KODĖL TAIP SAVE NEGAILESTINGAI DUSINAM?
*
GAL PASKAITOM JONO BILIŪNO
„LAIMĖS ŽIBURĮ?“
*

    Kodėl mes taip save negailestingai dusinam?
Net nedrąsu ką nors kaltinti. O dvasinė sumaištis didelė. Gal aš ir klystu, bet man regis, kad mus slegia istorinis tingulys ir persekioja vištakumo sindromas – trukinėja praeities ir dabarties saitai, miglotai suvokiame kultūros raidą, nepadarę, kas svarbiausia, griebiames atsitiktinių smulkmenų.
     Tarkim, kad ir toks pavyzdys. Kultūros patriarchai J. Basanavičius ir M.K. Čiurlionis dėjo daug pastangų, kad Vilniuje būtų Tautos Namai, tačiau mums tai nė motais!..Pasiginčijom, pamitingavom – ir dabar ko gero greičiausiai imsimes atgaivinti „sovietinį monstrą“ – sporto areną!?.

*
     Kaip baigsis Vyčio konfliktas – taip pat miglota, nors itin simptomiška istorija. Nugali projektas, neturintis „emocinių argumentų“, o tuo labiau – dvasinio polėkio...Blindažas, bunkeris, žeminė...Giraitė...Gal žalia pievelė...Gal gėlytės žydės, gal vaikučiai bėgios, gal grybai augs?..

*
     Kodėl mes taip save negailestingai dusiname?

*
     Pakelkime žvilgsnius nuo varganos, pilkos, bet mylimos savo Žemės, prisiminkime nors Vincą Kudirką, jo TAUTIŠKĄJĄ GIESMĘ – tą nuolatinį širdies virpulį!
*
     Šiandien išdrįstu priminti Jums ir Joną Biliūną, jo nuostabiąją pasaką „LAIMĖS ŽIBURYS“, parašytą 1905 metais balandžio mėnesį 15 dieną.
     Paskaitykite, būtinai paskaitykite primirštą kūrinį – svajonę apie Lietuvos laimės ir laisvės siekimą, jos veržimąsi į Šviesą.

*
     O, jeigu surastume lietuviškąjį skulptorių – RODENĄ!..Kaip atgytų KALNAS, į kurį kopė tūkstančiai tūkstančių lietuvaičių!

*

LAIMĖS ŽIBURYS

       P A S A K A

   Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių.Pamatę tai žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo įskaityti aukso raidžių. Ant galo atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: „ŽMONIŲ LAIMĖ“. Pasklido apie tą garsas po visą šalį, visur tik apie tą ir tekalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia. Ištisas dienas ir naktis budėjo žmonių minios prie kalno, vienos nueidamos, kitos ateidamos, ir laukė naujo dar didesnio stebuklo ar išaiškinamo senojo.
   O žiburys vis negeso, bet vis labiau žibėjo, aukso raidės vis labiau blizgėjo....
   Ir štai vieną naktį atėjo prie tų žmonių žilas senelis ir paklausė jų:

   -Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?
   Atsakė minia:
   -Štai pasirodė ant kalno žiburys su nuostabiu parašu, o jo mes nesuprantame.

   -Aš jums išaiškisiu, - atsakė senelis. –Šitas žiburys tat jūsų laimė; tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies to žiburio, visus žmones padarys laimingais.
   Nudžiugo minia ir sujudo kaip jūra. Nors kalnas aukštas ir status buvo, bet pilnos džaiugsmo žmonių akys žiūrėjo į jo viršūnę kaip į saulę: daugelis jau rengėsi lipti.
   -Palaukit, aš dar nepabaigiau! – sušuko senelis. –Ne taip lengva, kaip jūs manote, to kalno viršūnę pasiekti; tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių baisiausios šmėklos, rėkaus ir kauks įvairiausiais balsais, šauks ir trauks juos atgal. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš neatsargumo paslydės nors kiek, - tuoj pavirs į akmenį. Daug aukų pareikalaus žmonių laimė! Net ir tie, kurie užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo žiburio, vienam akies mirksny pavirs į akmenį: tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems...Bet kada tai atsitiks, paliestas žiburys subyrės į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie nusileis nuo kalno žemyn, išsisklaidys po jūsų namus ir gryčias, įeis į jūsų protą ir širdis, - ir tada būsite laimingi!..
   Tai pasakęs senelis pranyko.

*
   Nuliūdo minia, tuos jo žodžius užgirdusi: atsiduso kaip vienas žmogus ir žemai žemai palenkė savo galvas. Jų akyse buvo jau nebe džiaugsmas, bet nusiminimas; nebeartinos jie dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradėjo...Niekas savo gyvasties nenorėjo aukoti. Ir ne tik ką savo gyvasties nenorėjo aukoti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo. Tėvai gailėjo savo vaikų, merginos jaunikaičių, vaikinai savo mylimųjų, seserys brolių: vieni saugojo kitus, drebėjo dėl vienas kito.

*

   Bet atsirado drąsuoliai. Nedaug tokių buvo, vienok jų skaitlius vis augo. Slapta vienas nuo kito, sūnūs ir dukterys bėgo iš tėvų namų, labai retai jų laiminami, dažnai keikiami ir visados apverkiami; įsimylėjusieji jaunikaičiai ir merginos skyrėsi, vieni kitiems iškalbinėdami, - ir tik kurie ne kurie iš jų ėjo stipriai rankas sunėrę...Ir ėjo šitie drąsuoliai prie kalno savo gyvasties už žmonių laimę aukotų, užmiršdami savo ypatas, savo mylimuosius...

   Sunkus, erškėčiais išklotas buvo jų kelias. Gana buvo mažiausio neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno žemyn ir virto į akmenis. O visokios šmėklos, tarsi pragaro dvasios, lakstė aplinkui baisiausių nebūtų žvėrių pavidale, gąsdino iš visų pusių, kaukė vilkais, cypė gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių balsų ir baisybių sukės drąsuoliams galvos, vargo kūnas, ir nusilpę jie krito žemyn, pavirsdami į akmenis.
   Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno. Visą kalno apačią apsiaupė aukšta akmenų siena: tat buvo žuvusiųjų kūnai.
   Šalies gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios ligos ir maro. O tie, kuriems brangios ypatos tenai pražuvo – tėvams vaikai, merginoms jaunikaičiai, vaikinams mylimosios`, - draskydamies ant savo galvų plaukus ir liedami ašaras, skendo nelaimėse ir keikė tą žiburį...Kalnas pavirto į baisiausių nelaimių ir prakeikimo vietą.

*
   Bet nenutūrėjo tat naujų drąsuolių minių nuo aukų ir pasišventimo. ŽUVUSIŲJŲ DRAUGŲ DVASIA GIMDĖ JŲ ŠIRDYSE NEAPSAKOMĄ STABUKLINGĄ GALIĄ: JIE ĖJO ANT TO KALNO NEUŽSILEISDAMI PASKUI VIENAS KITĄ.
   Iš pavirtusiųjų į akmenis žmonių kūnų aplink senąjį kalną augo kitas kalnas, kurio viršūnė kaskart vis labiau ir labiau artinosi prie žiburio. Paskesniosioms drąsuolių minioms vis lengviau buvo lipti...Bet ne vieni jau metai aukų ir pasišventimo praėjo, o vienok dar nė vienas iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės; nepasilytėjo stebuklingo žiburio. Šalies gyventojai tai svajotojais ir bepročiais juos vadino, tai gailėdamies jų verkė; bet nemažai ir tokių buvo, kurie iš jų tik juokės ir tyčiojos ir džiaugės, kad jie žūsta.

*
   BET štai vieną gražią pavasario dieną nesuskaitoma drąsuolių minia – jaunikaičių ir merginų, vaikų ir suaugusių vyrų, išblyškusių ir nuvargusių, - vėl priėjo prie kalno. Visų akyse švietė viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas. Suriko visi galingu balsu ir kaip sukilusių jūrų bangos puolė prie kalno.Iš visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami, lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn, visą kelią išklodami naujais savo kritusiųjų draugų kūnais. Juo aukštyn, juo retyn jų skaitlius ėjo. Šitai tik saujelė beliko. Bet jau visai visai jie nebetoli viršūnės...Nebegirdėjo jie šmėklų kaukimo, nebematė jų bjaurių veidų, jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir negalėjo nuo jo atsitraukti: juk tai buvo jų vargingos kelionės galas, tat žmonių laimė jų akyse stovėjo ...

   DAR du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę...Sušuko linksmu galingu pergalėjimo balsu, ir visi kaip vienas nutvėre savo rankomis žiburį. Visi vienam akies mirksny pavirto į akmenis...

*
   IR O STEBUKLAS!
   Visos šmėklos pražuvo, o paliestas žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdamos visą šalį. Tos šalies gyventojai staiga pajuto savo laukuose, namuose ir gryčiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvoje – neapsakomą ramumą. Akies mirksny sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygiais ir laimingais, visi gėrbė artimą ypatą ir žmogaus tiesas. Atsirado tarp žmonių laimė…
   Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežąstį. Atsiminė stebuklingą žiburį ir visi, kaip vienas, skubinos prie iškeiktojo kalno pažiūrėtų. Bet susirinkusios žmonių minios žiburio jau neberado. Net senojo kalno nebesimatė: visas aplinkuii, nuo apačios ligi pačiai viršūnėlei, buvo apsiauptas akmenimis. Visa dabar žmonės suprato ir su pagarba nulenkė savo galvas žemyn: tat buvo jų išganytojų kūnai, kurie, patys numirdami, jiems atnešė laimę...

*
   Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau kalnas buvo pramintas garbės ir laimės vieta; nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju žmonių gyvenimo paminklu. Dabar gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos ir maro, bet eidami pro šalį su pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, atsimindami žuvusiuosius šalies atliuosuotojus. Iškilmingai šventė kasmet žmonės išvadavimo dieną kaip didžiausią visos šalies šventę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gražiausiais rūbais. Su žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos; puikiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos moterys; aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuose, o pirma visų puikiausiais vežimais baltai apsitaisę važiavo nekalti vaikai...Visi buvo linksmi ir laimingi.
   PRISIARTINĘ PRIE KALNO IR APSIAUTĘ JĮ APLINKUI, LINKSMAIS IR GRAŽIAUSIAIS BALSAIS DAINAVO JIE LAISVĖS IR LAIMĖS DAINAS, BARSTĖ ANT KALNO ŽOLYNUS, DĖJO VAINIKUS, GARBINDAMI SAVO ŽUVUSIUOSIUS ATLIUOSUOTOJUS....VISĄ TĄ DIENĄ LINKSMAI GRIEŽĖ MUZIKA.
   Ir tą šventę apvaikštinėjo kas metai; kas metai garbino savo laisvės ir laimės dieną. Pražuvusiųjų vardus įrašė istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilios mokės kaip poterių ir katekizmo...Ir visi buvo laimingi...
*
Ciurichas, 1905. IV. 15


  

KATINUKAS
AIŠKINA PASAULĮ

 (PASAKOJIMAS SU ŠYPSENA. įŽANGINIS VARIANTAS...DIDELĖ GALIMYBĖ KRITIŠKAI PAŽVELGTI Į  VISUOMENĘ, JOS NEERZINANT...)

   Tai nutiko priemiesčio viloj, beveik kaime.Šeimininkė Honorata, linksmų plaučių moteris, vis sugalvodavo ką nors keisto. Taip ir dabar. Kai višta jau perėjo ir nekantriai laukė geltonsnapių, ji į perekšlės gūžtą įdėjo ir du...anties kiaušinius...ir...Ir dabar, kai višta vedžiojasi savo šeimyną, ančiukai cyp-cyp-cyp kompanijos nepaveja. Gerai tik, kad plačiasnapius ėmė globoti smalsus katinukas Rainius. Trijulė greitai susidraugavo, kaip sakoma, susigiedojo. Žinoma, pats vyriausias, ir pats aktyviausias – Rainiukas.Jis ir tapo ne tik ančiukų draugu, jų patarėju bei sergėtoju, bet ir pasaulio aiškintoju.
   -Šeimininkai mūsų geri ir malonūs, - kaip paprastai savo pamokas pradeda Rainius, - tačiau jie keistoki...Atkreipkit dėmesį - visas jų gyvenimas sudėtas į dėžes...Namas – tai didelė dėžė, o joje – šimtai dėžučių...
   -Kva-kva...- nieko nesuprasdami kraipo galvas ančiukai, o jų snapai dar labiau išsiplečia ir pagelsta.
   -Paaiškinsiu konkrečiai...Prisimenat, virtuvėje stovi aukšta ir balta dėžė...Iš kur man teta Honorata paduoda pienelio?..Iš šaldytuvo!..Ten pilna visokių skanėstų...Ir jus pamaitina kruopomis, išmirkyta batono plutele...Štai taip!.. O kai šeimininkai pavalgo, jie susirenka prie dar keistesnės dėžės...Tik cikt!..spūsteli Honorata mygtuką, ir iš jos pradeda lįsti begalės padarėlių, žmogeliukų, pabaisų...Kartą pamačiau ir daug pelyčių...Šokau vieną pagriebti už uodegos, tačiau atsitrenkiau į stiklą ir užsigavau nosytę...Bet tiek to...
   Ančiukai kraipo snapelius, tiki ir netiki Rainiaus pasakomis, tačiau, kuo toliau, tuo labiau domisi gyvenimo dėžutėmis.
   -Kva-kva!..Dar, dar...- nerimsta geltosnapiai.
   Katinukas - ne tinginys pasakoti, prisiminti, pokštauti...
   -Šeimininkų miegamajame yra labai didelė dėžė...- tęsia Rainius.-Tai Honoratos karalystė. Kartais ir aš į ją įsliūkinu...Ir ko tik joje nėra...Suknelės, sijonai, švarkeliai...Pažaidžiu – ir tuoj pabėgu, nes dėžėje oras tvankokas, tamsu, o tarp rūbų rūbelių skraido juodi mažyčiai drugeliai...Ne, ne drugeliai! Ir juos vadina kandimis...Tai kandys be dantų, bet sukandžioja pačias brangiausias Honoratas sukneles...
   Ančiukai bando nusijuokti, bet jiems šypsotis trukdo platūs snapai. Tai pastebi ir Rainius, todėl temos nekeičia.
   -Šypsotis sveika...Vos nepamiršau...Prie tos dėžės durų yra pritvirtinta stebuklinga lenta...Kodėl stebuklinga?..Na gi, kai Honorata prie jos prieina su mažyte mažyte dėžute ir iš jos išsiima įvairius šepetėlius, teptukus, buteliukus, tai ant tos lentos šeimininkė pradeda...paišyti save...Pirmiausia juodu angliuku nubraukia antakius, raudona tūtele – lūpas, kažkuo tai švelniai pagražina skruostus...Ir gražiai gražiai nusišypso...Po to įsisėda į dėžę ant ratų – ir išvažiuoja...

                                         (b.d. arba bus daugiau)
  
  
  

AŠ DIDŽIUOJUOSI
LIETUVIŲ EMIGRACIJA!..

*

   Noriu tarti ŽODĮ, kaip sakydavo mano senelis, „iš visos širdies“, atvirai, be jokio politikavimo.
   Aš didžiuojuosi EMIGRACIJA, dėl jos jaudinuosi, kartais skaudžiai, ir net gėdijuosi, kai ji smerkiama, užgauliojama, niekinama!
   Tai mūsų žmonės, mūsų lietuviai, patys veikliausi, didžiausi nenuoramos, ne kalbomis ir tuščiais dejavimais, o realiai, savo kailiu, savo veiklumo ir talento nuojauta, sunkiu darbu, net rizika – ĮSISAVINANTYS EUROPĄ, VISĄ PASAULĮ! Tai išdidūs žmonės, nebijantys akis į akį atsistoti prieš „tobulą pasaulio pilietį, dirbti su juo ranka rankon, įrodyti savo vertę ir pasakyti: „AŠ ESU LIETUVIS!”

   Mūsų genuose gyvas DIDELIŲ UŽMOJŲ ILGESYS! Žmogiškas, jautrus, tolerantiškas, be pasipūtimo ir kvailo dominavimo.

*
   Negaliu pamiršti vieno pokalbio su ukrainiečių poetais, kurie man išsakė savo nuostabą, ir kuri taip pat mane nustebino, ir tos mintys iki šiol vis kirba smegeninėje. Lietuviai, teigė jie, dešimtmečius šeimininkavo Ukrainos teritorijoje, bet ukrainiečių tautosakoje, dainose ir legendose ...apie lietuvius NEPASAKYTA NĖ VIENO BLOGO ŽODŽIO! Tai išbandymas,( gal prigimtiniu?) HUMANIZMU – ir vertas tarpatautinių santykių OLIMPIADOS laurų!?.
   Bet tai tik užuomina apie „didelių užmojų“ esmę.
   Ta taigi...
   Aš didžiuojuosi EMIGRACIJA! Aš norėčiau daug daugiau žinoti apie jos gerus darbus, apie „klajūnų ekonomikos efektą“, jausti išvykėlių gyvenimo pulsą, net jausti ir nusimanyti apie jų naktines dūmas, svajas, sapnus, girdėti jų vaikų ir anūkų lietuvišką čiauškėjimą, o gal – ir kūkčiojimą, ar paliesti jų ašarėlėmis suvilgytą pagalvę...toli nuo močiutės ir senelio...
   Aš norėčiau jiems padėti, būti šalia jų rūpesčių...Bet aš daug ko nežinau...Aš tik dažniausiai girdžiu priekaištus jiems, pavydžias, piktas replikas: pažabosim emigraciją!..Sutramdysim bėglių srautą!..Sugėdinsime!.. ir t.t.
   Bet…
   Kaip savo broliams ir sesėms padėti? Kaip su jais nuoširdžiai kalbėtis, juos išklausyti, sužinoti svarbiausius jų poreikius, jausti emocines jų nuoskaudas, didžiausias grėsmes nutautėti...
   Kad ir štai...
   Kiek mažųjų lietuviukų auga emigracijoje? Kokia knygutes jie skaito? Kaip deklamuoja eilėraščius, kokios lietuviškos pasakos jiems sekamos vakarais?..

     Bet ne – mūsuose „aktualiau“ iki alpulio arogantiškai diskutuoti apie „kažkiokias“ begalines mokyklų reformas, bet užtat nė karto neteko girdėti, kaip Airijoje, Anglijoje ir kitose šalyse „gyvena lietuviškos mokyklėlės“? O JŲ TEN – IR KITUR – ŠIMTAI.
   Ir tos „lietuviškos lietuviukų mokyklėlės“ , galvoju, - ne smulkmena!..Gal tai ir yra svarbiausia grandis, kurią palietus, galima veiksmingai padėti jaunoms šeimoms, stiprinant emocinius ryšius su gimtine?..

   *
   Aš didžiuojuosi EMIGRACIJA – buvusia ir esama!...Tad keli žodžiai apie BUVUSIĄ...

   Su ja, - jaudinančia ir labai įsimintina - susidūriau dar 1973 metų gruodžio mėnesį. Mūsų, taip vadinama „kultūrininkų grupė“ lankėsi 7 JAV miestuose. Turėjau galimybę bendrauti su daugeliu tautiečių. Jų tarpe – Kaziu Almenu, Stasiu Santvara, Antanu Gustaičiu, Jonu Rimša bei daugeliu daugeliu kitų. Beje, tada per Valdą Adamkų man buvo perduota 17 Jono Rimšos (jo paties noru) tapybos drobių, kurias sėkmingai parvežiau į Lietuvą ir įteikiau Dailės muziejui, o konkrečiai - Pranui Gudynui.
   Užsimezgę ryšiai nenutrūko, keitėmės knygomis, sveikinimais, nuomonėmis, laiškais.Visa tai nedingo be pėdsakų ir tapo tam tikru sprendimų katalizatoriumi, ypač man – dirbusiam knygų leidyboje, už ją atsakant ir pagal galimybes formuojant jos politiką.
   Itin mane paveikė pasimatymas su poetu Bernardu Brazdžioniu...Susitikome akis į akį Los Andželo viešbutyje, be jokių ceremonijų, tiesiog susėdę ant lovų vienas prieš kitą...
   -Norėjau pamatyti knygų bosą... dar ir rašantį...lietuviškai... gal jau ir... kitaip? Kaip ten pas jus? – pajutau jo lengvą ironiją...
   -Mes dar su Donelaičiu...- atsakiau. – O jums kaip?..Ar dangoraižiai nenustelbia jūsų nemirtingos melodijos?..
     Ir pacitavau Bernardo įsiminto eilėraščio punktelį:

BALTAS BALTAS KAIP VYŠNIOS VIRŠŪNĖ,
ŽYDRO VEIDO, KAIP ŽYDRAS DANGUS,
KAIP VĖLĖ, KAIP VĖLĖ NEMARŪNĖ
PER PASAULĮ KELIAUJA ŽMOGUS.

   -Tai atsimenate?..Tai neniekinate?..Tai gal kada nors ir išleisite?..-apibėrė mane klausimais, aiškiai susijaudinęs, gal ir nustebęs...
   Bet atėjo eilė ir man nustebti!.. Bernardas Brazdžionis (!) , pradžioje net neleisdamas įsiterpti, pradėjo kalbėti apie...jaunesniuosius to meto Lietuvos poetus Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, Joną Juškaitį, Vytautą Bložę...- lyg tai būtų jo artimiausi bičiuliai, o gal ir mokiniai!..
   Pasirodo, jog poezija – tai vis tiktai ypatingas DVASIOS laidininkas, paslaptinga bendrystės sąlyga. Nepaisant atstumų, geležinių uždangų, okupacinių žabangų...
   Ir TADA aš pirmą kartą susižavėjau tautos dalies EMIGRACIJOS GALIA, paprastai akiai nematomais galingais dvasiniais PROTUBERANCAIS, užburiančiu jų švytėjimu, dvasinio poveikio magija.
   Ir TADA ir DABAR esu įsitikinęs, jeigu Lietuva nebūtų turėjusi savo EMIGRACIJOS, jos kryptis į Sąjūdžio kelią būtų daug painesnė, sunkesnė ir skausmingesnė.

   O tada - tai yra 1973 metais vis tiktai mes su Barnardu atsisveikinome optimistiškai. Jis paklausė:
   -Tai neatsisakysite savo žodžių ir Lietuvoje išleiste mano knygą?
   - Nepamiršiu, Bernardai...Dar bus šventė ir poetų gatvėje, - atsakiau spausdamas jo ranką, nors iki to dar teko laukti ...16 metų.

*

...Ir štai 1989 metai....Vilnius. „Vaizdo“ spaustuvė...Iškilmės, kurios kaip stebuklas!
Bernardo Brazdžionio poezijos rinktinė „PILNATIS“ išleista 100.000 egzempliorių tiražu!!. Ir Bernardas su mumis kartu, ir Bernardas ima į rankas signalinį egzempiorių, ir jo akyse – ašaros!..Laimingi visi – ir knygos leidėja rašytoja Vidmantė Jasiukaitytė, ir aktorius Laimonas Noreika, žinoma, ir aš, šiek tiek prisidėjęs prie to bei ištesėjęs duotą žodį Poetui.

*
...Tai tik mažytis epizodas daugiaplanėje ir prasmių prisodrintoje lietuvių emigracijos istorijoje.
...Jos NEPANEIGS jokie referendumai, slapti balsavimai, politinės ambicijos ir machinacijos.

...Atsipeikėkime – MEILĖS TĖVYNEI   negali pasverti net tobuliausios mechaninės svarstyklės.  
  

*
...Tegul visa tai paliudija ir nuotraukos...
...Ir kaip nesididžiuoti SAVO EMIGRACIJA?..KAIP JOS NEGERBTI IR NEMYLĖTI, JEIGU JI – MYLĖJO SAVO TĖVYNĘ, DIRBO JOS LABUI!

*
   O ką?
Jūs galvojate, kad dabartinė emigracija kitokia, bejausmė, vadovaujasi tik išskaičiavimais?..Taip galvoti, sakyčiau, yra nuodėminga.
   Ieškokime joje ir Lietuvos stiprybės apsireiškimų, pasitikėkime ja, viltingai jai padėkime, žiūrėkime kartu su ja į laiko perspektyvą.

*
   Pirmiausia mus visus turi jungti MEILĖ, širdies balsas, prigimtinis balsas iš tautos gelmių.
*
(2017 10 05)

ŽĄSELĖ -
GIRGUČIO GLOBĖJA

   Gal tai ir pasaka, nors mano kaimo senolis teigia, jog viskas - tikra teisybė.Apie smulkmenas nepasakosim...Žodžiu, Jurgutis augo pas Močiutę, netekęs tėvų...Bėginėjo po kiemą, gaudė žvirblius, nelabai sutarė su gaidžiu Kakariekoriu, bet štai su žąsele Girgse tapo neatskiriami draugai.
Pradžioje tai buvo lyg ir juokingas nuotykis!..Kartą, artėjant popiečiui, Močiutė ieškojo Jurgučio
   -Laikas į lovytę!..- bet vaiko niekur nesimato...-Kur gi jis dingo, kur prapuolė?..A-a-a! Na-gi, po serbento krūmu prisnūdo...Ir šalia – žąselė...Oi, Jurguti, Jurguti...
   Bet tai nebuvo atsitiktinumas...Kur eina Jurgutis, ten tipena ir Girgsė...Ir sodelyje žaidžia dviese, ir braškes renka kartu, ir smagiausiai nusiteikia abu bičiuliai krypuoja prie ežero.Ten Girgsė tuoj pūkšt į vandenį, o Jurgutis žarsto smėlį, renka akmenėlius, šokinėja per bangas, teškenasi...
Grįžta namo jie visada laiku ir neskubėdami, ir, kaip pastebėjo kaimynai, vis pasikalbėdami, vis pasitardami:
   -Ar patiko prie ežero? – klausia Jurgutis.
   -Gir-gir-gar...- atsako žąselė.
   -O rytoj?..Eisim?..
   -Gir-gir-gar...- linguoja galvele Girgsė, pagarbiai žvilgteli į Jurgutį, mirkteli akimi ir suploja sparnais...

...Metai bėgo.Buvo daug ko...Jurgutis, globojamas žąsies, o kaimynų vadinamas GIRGUČIU greitai užaugo, baigė giminaziją, išvažiavo studijuoti gamtos mokslų...Neužmiršo jis ir Girgsės. Prisiminęs ją dažnai nuliūsta...
   -Kur tu mano Gir-gir- gar?.. Mano mieloji Girgsė, išskridusi į dausas!!!

   Kaime jaunuolis dažnai aplanko ir savo artimuosius.
   -O!.. – jį pamačiusi visada nudžiunga Močiutė. –Mūsų Girgutis parvažiavo...Gir-gir-gar bičiulis...Atsiprašau – ne Girgutis, o mūsų anūkėlis Jurgutis...

MARGARITA IR ŽIRGAS

                           Vaikams, kurie susapnuoja meilę

   Margarita niekada neturėjo savo vežimėlio ir nesisupo minkštame lopšelyje. Graži ir miela, kaip visi kūdikiai, ji pasaulį išvydo ankštame bendrabučio kambarėlyje.Tėtis dirbo žirgyne, prižiūrėjo žirgus.Dar mažutėlę dukrytę jis kartais pakylodavo ant rankų, leisdavo jai įsikibti į sarčio ar bėrio karčius, papliaukšianti, paglostyti delniukais jų švelnius kaklu, karčius.. Tai buvo, turbūt, senokai, kai ir mamytė dar rūpestingai šypsojosi, ją glaudė prie krūtinės ilgai ilgai.. Buvo gera gera. Margarita labai mylėjo mamytę ir tuos didžiaakius didelius didelius žirgus, norėjo su jais būti ir būti, juos sapnuoti.
   Margarita daug ko neprisimena ir nesupranta. Ji nesuvokia - ar visą laiką yra alkana, ar šiaip sau nori valgyti, ir dažniausiai nuryja tik saldžią seilytę. Margarita taip pat nežino, kur ir kada susižeidė jos vienintelė lėlytė – Pūkis, kurį, su nuplėšta ausimi, ji, klajodama kieme, rado numestą prie žalios didelės metalinės dėžės. Meškiuko jai labai gaila! Jis savo globėjai nusišypso, kai Margarita , nors ir būdama pati alkana, vakare, prieš užmigdama, pasiūlo Pūkiui trupinėlį duonos, ar ramunėlių arbata pašlaksto jo skaudančią ausytę. Meškiukas jos pats artimiausias bičiulis.Tiesa, Margarita Pūkiui kartais pasakoja ir apie stebuklingąjį pasakų žirgą, kartu su vėjais skriejantį laukais, ir, be abejonės, kada nors pakviesiantį juos abu kartu su Pūkiu pajodinėti...

   Mergaitė,žinoma, daug kam norėtų ir galėtų padėti, būti švelni švelni, paglostyti mamytės plaukus, pasėdėti ant tėčio kelių ir jam nusišypsoti. Retkarčiais taip ir būna, tik tada, kai namuose ramu, gera ir saugu. Deja, dažniausiai jų mažame vieno kambarėlio bute, ypač vakarais, susirenka keisti dėdės ir tetos, valgo, geria, o paskui vis garsiau ir garsiau šūkauja, pykstasi, stumdosi, net susimuša.
   Margarita, kaip paprastai, tokius vakarus leidžia nedideliame belangiame sandėliuke, kur prikabinta senų drabužių, pilna visokiausių rakandų, batų, tuščių stiklainių, butelių. Čia įrengtas ir jos guolis – dvi sustumtos ir palaikia patalyne paklotos kėdės, šalia kartonininė dėželė – gerojo Pūkio - lepeškojo būstas. Virš jo, sutemus galima uždegti ir stalinę lemputę su perplėštu abažiūru.
   O štai vakar dienos vakaras buvo ypatingas.Temstant smarkiai pradėjo lyti ir žaibuoti.Kambarys dundėjo nuo griaustinio, o taip pat ir nuo anksti susirinkusių kaimynų erzeliavimo...
   Margarita, užsidariusi sandėliuke, ėmė žaisti su meškiuku, šukavo Pūkio jo rusvas garbanas, glostė jau beveik sugyjusią ausytę. Sugalvojusi pradžiuginti savo bičiulį mergaitė tarė:
   -Mielas Pūki, žinai ką?...Atšvęskime tavo gimimo dieną!..Taip, taip, tavo nuostabią dieną, kai tu išvydai šį pasaulį...kai sugijo tavo ausytė...
     Meškiukas, žinoma, neprieštaravo, o Margarita ant kartoninės dėžutės tuoj pat padėjo nutrupėjusį sausainį, sudžiuvusio batono kriaukšlelę, limonado stiklinaitę,o stalą papuošė spalvotais saldainių popierėliais, paaiškinusi Pūkiui, jog čia pačios gražiausios pasaulyje gėlės – našlaitės...Jos skirtos tik jam, tik jam ir pražydėjo...
   Meškiukas šypsojosi iki ausų...O paskui?..Paskui Margarita savo draugui ėmė sekti pasakas – apie paslaptingus miškus, gerąsias laumes, o taip pat ir apie savo nuostabųjį Žirgą...
   Taip ir užmigo Margarita, susirangiusi ant sustumtų kėdžių, tvirtai apsikabinusi Pūkį, glausdama jį prie krūtinėlės...
   O, ne!..

   Mergaitė miegojo ir nemiegojo…Ji gyveno savo pasakoje, savo svajonių sapnuose…

   Margarita ryškiai matė, jog yra atsidūrusi didelėje žydinčioje pievoje, kur skraido daugybė drugelių, kur ant kalvelės smuikais groja žaliasparnių žiogų orkestras, o septynios stirnaitės, mojuodamos paparčių šakelėmis, šoka ir šoka, džiaugsmingai sukasi aplink ją ir pirmąjį savo gimtadienį švenčiantį Meškiuką.
   Margarita nespėjo atsidžiaugti nuostabiu vaizdu, kai ties horizontu išvydo šuoliuojantį Žirgą. Jis tiesiog skrido virš pievos, nepaliesdamas kanopomis nė vienos gėlytės, šuoliavo ir žvengė, pritardamas žiogų orkestrui, neišgąsdindamas šokančių stirnaičių…
   Tik kelios akimirkos, tik keli žiogų orkestro akordai – ir Žirgas – juobėrių juodbėris, kaip grakštus didžiaakis jaunikaitis, suklupo prieš Margaritą.
   -Sėskis, Margarita, į balną, paimk su savimi ir Pūkį – ir jokime!..Šuoliuokime virš pievų ir laukų, pakilkime virš girių...Aš irgi noriu dalyvauti jūsų šventėje, džiaugtis Meškiuko gimimo diena, nepaprasta jūsų draugyste...
   Ir Žirgas, atsistojęs piestu, taukštelėjęs kanopomis, džiaugsmingai sužvengė, - - - ir prasidėjo nepaprastas skridimas, žydint gėlėms, grojant žiogeliams ir ratelyje sukantis septynioms stirnaitėms...

   Perskridus pušyną, pasirodė vingiuota upė, panaši į mėlyną mamos skarelę, žaliuojančios kalvos, ir margaspalvis didelis miestas, o jo centre – švytinti karalių pilis.

   -Žiūrėk, žiūrėk, Pūki!..-iš nuostabos šūktelėjo Margarita...
*

...bet...kažkas smarkiai trinktelėjo...Gal tai šimtai perkūnų?.. Gal triukšmingi svečiai už sienos?..
   Ir Margarita nubudo...Ant kartoninės dežutės žibėjo tik stalinė lempa, su perplėštu abažiūru...Šalia gulėjo Meškiukas, turbūt, dar vis sapnuojantis stebuklingą Žirgą ir nuostabią gimtadienio dovaną – skrydį virš laukų ir pievų...

   Nei Žirgo, nei stebūklingo miesto...
   Margaritos skruostais pradėjo riedėti ašaros, ne ne, - ne ašaros, - tik...tinkt-tinkt-tinkt –krito, skambėjo sidabro lašeliai...

(2017 10 03)

*
Pasaką „MARGARITA IR ŽIRGAS“
skiriu 905 savo bičiuliams, nuoširdžiai bendraujantiems FEISBUKO pasaulyje.
VISIEMS SĖKMĖS, MEILĖS IR NUOŠIRDUMO!

*

BIČIULIS

ŠLUBAS KĖKŠTAS

   Susipažinau su juo prieš trejetą metų, rudenėjant.Ankstyvas skaidrus rytas tiesiog skambėjo.Ant voratinklių kabėjo dideli rasos lašai. Pagalvojau – kai jie pradės kristi – išgirsiu muziką! Bet staiga mane nustebino keistas garsas – tartum vaikškas kosulys –trumpas ir skardus, niekada negirdėtas.Taip, tai už juodųjų serbentų krūmo, nuošaliame patvoryje. Atsargiai nuėjau apsižvalgyti – ir tankioje žolėje pastebėjau šmirinėjantį paukštį, margaspalvį, bekapstantį žemę, rimtai užsiėmusį savo darbu.Bet pažintis truko neilgai. Svečias, matyt, mane pamatė, pastriksėjo, pakilo ir, šiek tiek paskridęs, nutupė ant tvoros. Ir tada aš išvydau visą jo žavesį, ryškiomis spalvomis švytinčias plunksnas, melsvą sparno akcentą, grakščias tobulas kūno linijas. Ir čia mano svečias, tartum pasisveikindamas, krestelėjo galva, keletą kartų kostelėjo, kranktelėjo – ir nuskrido giraitės link...
   Man parūpo paukščio vizitas.Atidžiai apžiūrėjau patvorį, jo kapstytą žemę, ir savo nuostabai suradau paslėptą ąžuolo gilę!..Ak, tai tu čia, mano rūpestingas eiguly, mano darbštusis kėkšte! Tu, kuris rūpiniesi ąžuolų girių atsodinimu, nešioji giles, lankai nuošalius gamtos kampelius, sodybas!
   Dabar jau su nekantrumu pradėjau laukti savo svečio, jį kalbinti ir sveikinti jam patinkančiu krenkištelėjimu, ir jokiu būdu netrukdyti jo viešnagei.Tuo labiau, kad apžiūrėjęs visus patvorius, radau net penkis įvairaus augumo...ąžuoliukus!..O, kad jis žinotų, kaip aš juos globoju!..
   O gal ir žino?..Šiemet jau trečias ruduo, kai aš rudenėjant vis susitinku su savo bičiuliu kėkštu. Tiesa, jo gyvenime, matomai, įvyko kai kurių permainų...Pastebėjau, jog kėkštas dabar...šlubuoja, o vienas jo sparnas, pažymėtas mėlyna juosta, nusviręs šiek tiek žemyn...Kas žino, gal atsitiko kokia nelaimė, gal nešiojant giles, buvo užpultas vanago, gal...O gal ir pavargo?
   O pernai?..Ar žinote, kas įvyko pernai?...Kėkštas tai žino...Bet papasakosiu ir jums...Tai gi, viešint savo gimtajame krašte, Padubysy, mano bičiuliai, turintys sodybą prie Maslaušiškio malūno, aprodė nepaprasto gražumo ir didingumo ąžuolus. Jų šakos tiesiog linko nuo gausaus gilių derliaus...Ir aš tada prisiminiau savo kėkštą, ir pagalvojau – tai būtų tau, kėkšte, gražaus darbo tiek gilių išnešioti!..Ir ne tik pagalvojau, bet visas kišenes prisipyliau nuostabaus medžio gilių – ir šį turtą parsivežęs   į savo sodybą, tas giles papyliau kėkšto mėgiamoje vietoje, ten, kur jį pirmą kartą pamačiau – už serbento!.. Žodžiu, tapau paukščio–eigulio sąmokslininku bei jo padejėju!.. Tikėsite-netikėsite – bet po savaitės kėkštas mano parvežtas giles išnešiojo, paslėpė, užkasė, žodžiu, pasodino!..
   Ak, tu kėkšte, kėkšte, stebuklingas mano bičiuli, mano eiguly!..Tu mane jau tretieji metai stebini, vis atskrisdamas, vis savo keistu atsikrenkštimu pasisveikindamas, pranešdamas, jog prasidėjo ąžuoliukų sodinimas, tikrasis miškininkų darbymetis...O kuo aš tave nustebinsiu? Galiu tik pranešti, jog mano patvoriuose tavo pasodinti ąžuoliukai globojami, o du – net praaugo mane!...Žodžiu, bendradarbiaukime toliau!
   Ir dar...Žinai, KĖKŠTE, mes lyg susikalbame...Tu kosteli, linkteli galvą, o aš bandau atsakyti tuo pačiu...Trūksta tik aiškaus susitarimo – surengti visuotiną didelę BENDRĄ TALKĄ - kėkštų garbei pasodinti KĖKŠTŲ ĄŽUOLYNĄ!.. Pranešk, kada tai bus.      
   BŪTINAI   DALYVAUSIU!

SENOLĖS SIDABRAS

   Senolė Sulamita sėdi Senatvės stotelėje. Staugia stoties sirena.Spalis   sapnuoja sniegą. Saulės spinduliukai susirūpinę – sužvarbs sniegynuose, sužvarbs!.. Sunku...Sušals senolė Sulamita... Sušals...Susirgs...

   Sulamita susigūžia, susimąsto: sėdint stoties sumaišty, sutemos- salamandros surys spindulėlius, sustings sanariai, suledės senos svajonės...
   Staugia stoties sirena. Skubėti!..Stengtis!..Surasti! Susitikti su sava saule! Su savo svajone!
   Stebėkit ir stebėkite!..Saulėlydis!..Spindulėliai sušvito,spinduliukai!!!
   Sulamita suspėja, suskumba – sučiumpa Saulės spindulių spinduliukų saują, slepia savo skreite!..Sugavau, sugavau spindulį!..
   Skubina, staugia stoties sirena! Sudreba, suvirpa sąstatas...Skuba...savo
   Sulamitos smilkiniuose sužvilga sluoksniais sugulęs, susigarbiniavęs sidabras!

*
Pastaba; kokia turtinga lietuvių kalba ir kokios plačios jos galimybės!..Net parenkant žodžius iš tos  pačios raidės "S", galima sukurti visai padorų tekstą...Ar ne?

*