grybus ir uogas rinko. Laisvi ir laimingi jie buvo, už tai dievams garbės ir aukų negailėjo.

Ieškodami garbingiausios vietos aukurui sukurti, nuklydo jie į ąžuolų giraitę, kurioje ošė plačiašakis galiūnas.

- Štai žiūrėkite, žmones, - pasakė vyriausias, - po šiuo ąžuolu sukursime aukurą ir, aukodami aukas, dėkosime dievams už duoną, vandenį, šilumą, melsimės, kad mus priešas aplenktų, žvėris neliestų.

Ir pavadino žmonės ąžuolą Šventu, ir pavadino upę Šventąja, ir pavadino akmenį Puntuko vardu, manydami, kad tai Pinčiuko labas.

Gerbė jį žmonės ir nelietė jo.

Bet neapsaugojo protėvių nei aukos dievams, nei platūs Šven­tosios vandenys, nei Vorutos pilis, dabar Šeimyniškėliais vadinama. Užplūdo šarvuoti priešai iš vakarų, išžudė šimtus narsių vyrų, nu­skriaudė daugel mergelių. Ir traukėsi lietuviai per Marčiupį, per Šlavę į šilą, ieškodami prieglobsčio ir išsigelbėjimo.

„Geriau jau dievams pasiaukosime, negu priešams pasiduosi­me", - tarėsi jie, su žmonomis ir vaikais sustoję prie Švento ąžuolo.

- O Šventasai ąžuole, išgelbėk mus nuo amžinos pražūties, nuo giminės išnykimo.

Ir rados stebuklas: nusviro galiūno šakos, tarsi rankomis apglė­bė jis nelaiminguosius, pasmerktus žūčiai, paslėpė nuo priešo kala­vijų, apgynė nuo išniekinimo. Atsitraukė priešai, nieko nelaimėję, perkūno žaibų palydėti ir miško žvėrių gąsdinami.

Nurimo žmonės, statė naujus būstus, rovė kelmus, plėšė dir­vonus. Mažo ir į pakraščius traukėsi miškas, bėgo žvėrys, kur akys veda, nutilo paukštyčių giesmė. Ir suprato žmonės, kad blogai pa­darė, kai, anot Poeto, tik kalnai kelmuoti ir kelios kreivos, nuskurę pušelytės liko. Suskato žmonės šilelį auginti ir tausoti.

Ir vėl lieknos pušys savo liemenį į liemenį plakė ir vainiką į dangų kėlė. Užjuto ruso valdžia grobį, vertė be atrankos medžius į upę, plukdė į Jonavą ir Klaipėdą. Dejavo eglės ir pušys, verkė jų prispausti putinai, ištrypti uogienojai. Pagaliau pasikėsino urėdas į galiūną Šventą ąžuolą. Kirviu užsimojo ir trenkė į groblėtą kamie­ną. Bet atšoko kirvis net žaizdos žievėj nepadaręs. Užsimojo antrą kartą - ašmenys subyrėjo ir išlakstė į šalis. Trenkė pentimi - kotas nulūžo, ir urėdui ranka nudžiūvo.

Taip ir liko neįveiktas ąžuolas, stiprus ir neramus kaip lietuvis. Ir vėl atgijo šilas, su meile žmogaus prižiūrėtas, posmuose apdainuotas. Važiuoja žmonės garsų ąžuolą apkabinti, Darių ir Girėną pagerbti, Šventosios vandeniu atsigaivinti. Tik kvėpuoti ir žemės syvus čiulpti ąžuolui vis sunkiau darėsi: iš tolimų kraštų debesys vis gausiau nešė rūgštų lietų, vis dažniau dūmai graužė pumpurus ir lapus. Tiesė ąžuolas apnuogintas rankas į dangų, bet pagalbos nesulaukė. Pražuvo ąžuolo galybė, nes niekam nebuvo reikalinga šventa jo šneka.

Sunyko šventi protėvių ąžuolai. Bet nauji galiūnai stiebiasi į saulę ir švokščia savo nenutylančią giesmę.