JAUSMŲ ŽIEŽIRBOS

...būna...žaibuoja be garso...
Kaime sakydavo: amalas, bet atsibels ir griausmas...
Kadais skaičiau Albino ŽUKAUSKO (1912 – 1987) eilėraštį „Drignės“ , kurio atoskambį atsitiktinai išgirdau vengrų poeto Šandoro PATEFI (1823 – 1849) lyrikos miniatiūroje „Užėjau virtuvėn“ ...
   Skirtingi amžiai, temperamentai, tradicijos, netrumpi atstumai, o štai jausmų žiežirbos – jungia!..Simpatiškos jausmų žiežirbos...

* * *

ŠANDORAS PATEFIS

*
UŽĖJAU VIRTUVĖN

Užėjau virtuvėn tykiai
Paprašyt ugnelės pypkei…
Ir paprašęs būčiau, ką gi,
Bet pypkutė mano degė.

Rūko dūmas kuo puikiausiai.
Ir ne pypkė čia svarbiausia.
Negalėjau neužeiti -
Triūsė ten daili mergaitė.

Kūrė ugnį raudonskruostė.
Žagarai spragėjo krosny.
Ak, bet žėrinčios dvi akys
Degė dar karščiau, man regis.

Į mane ji pažiūrėjo.
Ir tikriausiai užkerėjo:
Mano pypkė degt nustojo,
Bet širdis užsiliepsnojo.
*
Vertė Vladas ŠIMKUS

* * *
ALBINAS ŽUKAUSKAS

*

DRIGNĖS

Buvo kalnelis. Pirkaitė.
Jos gi trobelė – už lauko.
Vaikas buvau. Ji – mergaitė. -
Su riešutynais užaugo.

Vasaras, žvirblius, vėjelį
Gaudėme.Buvom kaimynai.
Buvo dirvokšnis.Vejelė.
Drignės vešėjo ir kmynai.

Buvo žydrynė bekraštė.
Liūtys – ir tos trumpalaikės.
Buvo vaikystė. Ji lakstė,
Volunges vaikės ir baigės.

Kartą per popiečio rimtį -
Jau nežinau, kuriems raistams, -
Drignių mus pasiuntė rinkti.
Ar tai nuo blusų, ar vaistams.

Dvelkė žiedai atitokę.
Buvo pats vasaros laikas.
Aš pamačiau – ji kitokia,
Tapo suaugus – ne vaikas.

Trypdamas smilkinius žolei,
Pabučiavau pasivijęs.
Gal tai nuo to iki šiolei
Aš – tarsi drignių pririjęs.

* * *

JONININIŲ POETINIAI BLYKSNIAI

*

JONAS STRIELKŪNAS VERČIA AFANASIJŲ FETĄ…

*

…branginu Afanasijaus Feto knygelę “POEZIJA”, kurią vertė JONAS STRIELKŪNAS, su jo maslia dedikacija: “Nuo savo kelmo visos girios nepamatysi.”
…Tą dovanėlę gavau 1984 metais tuoj pat po Joninių, kai susirinkome “Vagos” leidykloje ir kalbėjomės apie vertimų problemas bei bėdas. Prisimenu, jog tada vis tiktai buvo konstantuota: lietuviškai mes prakalbiname kaimynų literatūrą daug aktyviau…negu mus verčia užsieniuose!
*
…Todėl Joninių švenčių proga pirmiausia prisimenu JONĄ Strielkūną, kaip vertėją, lietuviškai jautriai prakalbinusį Afanasijaus FETO meilės lyriką.

* * *

ALEKSANDRAS FETAS

* *   *

Koksai laimingas aš: naktis ir mes abu!
Lyg veidrody šimtai žvaigždynų upėj žėri:
O ten…tiktai pažvelk aukštyn: kaip nuostabu
Kokia tyra gelmė virš mūsų atsivėrė!

O, pavadink mane pamišėliu! Vadink
Kuo nori; pats jaučiu, kad pradedu kvailėti,
Ir meilės potvynis taip veržiasi širdin,
Kad jau nebetveriu, nebegaliu tylėti!

Aš myliu, kankinuos; bet kęsdama slaptai
O išklausyk! suprask! – aistra kalbėt privalo,
Ir trokštu pasakyt, kad myliu aš karštai,
Kad vien tavęs geidžiu, mylėdamas be galo!

(1854)

* * *

Saulė švietė pro liepas karštai ir gražiai,
Prieš suolelį tu spindintį smėlį braižei,
Aš skrajojau padangėm svajonių aukštų,
Bet nė žodžio tada man neištarei tu.

Aš žinojau seniai: viens kitam mes skirti,
Paaukojusi man savo laimę, kenti.
Aš prašiau, maldavau: neieškokim kaltų,
Bet nė žodžio tada man neištarei tu.

Aš sakiau, kad mylėt nevalia mums nūnai,
Kad privalom pamiršt, kas praėjo seniai,
Kad žydės kada nors grožis mudviem kartu, -
Ir tada man nė žodžio neištarei tu.

Kai gulėjai karste, nenuleidau akių,
Ir stengiausi atspėt, kas užgeso sykiu.
Ar atleido man šaltis akių užmerktų? -
Nieko, nieko jau man nebeištarei tu!

(1885)

APIE LIŪDESĮ  
IR SLEPIAMĄ ŽAVESĮ

KODĖL NESUSTABDĖ

Paklydau tamsoj...

Kaip ir ne kartą -
Bėgau,
Neatsigręždamas,
Klupdamas,
Palikęs

Blausią rytmečio žvaigždę...
Skubėjau atgal -
Vakarykščio saulėlydžio pusėn...
Ir niekas manęs nesustabdė.

AMŽINIAUSIA PĖDA

Atmenu, atmenu- - -

Paženklinom mirusį kaimą
Samanotu akmeniu...

O vis tik -

Strazdanoto vaiko
Basakojė pėda,
Įspausta
Ant kreivojo
Vieškelėlio

Į šiltą ir dulkantį smėlį,
Man -
Pati amžiniausia!

IŠ MOLIO

...mes visi nulipdyti iš molio -
Kaip apdulkėjusios amforos –

Į jas,
Kartu su pelenais,
Supila -
Meilę,
Skausmą,

Kūkčiojantį ilgesį,

Supila,
Išėjusiųjų
Atminimą...
...mes visi nulipdyti iš molio -
Kaip apdulkėjusios amforos –
Jos -
Tarp apvytusių gėlių,

Vienatvėj,
Vidurnaktį ar paryčiais - - -
Kartais sudrėksta -
Nuo ašarų.

AR IEŠKOJAI...

Ar šaukei ką nors taip,
Kaip pasimatyman vilioja

kalnų viršūnės?

Ar ieškojai ko nors taip,
Kaip kriokliai

veržiasi į laisvę?

Ar buvai nors kartą pamišęs -
Ir tikėjai

Prakiurusia valtimi
Perplaukti vandenyną?

RYTO ŠEŠELIS

...jaučiu -
Prieš gėlių pražydėjimą –

Priešaušry -
Praslenka -
Ryto šešėlis -

Kviečia pasivaikščioti –

O pakilus saulei,

Nušluostau ašarą - rasos lašą -
Nuo
Šešėliuotos dienos veido...

PATAMSIO STEBUKLAS

Erškėtrožių krūmuos,

Girdėjau,
Sutemus,
Šnabždėjos paklydusios sielos -

Galbūt, -
Pakely į skaistyklą?
Tylėjau...
Klausiausi...
Vidurnaktį paukščiai – ne paukščiai
Praskrido -

O rytą -
Erškėtrožių krūmas žydėjo...

APIE   LIŪDESĮ

Ką aš žinau apie liūdesį savo?

Tai daugiau negu sutemos,
Iškeliavus

Apniūkusiai dienai.
Ne,
Gal tai pelkė be kulgrindos?
Grabinėjuos ,
Lyg neregys,
Sugrįžęs į kambarį savo...

MANO SKLYPAS


Be jokių dokumetų
Man priklauso planetoje sklypas,
Privatizuotas po pirmojo klyksmo.  
Vos gimus...
Skųskite – žemgrobys!
Tyčiokites...
Mano!
Žinokit
Jeigu kas -
Atsiimsiu
Pagal Mirties Pažymėjimą...

ČIRŠKESYS

Ramybėje,
Čirškiant žiogams,
Gailėjaus savęs - tylinčio...
Kam išpažint
Savo nuodėmes,
Savo nelaimes?
Netrukdysiu žiogeliams džiaugtis –
Patylėsiu...
Palauksiu...

TVANAS

Kolibriui

Nebuvo kur nutūpti.

Apačioj -
Vandenys, vandenys...
Švystelėjo debesų properša.
Ant vienintelės –

Dar išlikusios
Everesto viršūnės -
Praskrendančiam paukštukui,
Sudriskusia vėliava
Mojo

Pražilęs Nojus...

ANT SKIEDRYNO

...nepamiršiu...
... iš nekaltų akių byrėjo ašaros...
Ant skiedryno gulėjo kruvinas peilis.

Karvės jau buvo ganykloje...
Tik žaloji, girdėjau, baubė...
Ak!
Kaip dabar apkabinsiu veršiuko kaklą?..

Kaip jį paguosiu?

KLAUSINĖTOJAS

Išminčius,
O gal paprastas pilietis metų penkerių,

Žilam šile senolio klausinėjo -
Turbūt, dažnai geniukui galvą skauda?..
Tik takšt, patakšt – skiedrikės byra byra...
O voveraitė?..

Kai atšimpa dantys -
Nuo riešutų -
Kur juos sutaiso?..

Šypsojaus ir tylėjau...

Jau rengiausi aiškinti...

-
Seneli,
Kai buvai mažiukas, neužaugęs,
Ar klausinėjai -
Kaip skruzdėlės tarpusavy susikalba?..

VILTIS

Ir ko man liūdėti
Vienišųjų vienatvėj? -
Ir lietus,
Ir darganos drengia,
Ir šešėliai slapstos už lango.
Toks dangus apsiniaukęs...
Aš -
Properšų ieškau jame,
Praskaidrėjimo laukiu...
Turbūt,
Kai kam dar baisiau -
Jie kančioj -

Be vilties -
Užsimerkia...

PAŽĮSTU

Aš savo liūdesį pažįstu,
Kaip neregys gimtinėj apsilankęs,

Išgirdęs svirtį girgždančią,
Ilgam parimęs
Ant supuvusių vartelių...

AUGANTI ŽOLĖ
Nemirtingumas -
Auganti žolė ant tako,

Kuriuo einu,

Į niekur…

Ir nežinia -

Kodėl -

Palydimas šešėlio
Vakarinio...

AŠAROS KAINA

Ant parudavusio laiško,

Tarp senų kvitų ir receptų -

Žodžiai ir dėmės:
„mano ašaroj -
sutryptas švelnumas,
nepastebėtas liūdesys
Ir tai,
Ką aš pati paslėpiau...
Vargu ar atspėsi...

Kas tai?..

Nors melagingu žodžiu nuramink,
Apgauk mane
Akimirkai,
Kol atsigausiu,
Kol pamatysiu ir suprasiu -
Klydau...

LAIŠKAI,
PANAŠŪS Į DEBESIS

                                       G a b i j a i

Išsilaisvinti -
Net iš savęs,
Būti vienišai, apkabinus visus gamtos stebuklus.
Pajusti pasaulio pilnatvę,
Širdim žavėtis visatos paveikslo eskizais,
O pasilenkus - paglostyt putotą jūros bangą,

Sušnabždėti – ačiū, neramioji, dėkui, maištautoja...

O, vėjau, vėjau!
Ir tu, neramuoli, mane kvieti laisvam pokalbiui,

Atsivėrimui...
Ir aš šnekinu
Tolumoj susimąsčiusią salą – paminklą amžinybei,
Pamojuoju debesims - panašiems į mano laiškus,

Kuriuos rašau mintyse,
O papūtus vėjeliui,
Siunčiu juos -
Neužantspauduotus
Jums -
Visiems visiems – tenai -
Už horizonto...
Tad ir sakau -
Skaitykite debesis!..
Vartykite debesų knygas,
Iliustruotas žemės alsavimu ir atsidūsėjimais.
O, kaip gerą po kojomis jausti

Laiko kruopelytes -
Byrančias iš amžino smėlio laikrodžio -
Pakrantėj -
Ir vaikščioti
Slenkančio, nepastovaus laiko kopomis.!
O, kaip matosi toli toli -
Kur dar nebuvau nukeliavus -
Bet ten
Lyg ir dabar esu,
Jau buvau ar dar būsiu.
Tik netikėkite,
Kad galima būti vienišai,
Kai sveikinasi praskrendančios žuvėdros,
Kai tu nusišypsai –

Tartum broliams,
Pro šalį plaukiantiems delfinams?..

Kai - - -
O svarbiausio -
(kaip dažnai mums nutinka!) -
Nepastebėjau - - -
S a u l ė s ,
Įsižiūrėjusios į mažą perlamutrinę kriauklytę,

Išridentą
Iš jūros tamsiųjų gelmių...
Pakrantėje...

*
(2018-05-19)

IMPERIJAS ŽLUGDO

KVAILYSTĖS

*

(- - -pasakojimas pagrįstas archelogų paskutiniais atradimais, papirusų tyrinėjimais...- - - Kyyro Tongrulizo imperija- - -istorija kartojasi)- - -

*

   ...taip, tai neįtikėtina...
   Istorinėje Persijoje, vienoje iš N. piramidžių, neseniai rastas Karaliaus Kyyro Tongrulizo portretas, suvyniotas į papirusą, kuris taip žiauriai sujaukė penkių istorikų, Nobelio premijos laureatų protus, kad jie ilgam neteko amo!..
   Dabar minėti mokslininkai, užsidarę (ar uždaryti?) požeminėse labaratorijose, saugomi Imperijos (R ar P.?) slaptųjų tarnybų, keisdami vienas kitą, dieną ir naktį studijuoja mįslingus papiruso ženklus. Šalies Prezidentui Ristik-kri-kui, būk tai, kol kas žinomas, tik toks faktas – papiruse pavaizduotas mįslingas piešinys, kuriame rausvai gaurotas avinas, savo įniršį nukreipęs į vakaruose besileidžiančią saulę, didelėje plynėje vaikosi juodas kudakuojančias vištas ir auksu tviskančiais ragais jas bado...
   Keista ir tai, (kaip sklinda gandai), jog kartais mokslininkų tyrėjų akyse, nuo laiko apirusiame papiruse, sumirga ir išnyksta išsigandusių vištų siluetai, lakštas pradeda vibruoti, o jame pasirodo...neatpažįstami rojaus paukščiai, o aviną pakeičia auksinėmis juostomis dryžuotas raganosis...

*

Žodžiu, paslaptys, kaip sakoma, sviestuotos paslaptimis!..
...Bet kai kurios pasaulinės informacinės agentūros nenoriai ir dozuotai, bet vis tiktai paskelbia ne itin reikšmingas dedektyvines naujienas...Visa tai liečia karalių Kyyrą Tongrulizą, ir jo ketinimą užkariauti Pasaulį...
...Pasak, jau iššifruotų aprašymų, Kyyras Tongrulizas, dar prieš mūsų Erą, valdė 237 provincijas, pradedant Indija, baigiant Persija, ir dar toliau!.. Bet to jam buvo negana! Valdovui rūpėjo visas pasaulis!..Kadangi, kaip teigiama, Kyyras Tongrulizas buvo DIKTAKTORIUS-DEMOKRATAS, jis pasaulinį žygį geidė paskelbti su visų kalifatų valdovų žinia...Tam tikslui buvo sumanyta grandiozinė PUOTA, į kurią Karalius Kyyras Tongrulizas pakvietė visų provincijų kalifus su žmonomis bei juos lydinčius tarnus, ir aukštesniajai valdžiai, kaip visada pataikaujantį, mylintį ir paklusnų Kultūros Elitą.

Žodžiu, iš visų provincijų buvo po lygiai – tai yra - po 10 personų – viso 2.370 svečių!

*
   Kuo išsiskyrė Kyyro Tongrulizo puota?..Buvo įvairiausių valgių, skanėstų...

O gėrimų – daugybių daugybė!!! DAR NE iš viso pasaulio!..Pasiūla buvo neįtikėtina, tačiau GERTI čia niekas NERAGINO!..Kaip nori, taip elkis!..Nors pats Valdovas Kyyras Tongrulizas ir nebrokijo stipresniojo vandenėlio...Ta taigi... (Kaip ir pas mus!)

*
   Tiesa, kiekvienam svečiui specialiai buvo pagaminta personalinė Taurė iš gryno AUKSO!.. Tokių taurių dar ir dabar randama kasinėjant...
     Puota tęsėsi 7 dienas ir 7 naktis, o jos pabaigoje buvo numatyta, jog Kyyras Tongrulizas pasakys kalbą ir paskelbs Pasaulino žygio datą: „PASAULIS PO MŪSŲ KOJOM!“

*
...Bet, kaip paskui paaiškėjo, Valdovas per dažnai kilnojo Aukso taurę, ir, artėjant svarbiausiam įvykiui, apsvaigo ir netikėtai paskelbė ne tai, kas buvo numatyta:

*

-Dabar mūsų menėje tuoj pat pasirodys JOS šventenybė Saulė - gražioji Karalienė Farizmunda!“

*

IR...
...Suūžė, subangavo menė...Ir kaip nesubanguos?..Juk pagal Karalijos papročius ir įstatymus, vyriškiai ir moterys čia niekada nepuotaudavo kartu, o štai dabar – kaip nuostabu ir netikėta! – teks akis į akį pamatyti Pačią Karalienę Farizmundą!..Kokia šventė, kokia pagarba visom provincijom!!!

*

...Tačiau...laikas tąkart, kaip sakoma, sustojo...Karalienė Farizmunda nesirodė. Tad kai kurių vyrų, tarp jų ir Karaliaus,vyno aukso taurės nuobodžiavo,...lėtai garavo arba buvo išgertos.
...Visi ėmė nerimauti, o grįžęs pasiuntinys - kvieslys, (o, siaube!) paskelbė žinią, jog Karalienė į vyrų menę neateis!..Atsisako!..Karalius Kyyras Tongrulizas pradžioje pažaliavo, o paskui pasidarė mėlynas mėlynas...

*
...Ir susvyravo Imperijos pamatai!.. Pasigirdo moterų drąsūs balsai.
- Jeigu karalienė Farizmunda nepaklausė savo Karaliaus, tai kodėl mes, visos Karalystės moterys, turime visados paklusti eilinių kalifų – savo vyrų kvailiems paliepimams? – kaip žąsys, keldamos savo snapus, suklego moterys, neramiai sušlamėjo jų aukso siuvinėti rūbai...Ir tai buvo lemtinga!

*

...Ir, ačiū Viešpačiui, Pasaulinis karas buvo atidėtas!.. Nepaskelbtas! Karaliaus Kyyro Tongrulizo valdžia susilpnėjo, merdėjo. Susvyravo 237 kalifatai...Skirstėsi kas sau.Vyrų DIKTATŪRA silpnėjo, blėso,...Stiprėjo, skleidėsi moterų DEMOKRATIJA!

*

DABAR - - -
   Rastame papiruse iššifruotas ir begalo keistas dokumentas, o tiksliau pasakius, tai ,turbūt, pirmasis pasaulyje ANEKDOTAS, apie vyrų situaciją tuometinėje Kyyro Tongrulizo karalystėje – ir iki pat šių dienų – aktualus, svarstytinas parlamentuose, seimuose, Europos Tarboje ir kitur...
Štai jo nuotrupos...
* * *
„...kartą viename kalifate vienas pilietis Krin-pot-polas, jau po Imperijos subyrėjimo ir Valdovo Kyyro Tongrolizo mirties, papasakojo nelauktą, netikėtą, visus sukrėtusį nuotykį:

*
   -Vyrai, šį rytą mano žmona prieš mane atsiklaupė ant kelių!..Prakalbino, nusilenkė ir...
   -Meluoji!..
   -Negali būti...Gal drignių užvalgei? –stebėjosi kolegos.
   -Pasakok...Pasakok...nedelsk...
   -O buvo taip! –tęsė laimingasis…-Norite – tikėkite, norite – ne…Taigi, mano žmona šįryt atsiklaupė prie lovos, pasilenkė, ir garsiai, tiesiog, kaip man pasirodė, meilingai pasakė:

-Gana gulėt PALOVYJE, greičiau išlįsk…Reikia kiemą pašluot, ožkas pašert ir asilui vandens atnešt…Gana!..Prisigulėjai...
...Vyrai apstulbo,susimąstė, ilgai tylėjo ir galų gale, nieko nepasakę, išsiskirstė...
*
...Taip ir subyrėjo Kyyro Tongrulizo imperija, prasidėjo nauja Era, ir žmonija ilgai ilgai, darniai darniai gyveno taikoje, meilėje bei ramybėje.

...Bet ne visiems laikams...Viskas keičiasi, viskas laikina...Atsirado ir...SENOJO PASAULIO TOBULINTOJŲ...
...Ar galima išvengti kvailysčių, amžinaatilsi, KYYRAI TONGRULIZAI??.

*

 P.S. - gal kam nors žinomi nauji faktai apie KARALIŲ KYYRĄ TONGRULIZĄ?

„BUČIUOJU DUBYSOS BANGĄ“ –

...Taip ištikimybę savo gimtinei deklaravo trys bičiuliai betygaliečiai -

Antanas CIBULSKIS, Jonas MAČIUKEVIČIUS, Juozas NEKROŠIUS...Tai patvirtina ir 2000 metais išleista bendra jų poezijos knyga, kurioje 99 eilėraščiai...

*
   Balandžio 14 dieną  ANTANUI CIBULSKIUI  būtų sukakę 85, deja, ankstyvoje jaunystėje patekęs į gulagų gniaužtus, persekiojamas ir atstumtas, jis, nesulaukė net pirmosios savo knygos, ir, turbūt, viename iš paskutiniųjų eilėraščių 1986 metais parašė:
*
Dar išeis tavo kryžiai ant kalno
Ir aukštai po žvaigždėm apsistos.
Gal per kito pavasario šalną
Dar išeis tavo kryžiai ant kalno
Su sidabro gija ant kaktos...

*
...Taip ir atsitiko... Poetas Antanas CIBULSKIS (1986 08 10) palaidotas gimtinėje,Ugioniuose - netoli Betygalos.

+ + +

Antanas CIBULSKIS


Tyla, tyla...o kas už tos tylos?
Dar kokio balso sudrumstas rytojus?
Ką dar šuneliai vienkiemiui išlos
Ir upei netekant, ir vieškeliui sustojus?

Tyla, tyla...O kas už tos tylos?

Aš ne iš žalvario ir aš ne iš akmens,
Aš neužburtas, aš ir neužkeiktas.
Gyvent, gyvent, gyvent, gyvent
Ir jausti balsą iš kiekvieno daikto!
Aš ne iš žalvario ir aš ne iš akmens.

O akys kupinos, o sauja kupina
Ir lūpos praviros tylos panešt negali.
Į smėlį laša vyturio daina,
Krauju pražydus negyvam snapely.
O akys kupinos, o sauja kupina.

Tyla, tyla...Rūdija obelis.
Sausa šaka į širdį atsirėmus.
Ir akmenėliai nuo tylos žili...
Delnai užspaudė brolio kraujo dėmę.
Tyla, tyla...Rūdija obelis.

+

Jonas MAČIUKEVIČIUS

Tada, kai nevilty rangiaus
Prieš rytą,
Eilėraščiai man iš dangaus
Nukrito.

Aš tuos eilėraščius skaičiau
Iš lėto.
Jie kas akimirką skaisčiau
Man švietė.

Ir tų eilėraščių šviesoj
Regėjau,
Kaip mano nevilty visoj
Daugėja

Pačių šviesiausiųjų spalvų
Iš tavo
Darželių, pievų ir kalvų...
Alsavo

Eilėraščiai, kuriuos skaičiau
Prieš rytą.
Ir aš tave gražiai mačiau...
Ir švito...

+

Juozas NEKROŠIUS

Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu,
Tiktai sakau – visi čia buvom lygūs,
Pelynų duona ir erškėčiai dygūs.
Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu.

Mielais vaizdais vaikystė užkerėjo.
Motulės žlugtas, balantis marškonis.
Rudens keliai, aitrus šermukšnių skonis.
Mielais vaizdais vaikystė užkerėjo

Aš prisaikdintas prie gimtinės slenksčio
Su šypsena pro ašaras mylėti
Tą seną sodą, šulinį ir klėtį.
Aš prisaikdintas prie gimtinės slenksčio.

Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu,
Tiktai sakau – visi čia buvom lygūs.
Pelynų duona ir erškėčiai dygūs.
Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu.