TARIANTIS SU SENEKA

 ...jau nebe pirmi metai bičiuliaujuosi su Seneka...Kokios  tolumos bei kokios erdvės apmąstymams, ginčams, disputams!
...man smalsu, kaip per tūkstančius metų susišaukia MINTYS, kaip jos gimė, kokiu pagrindu atsirado, ir kodėl JOS vėl gyvos, tokios žvalios, šviežios, vėl aktualios?
...mintys - kaip sparnuoti angelai sklando visatoje?..kaip radijo bangos paslaptingame efyre?

+ + +

   
   Mums trūksta drąsos ne todėl, kad sunku,
bet sunku todėl, kad mums trūksta drąsos.
*
   Jei esi išmintingas, prie vilties pridėk šiek tiek nusivylimo, o prie nusivylimo – šiek tiek vilties.

*
   Kas laukia bausmės, tas jau yra nubaustas, o laukia jos kiekvienas, kuris nusipelnė.Kai sąžinė nėra švari, galima rasti saugią vietą, bet negalima rasti ramybės.

...TU NEGALI PRAKEIKTI ŽMOGAUS BAISIAU

NEGU PRAKEIKDAMAS, KAD JIS SUSIPYKTŲ SU SAVIMI.

   Negalime niekuo skųstis, išskyrus pačius save: mes patys prieš gamtos valią iškėlėme į paviršių visa, kas mums pražūtinga, ką gamta buvo paslėpusi.

KAIMAS,
KUR NIEKAS NESIPYKDAVO

   Sokaičiai?

   Kaip jų neprisiminsi?..Pamenu, pamenu...Senelis Felicijonas rytais žadindavo: „Laikas keltis...Sąsiuviniai laukia, negražu bus, jei pavėluosi...“ Ir aš, su šiltu pienu užkramtęs juodos duonos, čiupdavau „veršenikę“ - iš lentelių sukaltą dėžutę , ir bėgte - pasukdavau vieškeliu link Betygalos, ir už gero kilometro, lodindamas Petrusevičiaus bei Kondreckio sodybų šunis, pasiekdavau Eimučio mokyklą. O ten jau šurmulys, jau alasas, jau klumpių dundėjimas! Tuoj suskambės tetos Eimutienės skambalas, tuoj aplinkinių kaimų vaikai sugužės į klasę, kurioje – keturiomis eilėmis surikiuoti suolai – kiekvienam skyriui po vieną.

   *

   Sokaičiai!

   Dabar, kai toleranciją tik sapnuojame, galiu pasakyti, jog tai kaimas, kuriame niekas nesipyko, ir kuriam ne prie veido buvo patarlė: riejasi kaip šuo su kate...Kad taip gali būti, patvirtina ir mano parinkta iliustracija.

*
   Tad keli žodžiai apie Eimutynėje veikusią pradžios mokyklą.Eimučiai (Eimutavičiai) –Sokaičių ūkininkai - pradžios mokyklai „paliocavojo“ - skyrė pusę savo gyvenamojo namo – mokinukams didelį kambarį, ir kambarėlį – mokytojui. Patys gyveno gerokai susispaudę, kukliai, tačiau tai jiems netrukdė ...mylėti vaikus, jais rūpintis, jiems padėti. Būdavo ir taip, jog Eimutienė-mama, ne vienam vargingiau gyvenančiam vaikui, pasiūlydavo ir sriubos, bulvinių blynų, duonos su pienu ar „bulbienės“, kaip pas mus sakydavo...Žodžiu, geroji teta mus savotiškai globojo ir buvo praktinio gyvenimo „mokytoja“ be algos...
   Pradžios mokykla pas Eimutį veikė itin sunkiu laikotarpiu.Tai 1940- jų metų netikėtos ir skaudžios permainos, svetima ir grubi valdžia, kaimus sukrėtę trėmimai į Sibirą, pagaliau 1941-ji - karas, rudoji okupacija, nekaltų žmonių žūtys, alinanti nežinia, nepritekliai, kartais ir pusbadis gyvenimas...Tačiau vis tik tai mokyklėlėje žiburėlis švietė, žybsėjo, ir vaikučių linksmas alasas Sokaičiuose netilo...
   Dabar net sunku įsivaizduoti, kas iš mūsų visų būtų buvę, jei ne Sokaičių mokykla! O juk ji tada veikė „be jokio finansavimo“, be pavergtos ir alinamos valstybės paramos – tik gerų žmonių, paprastų valstiečių sutarimo, susiklausymo dėka... Sokaičių-Eimučių „universitetus“ baigę moksleiviai vėliau tęsė mokslus, tapo šio krašto šviesuoliai, Laisvės gynėjais!..
   Ir apmaudu, kai dabar, vos iškilus sunkumams, kartais be jokio reikalo, lengvabūdiškai reformuojamos, uždaromos, naikinamos mokyklos, atseit, „per brangu“, atseit, „nerantabilu“...Vaikai lieka paskutinėje vietoje, lyg pridėtinės vertės mokestis...O juk geltonais autobusiukais meilės savo gimtinei neatveši!..Beje, ar tik ne jie pirmieji ir pasielgė atžagariai - sukėlė ažiotažą – IŠVAŽIUOTI!
*
   Apie Eimutavičienę jau šiek tiek užsiminiau, kaip „apie mokyklos tetą.“ Tačiau ir santykiuose su visais kaimynais ji buvo labai aktyvi moteris, su vienu ar kitu reikalu netingėdavo apsilankyti pas kaimynes, pasitarti, pasidalinti duonos raugu ar „pasiskolinti druskos bei degtukų“.
   Pamenu, mama, žvilgterėjusi pro langą, pratardavo:

   -Jau Eimutienė atidulka...
   O taip sakydavo todėl, kad Eimutienė visada vilkėdavo ilgą „kvolduotą“ sijoną, vaikščiojo paskubom, greitai, tad einat vieškeliu, iš paskos visados sukdavosi dulkių sūkurėliai-debesėliai.
   Eimučių sodyba buvo tvarkinga, puikiai prižiūrima, su rūpestingai įdirbama žeme, pavyzdine galvijų banda, dideliu sodu...Šeimininkas Eimutis nelabai mėgo „kompanijų“, buvo itin darbštus žmogus, ant jo pečių laikėsi ūkis. Tiesa, kiek aš pamenu, jam daugiausia padėjo priaugantis ūkininkas sūnus Juozas, guvus, linksmas, draugystę ir muziką mėgstantis vaikinas. Tuo tarpu vyresnįjį sūnų Vladą pamenu miglotai. Jis, lyg tai siekė mokslų Kaune, lyg kažkur darbavosi, ir Sokaičiuose retokai pasirodydavo...

*
...Bet ir Sokaičiai, ir Rimgailai neišlaikė įtampos, juos skaudžiai paveikė okupaciniai skersvėjai, sovietiniai pramanai, kolūkinė vergija...Pirmieji visa tai pajautė ir greitai ištuštėjo Sokaičiai...Mat jų stuburą sudarė inteligentiškos, unuravos šeimos, kaip Kondrackiai, Eimučiai (Eimutavičiai), Petrusas (Petrusevičius), garsusis kalvis-išradėjas Poška, Ivanauskas, Bogušas (Boguševičius) bei kiti... Vieni baiminosi tremties, kiti tiesiog negalėjo matyti išniekintos savo žemės, treti tiesiog prarado viltį tokiomis sąlygomis dorai ir oriai gyventi...

...O dabar galima pasakyti – buvo kaimas ir kaimo...nėra..

.Kur kas IŠVYKO, KOKIAIS KELIAIS PASUKO – NET SUNKU PASAKYTI...
   Dar prieš kokį aštuonetą metų Juozą Eimutavičių susitikdavau Betygaloje per šv. Onos atlaidus, pabandraudavome, kai ką prisimindavome...Juozas, kaip prisimenu, sakydavo, jog įsikūręs Suvalkijoj, bet visada ilgisi gimtųjų vietų...Bet...
   O kartą, jam padėkojau už obuoliukus.
   -Kokie obuoliukai?..
   -Iš jūsų sodo...
   -Buvo ir obuolių, ir kriaušių, ir juodų vyšnių...Bet kodėl dėkoji?..

*
...Ir aš Juozui papasakojau, kaip jis pamokų metu obuoliais iš savo gražaus sodo pavaišino visą klasę, ir mus, vyresniuosius išgelbėjo nuo zaritmetikos žabangų...
   Mat, kaip jau anksčiau pasakojau, Sokaičių mokykla – tai vienas kambarys su keturiomis eilėmis suolų kiekvienai klasei, o mokytojas vienas...Taigi, vyksta pamokos. Iš karto keturios...Mes, ketvirtokai, kreida braižome juodą lentą, pirmokėliai piešia, kiti tai rašo, tai skaito...O lauke toks gražus ruduo, o taip norėtųsi pažaisti kvadratą Ir staiga girdime – virš lubų kažkas vaikščioja, o po to prasidaro aukštinis – ventiliacijos langelis – ir žemyn pabyra kriaušės bei saldiniai obuoliai...

Žinoma, moksleiviai savo vietose neišsėdėjo, puolė rinkti byrantį rudens derlių, raitytis, nardyti po suolais...Sąmyšis neįtikėtinas, o džiaugsmas – dar didesnis...Dar gerai, kad mokytojas, susimylėjęs ir besišypsantis,nenutraukė ermydelio......
   -Buvo buvo, kaip nebuvo,- tada nusijuokė Juozas.
   *
   Tai tik keli blyksniai atminties labirinatuose...O tai būta, pasirodo, ne taip seniai – maždaug prieš 80 metų!.. Bet vis tik kartais, rodos dar matau, - kaip kelyje nuo Ilgižių pro Rimgailus, pro medžių gojelį ties Sokaičiais, ant vieškelio pakyla dulkių debesėlis ir tada nusišypsau:
   -Ar tik ne Eimutienė savo plačiu sijonu šluoja vieškelį?..Taip, taip, tai „mokyklos teta“ skuba namo – ir ko gero dar pavaišins mus mokinukus pačiais skaniausiais pasaulyje bulviniais blynais!
     Ir aš galiu pritarti savo kaimynui Juozui Eimutavičiui...Buvo buvo, kaip nebuvo – kaimai, kuriuose valstiečiai gražiai sutardavo, patys įsteigdavo nemirtingas pradžios mokyklas ir jomis rūpindavosi, kur net šunys su katėmis nesiriedavo...

*
(2018 01 29)

  

O S K A R A S   M I L A Š I U S :

prancūzams sekė lietuviškas pasakas...
IR NE TIK!..

*

OSKARAS MILAŠIUS - didis
POETAS 1919 metais apsisprendė esąs lietuvis.
Nuo tada JIS pradėjo dirbti Lietuvos delegacijos sekretoriumi PARYŽAUS taikos derybose.

Nuo 1920 metų OSKARAS MILAŠIUS buvo paskirtas LIETUVOS ATSTOVU PRANCŪZIJOJE.

TAI GI...Nepamirškime...
DIDIS POETAS nuo pat pirmųjų metų dirbo LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS
VALSTYBĖS LABUI...
Prisiminkime JĮ - ir 100 – mečio renginiuose.

*

   Su Oskaro Milašiaus literatūriniu palikimu susidūriau Paryžiuje, berods, 1988 metais.O buvo taip...
   Paryžiaus lietuviai papasakojo, jog jie pažįsta knygų leidėja poną Silveirą, kuris tiesiog kliedi...Oskaru Milašiumi ir visą gyvenimą leidžia tik jo kūrybą. Susiradau nedidelį knygynėlį, o jame pamačiau senyvą ir, kaip man pasirodė, labai vienišą bei liūdną žmogų. Supratęs, jog aš esu O. Milašiaus tautietis, atkuto, sukruto, pralinksmėjo, rodė rusvas minkštais viršeliais knygas, pasakojo, pasakojo...Kaip žinia, tais laikais „sovietikų“ kišenėse švilpavo vėjai, todėl...įpirkti leidinių negalėjau, o taip norėjosi nematytus leidinius parvežti į Lietuvą. Laimei, jog su savim turėjau bene tris spalvotus lietuviškus albumus; „Tapyba“, „Bažnyčių menas“, „Čiurlionis“...Tada ir įvyko mainai!..Aš gavau bene 14 Oskaro Milašiaus tomelių...Grįžęs iš kelionės, juos visus padovanojau Vilniaus universitetui... Po kelių metų O. Milašiaus lietuviškas pasakas išleido „Vyturio“ leidykla, jas išvertė Valdas Petrauskas.

*

   Pasakos – pasaulio tautų išminties lobynas. Tad nenuostabu, kad Lietuvos leidėjai visada noriai lietuviškai leido pasakų knygas, o jas mielai skaitė – ir jaunas, ir senas. Savo gimtąja kalba mes galime skaityti bene 60 tautų pasakas!..

   Rašytojas, vertėjas ir geriausiųjų užsienio rašytojų kūrinių, pasaulio tautų pasakų bei legendų propaguotojas PRANAS MAŠIOTAS   dar XX amžiaus pirmoje pusėje mums padovanojo savo nuostabią biblioteką, kuri ir šiandien nėra pamiršta, labai mėgiama jaunųjų skaitytojų.

   Lietuviškai prakalbinti pasaulio didžiuosius rašytojus – tai didi tautos ugdymo misiją, gimtosios kalbos tobulinimas, aukštas visuomenės kultūrinės brandos rodiklis!

     Pagirtina, kad ir šiandienos leidėjai tęsia mūsų kultūros gyvybingą tradiciją – į lietuvių kalbą išversti pačius talentingiausius, pačius nuostabiausius kitų tautų rašytojų kūrinius.

*

     Bet, turbūt, jau laikas pasakyti, kodėl pradžioje aš užsiminiau apie nepaprastą žmogų – mūsų tautos pasididžiavimą – rašytoją OSKARĄ MILAŠIŲ?

     -Aš esu lietuvių poetas, rašantis prancūziškai, - apie save yra pasakęs šis žmogus ir dar akcentavęs, jog Lietuva – “mano baltiška tėvynė”.

     Ir dar. 1920 metais šis poetas buvo paskirtas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Paryžiuje ir tapo aktyviausiu lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoje. Jis ne tik prancūziškai rašė eilėraščius, romanus, bet į prancūzų kalbą išvertė 34 lietuvių liaudies dainas, prancūziškai, ir gana savitai, perpasakojo geriausias lietuvių liaudies pasakas.

     Prancūzijos šviesuomenė didžiai vertina Oskaro Milašiaus kūrybą. Deja, Lietuvoje šis taurus ir talentingas žmogus nėra pakankamai žinomas…

     Oskaro Milašiaus knygą “LIETUVIŠKOS PASAKOS”, kurios sugrįžo pas mus, (ar ne keista?), išverstos iš…prancūzų kalbos…tik 1989 metais!

       O geriau pažinę Oskaro Milašiaus kūrybą, susitikęs prancūzą, Paryžiuje ar Lijone, neraudonuodamas ir oriai galėsite drąsiai pasakyti: AŠ ESU LIETUVIS –OSKARO MILAŠIAUS TAUTIETIS!

* + *

Keletas trumpų pasakaičių iš knygos "LIETUVIŠKOS PASAKOS", kurias O. Milašius pasekė prancūzams:  

PUPA

*

     Kitą sykį buvo senelis ir senelė. Juodu sijojo rėčiu pupas. Besemdami nuo žemės vieną pamiršo. Ir štai ji sudygsta, ima augti, auga, auga ir praauga lovą.

     -Klausyk, tėvai, - sako senelė, - griebk kirvį ir perkirsk lovą.

   Pasakyta – padaryta. Pupa išauga iki lubų.

   -Nagi, tėvuk, griebk kirvį ir prakirsk lubas.

   -Tuojau, tuojau.

     O ponia pupa vis auga ir auga ir netrukus pasiekia stogą.

   -Prakirskim stogą, - pataria senelė.

   -Ir prakirskim, ir prakirskim.

     Ir štai pupa jau padebesiuos. Vis aukštyn, aukštyn stiebias be atvangos. Ponia pupa įžengia į dausas. O ką gi sako mūsų senelė?

     -Reikia iškirsti skylę danguje.

     Seneliui tai juokų darbas. Brolis ir sesuo ropščiasi pas Dievulį. Dievulis juodu pasitinka, pamalonina, apipila dovanomis, paskui siunčia namo.

     Pasklinda kalbos apie tą nutikimą: visi kad puls lipti į dangų. Bet pupai netrukus tai pakyri. Ji sutraška, įtūžusi, nulūžta, ir visi lipikai būpt ant žemės. Vienas išsisuka koją, kitas riešą, o kiek praskeltų galvų, pamuštų akių ir įsikąstų liežuvių!.. Tikrai gražus buvo sapnas…Bet jau gana apie tą pupą!

KODĖL KIŠKELIS ŠYPSOSI LIGI AUSŲ

*

   Bėga kiškelis į tvenkinį skandintis. Susitinka genį.

   -Ko tu toks nusiminęs? Kur bėgi?

   -Kaip aš nebūsiu kaip žemę pardavęs? Niekas manęs nebijo, o aš, net lapui nukritus, drebu iš baimės. Bėgu skandintis. Geriau jau va šitaip baigti gyvenimą.

   -Nekvailiok, dumk ir pasislėpk krūmuose, o kai ateis avys, vienu šuoliu pulsi iš savo slėptuvės. Jos baisiai tavęs persigąs, duodu žodį.

   -Gal ir gerai patari.

   Ir štai mes krūmuose… Ateina avys…Nagi šok!..Avys bėgti, kiškelis juoktis. Jis taip nuoširdžiai juokėsi, kad ir po šiai dienai šypsosi ligi ausų.

VARLĖS, SAULĖ IR DIEVAS

*

   Vieną dieną varlės gavo žinią, jog Saulė ruošiasi tekėti. Jos tuojau sušaukė seimą, o šis savo ruožtu pakvietė žynius. Jų pranašystės, deja, nieko nenudžiugino.

   -Ką! Ką! – suklego jie, ir tie žodžiai sukėlė didįjį kvaksėjimą amfiteatre ir tribūnose.. – Argi nežinote, kad jau apie birželio mėnesį Saulė, net netekėjusi, išdžiovina gausybę mūsų raistų ir pelkių? O kas gi bus, dangau, kai tapus žmona ir motina, ji panorės numalšinti viso žvaigždyno troškulį? Bene ji neišsekins tvenkinių ir upių? Keliauki, neapdairioji ir tuščiagarbė gentie! Keliauki pas gerąjį Perkūną!

     Šokli plėviakojė gentis apgulė dangaus sosto pakopas. Bet dėl keisto sutapimo Dievo tądien nebuvo.

     Saulė nugirdo apie sąmokslą, ir kišimasis į jos vėlyvos meilės reikalus skaudžiai užgavo senstelėjusią įsimylėjėlę. Ji palinko prie tykaus vandens veidrodžio pasižiūrėti į savo veidą ir, įsitikinusi, jog jis dar labai skaistus, abejingai, bet pakankamai garsiai, kad girdėtų visas varlynas, ištarė šiuos įsidėmėtinus žodžius:  

   -Pasaulyje nėra nieko gyva, ko negaivinčiau savo išganingais spinduliais. Bet su šia prakeikta gimine, kuri pageidautų, kad aš atsižadėčiau vedybinio gyvenimo malonumų, nuo šiol amžinai nutraukiu santykius.

   Sulig šiais žodžiais varlės pajuto gyslose stingstant kraują, Jos sulindo į slapčiausius urvus, ir nuo to laiko, susigėdusios ir sąžinės graužiamos, šaukia seimus tik nakčiai leidžiantis ir įkyriai skundžiasi vien šaltiems ir išblyškusiems tamsybių dievaičiams.