DU
STEBUKLINGI
SASKAMBIAI
*
...kadais atiminčiai įsirašiau JONO AISČIO eilėraštį „ATSISVEIKINANT“, parašytą 1935 02 17 (tarp kitko – mano gimimo metai)...
...turbūt, jau po 50 metų – tiesiog atsitiktinai, o gal jaučiant sąskambį, perrašiau šalia ir JONO JUŠKAIČIO eilėraštį „BOLERO“...
....ir tik dabar, vartant archyvą, pajutau dviejų poetų ypatingai STEBUKLINGĄ SĄSKAMBĮ...
*
...ar jaučiate sielos virpesius?..

* * *

Jonas Aistis

ATSISVEIKINANT

Ar nematei, kaip puikiai snigo,
Kaip krito sniegas nuo obels...
Ir aš maniau, kad mano knygos
Į tavo širdį pasibels...

O pasaką buvau aš skaitęs...
Tavęs juk žodis neprikels,
O ten prikėlė karalaitę
Nukritęs žiedas nuo obels...

Miegok rami,nerūpestinga,
Nes žodžiai jau širdies negels,
Kaip sniego karalaitei sningant,
Kaip krintant žiedui nuo obels...

Širdis kaip nerašytų knygų
Nebylūs lapai tepabals,
Ir nematysi jau, kaip snigo,
Kaip krito žiedas nuo obels...

Matyt matysimės negreitai,
Nekris tad žiedas nuo obels...
Miegok, tu, sniego karalaite -
Tavęs iš miego nieks nekels!

* * *
Jonas Juškaitis

BOLERO

Šviesa prasideda kaip garsas -
Ravelio muzikoj dangus.
Kažkur ugnis iš žemės versis,
Dainuoja dirbantis žmogus.

Lyg paukščiai skris joj žuvys jūros,
Danguj kaip žuvys paukščiai skris.
Šešėlius meta joj figūros.
Kuris gyvenimas, kuris?

Be jos fantastiška, beprotė
Tyla. Ir tų daiktų švelnių,
Kuriuos darei, imi bijoti.
Ir žvėrys bėga prie žmonių.

O, būk šviesa!- Ir formos renkas,
Ugnis vėl savo mirtį šoks.
Ir vyras moterį už rankos
Laikys.Ir vaikas verks kažkoks.

PASKUBĖKIT, PASKUBĖKIT, IŠPUSTYKITE DALGIUS...-

JONAS JAKŠTAS ( g. 1931 M.)

*
...kartais norisi sugauti nutolusio laiko virpesius, aidus,

išgirsti nudundėjusių audrų vėjo šnibždesį...
...Tai nepaprasta būsena – ypač tada,
kai sklaidai senai išleistos eilėraščių knygos puslapius, ir tavo žvilgsnis sustoja ties netikėtai gyva, sušvitusia eilute, kai išgirsti jautrų atodūsį...
...Šį kartą iš savo bibliotekos pasiimu JONO JAKŠTO eilėraščių rinkinį „METŲ LAIPTAI“ (1969 m.)...

*
...ir kaip nudžiungi, kai tavo NUOTAIKAI atliepa kažkada nuaidėjęs motyvas...Tai ir  YRA tikrasis poezijos stebuklas, jos SKAITYMAS...

*

MES

Įstrigau tarp daiktų ir minčių -
Tų pačių, tų pačių. Ant pečių
Gula skausmas žmonių giminės.
Mus po vieną genės ir genės

Laiko kirvis. Nuseks ežerai.
Tik šlamės jovarai, kai gandrai
Atsitūps ant aukščiausios šakos
Ir dairysis, ir mūsų ieškos...

Ieškau mūsų kapuos ir pasuos,
Ieškau mūsų žodynuos visuos -
Ir nešuos tą nelengvą „Kas – mes?“ -
Tie, kas kūrė dainas ir laumes?

Tie, kas vyžom išbraidė laukus,
Gynė duoną ir savo vaikus?
Tie, ką talžė tijūnai lazdom,
Kas žaizdom ir galvom nukirstom

Daužė savo sunkias grandines?
Ar tai mes? Taip, tai mes! Taip, tai mes!
Nei karai, nei dvarai, nei carai
Nepalaužė. Ir sukas gandrai

Virš sodybų senos giminės,
Laiko kirvis po vieną genės.
Bet virš mūsų galvų visada
Žaižaruos baltų saulė balta.

(1969)

*

Paskubėkit! Paskubėkit! -
Išpustykite dalgius
Ir, plačiai atsivėdėję,
visą sniegą nušienaukit!

Atrakinkit upelius,
vaiskų vandenį išleiskit;
atrakinkit šaltą žemę
Ir išleiskit šiltą žolę.

Te po ją veršiukai laigo,
kūliais vartosi vaikai,
te, ant jos nutūpę, trobos
ir pailsi, ir sušyla.

Pro atidarytus langus
užmirštus paukščius suleiskit -
te jie nulesa supuolę
niūrų šaltį nuo veidų.

Susitikę arklį, špoką,
„labas rytas“ pasakykit
Ir paklauskit, ką galvoja
tie išminčiai apie mus...

(1969)

SALOMĖJA NĖRIS - vienas eilėraštis
*

  KAIP TAVE MYLĖTAU

„Eilėraštis, kuris manyje tebebudi, vis išbudins kokią mintį, anksčiau net nenujaustą. Dabar manau, kad šis eilėraštis – sukristalėjusi lietuvių kalbos magija{...}

*

Būsena – taip. Sielos nuolankumas – iki žolelės po kojom. Aukštumas – iki žvaigždelės; koks aukštas yra nuolankumas, aukšta, kai jau žemai; jau be kelio grįžti, nebėra kelio atgal. Kas kitur sakyta žodžiais, šiame eilėraštyje – nepasakymu. Pertrūks, perkirsta, atskirta. Paskutinis posmas, atskirtas brūkšneliais: Žemė Žemynėlė –jau iš kitos tikrovės“.

*

   Tai VIKTORIJA DAUJOTYTĖ... (cituojama iš jos knygos „Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas – Nyka-Niliūnas (Mintys, pastabos, fragmentai).

*
Autorė stengiasi įminti SALOMĖJOS NĖRIES eilėraščio, parašyto 1942.XI.14., paslaptis...Kodėl jis neįtiko cenzoriams, drąskiusiems paskutinįjį, pačios poetės sudarytą rinkinį „PRIE DIDELIO KELIO“?

Pagalvokime...

*

KAIP TAVE MYLĖTAU

O, jei pamatyti
Dar kada galėtau,
Kaip tave mylėtau,
Kaip tave mylėtau!

Kad nuo akmenėlių
Kojalės nevargtų,
Aš būtau žolelė
Po tavo kojelių.

Kad kaitri saulelė
Tau neįkyrėtų,
Būtau debesėlis
Virš tavo galvelės.

Kad nepūstų vėjai,
Lietūs neužlytų,
Saulele tekėtau,
Žvaigždele žibėtau.
- - - - - - - - - - - -
Žeme Žemynėlė,
Juodoji močiute,
Kodėl tu prislėgei
Mylimą širdelę?

*

   „O, jei tai būtų...O, jei pamatyti dar tave galėtau...Nėra to, ko dėl tavęs padaryti negalėčiau...Nėra, kas būtų per žemai. Nėra, kas būtų per aukšta tam, kas iš meilės. Bet Žemė Žemynėlė jau tarusi savo žodį...Lemtis įvykusi.
   Ilgesys, galų gale išplintantis iki savo ribų ir jas peržengiantis, labiausiai įgilina sielą. Niekada ir niekur siela nebūna taip giliai, kaip ilgėdamasi“. (V. Daujotytė)

MENININKŲ BATALIONAS

PRISIMENAME, NEPAMIRŠKIME:
Kazys BINKIS ir kiti - (1893 -1942)

POETAS IR LIETUVOS SAVANORIS,
„MENININKŲ BATALIONO“ BENDRAŽYGIAI – KIPRAS PETRAUSKAS , KOMPOZITORIUS STASYS ŠIMKUS...  

* * *

   Fantastika!..

   1920 – ji metai!

   Poetas KAZYS BINKIS tarnauja Lietuvos savanorių dragūnu Geležinio Vilko pulke ir ...
kartu su KIPRU PETRAUSKU, kompozitoriumi STASIU ŠIMKUMI – apkeliauna pafrontės kariuomenės dalinius, surengdami kariams koncertus.
DAINA, POEZIJA GINA IR SAUGO RESPUBLIKĄ!

   Kazys BINKIS iš ką tik išleistos poezijos knygos „EILĖRAŠČIAI“ skaito savo kūrybą!

RŪTA

Šypsodamos skina ji rūtą,

Šypsodamos pina kasas, -

Šią naktį bernelio yr‘ būta.
Šypsodamos skina ji rūtą.

Tyliau...Sužinos – tai pražūta...
Bet kaip sužinos tai ir kas?
Šypsodamos skina ji rūtą,
Šypsodamos pina kasas.

RUGIAGĖLĖS

Vien tik mėlyna akyse,
Žemėj, ore ir danguj.
Daugiau nieko nematysi, -
Vien tik mėlyna akyse.
Užsimerksi, pamastysi,
Nusijuoksi...O paskui,
Vien tik mėlyma akyse,
Žemėj, ore ir danguj.

*
O toliau?..
Toliau, žinoma, Laisvosios Respublikos tenoras! Jo, Kipro Petrausko balsas, ne, ne balsas, o stebuklas, skambantis, ataidantis, nusileidžiantis iš dangaus aukštybių!..Į savanorių širdis!..
...O, kad kas nors pabandytų atkurti tą atmosferą!
...Juk nelengva šiandien įsivaizduoti tokį „menininkų batalioną“, stiprinantį ir žadinantį...šiek tiek nuvargusią, apspangusią, ir nuo fejerverkų apsnūdusią dvasią!

+ + +

...TIKRAI stebėtina, kad tuoj pat po Nepriklausomybės paskelbimo, to meto inteligentija, Lietuvos šviesuoliai be jokių „konkursų“, „įstatymų“ bei valdžios komandų... ŽINOJO – kas svarbiausia, kas švenčiausia, kas būtiniausia!
...Štai ir vėl poetas KAZYS BINKIS...
...1923 metais pasirodo jo jaunatviška, patriotiška, nerami, nesutramdoma ir romantiškai valiūkiška poezijos knyga –
* * *„1 0 0 PAVASARIŲ“!

..Kiek dvasinės energijos, kiek jausmų dinamito, kiek pasitikėjimo savimi, savo Tėvyne!
...
Siūlau paskaityti eilėraštį „VĖJAVAIKIS“ iš KAZIO BINKIO poezijos knygos “100 pavasarių“...
*
Gal jis tikrai, tiesiog pranašiškai, yra skirtas „LIETUVOS ŠIMTMEČIUI“?

*

VĖJAVAIKIS

Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,-

Leidžiuos per padangių plynes

Su pavasariu lenktyniais.

Gulbės – kelią!

Gervės- kelią!

Debesų keliu didžiuoju
Aš važiuoju!

Mano skraistė lengvo rūko

Plasta padangėj ištisus.
Mano vėtra kai padūko –

Išsislapstė žvaigždės visos.
Mėnuo nuo dangaus paspruko.

Kas man vėją pažabotų?
Kas man vėtrą paviliotų?
Debesų keliu didžiuoju
Tik aš vienas tevažiuoju..

Lik, pavasari, tarp pievų! -
Gaudyk savo varles, sliekus...
Paukštės ilstančios, - sudievu!

Aš pralenkiu ir palieku.

*