|
2018-08-22, 06:35 |
|
KUR TOLUMOS
SAULĖLYDY DULKĖTOS
XXI AMŽIUS
Klasės ir likimo draugams,
jų tarpe ir FELIKSUI
Ne mano amžius, ne, jisai ne mano -
Triukšmingas, žaižaruojantis, žvarbus.
Metus palydžiu tartum karavaną,
Kuris daugiau jau sutiktas nebus.
Grįžtu į laiką keiktą ir mylėtą,
Lyg tremtinys, nuliūdęs ir tylus,
Pro šurmulį ir fejerverkų lietų,
Iš aukso taurių krintančius purslus.
Siaurėja, vinguriuoja takas mažas.
Atgal – už datos, kur sapnai kiti,
Kur širdį drasko vargstantis peizažas,
Kur buvom teisūs ir kartu kalti.
Ką naujo, laike, pasakyt byloj toj,
Kas sąskaitas su tavimi suves?
Ne ateity, o praeity miglotoj
Aš ieškau vis – klajojančio savęs.
Ne mano amžius, ne, jisai ne mano -
Triukšmingas, žaižaruojantis, žvarbus.
Miražai keičias, slenka karavanas,
Kuris, deja, jau sutiktas nebus.
ANT PAUKŠČIŲ TAKO
Ant paukščių tako nutūpė naktis,
Žvaigždėtą gruntą krapštė, žarstė, lesė.
Į seną šulinį sodyboj apleistoj
Meteoritai iki ryto krito.
Ir obuoliai tamsiai žalioj žolėj
Baltavo iki pusės apipuvę.
Brydė per rasą...Tai, turbūt, kažkas
Iš tos sodybos paryčiais išėjo.
Ne, ne kažkas, o tik ruda katė,
Apžiojus nešės kniaukiantį kačiuką.
Ir buvo taip nežemiškai šviesu,
Kad net šešėlio jokio nesimatė.
Pakėliau galvą. Švietė obuolys
Tarp džiūstančių šakų visai be lapų.
Ant paukščių tako pamuštu sparnu
Jau ne naktis – skausmingai gulbės blaškės.
MIŠKO TAKU
Dukrai Imandrai
Jau žalios vėliavos aukštai,aukštai,
O tarp šilagėlių bučiuojas sraigės...
Ties posūkiu paklausei nelauktai -
Tas takas tik prasideda ar baigės?
Tai paslaptis...Sakau tik tau vienai -
Ten laumių ir margų paukštelių rojus,
Kelmai sapnuoja atžalas tenai,
Ant beržo tošies muzikai sugrojus.
Įsmeik vytelę žemėn – sužaliuos.
Girdi, tyloj nauja gyvybė kalas.
Kas laikina, kas amžina? – viliuos -
Mums atsakys miškų gaudimas žalias.
SIUNČIU AŠ TAU VĖL ATVIRUKĄ
Žmonai Laisvutei
Siunčiu aš tau vėl atviruką -
Sodybon atslinkusį rūką
Ir vakarą tylų, ir kvapnų,
Nakties nenusakomą sapną.
Siunčiu aš tau kaimo peizažą
Ir ilgesį liūdną lyg lažą,
Ir liūdesį šviesų bei graudų,
Kai volungės lietų išrauda.
Siunčiu tau motyvą girdėtą,
Be to, dar ir dangų žvaigždėtą,
Lyg pinigą – dylančią delčią
Su klausimu tavo – kodėl čia,
Kodėl čia gyvenimas kitas -
Toks laisvas, senai nematytas,
Toks paprastas, didis ir šventas,
Lyg būtų kadais nugyventas...
Siunčiu aš tau vėl atviruką
Per giedrą, per lietų, per rūką...
SKIRPSTAS
Gaila skirpsto, seno kaimo skirpsto,
Laužyto,genėto,kirviais kirsto.
Jis tylus ir kreivas, ir gruoblėtas,
Vėtrų bartas, niekad nemylėtas.
Vargo medis, liūdesio ošėjas
Į palaukę vienišas išėjęs,
Žvalgosi į aukštą, tankią girią -
Ją, tik ją paukštelių giesmės giria.
Skirpste, mano broli, senas skirpste...
Man taip pat nekart į širdį kirsta.
Kaip ir tu, aš vienišas stovėjau
Ir švilpiau keistos epochos vėjui.
Glostau skirpsto liemenį gruoblėtą
Ir jaučiu – srovena mano Leta...
Ir girdžiu – viršūnėj seno skirpsto
Tik atodūsiai – ne giesmės pasigirsta.
* * *
Aušta, aušta. Jau neša kalneliai
Skaisčią saulę ant savo pečių.
Išrasoję sužvilgo berželiai
Ties arimais išbėgę lenkčių.
Taip tylu.Tik pavasaris žalias
Kalba, kuždas su drėgna žeme.
Vinguriuoja sidabro upeliai,
Brinksta grūdas šiltam arime.
O už kalno – žirgeliai sužvengia,
Gal nušvis vėl norago liepsna?
Ak, ta mano sapnuota padangė,
Ak, senai neskambėjus daina!
Bet juk neša, vėl neša kalneliai
Skaisčią saulę ant savo pečių...
Ir nerimsta žalieji berželiai
Ties arimais išbėgę lenkčių.
* * *
Nors kartą pasvajokim apie viltį
Ir tyliai atsikvėpkime džiaugsmu.
Mes turime, privalome pakilti,
Pasveikint gandrą virš gimtų namų.
Jau upės grįžta vėl į savo vagą,
Jau pievoj prunkščia juodbėriai žirgai,
Ir žemė šveičia ariantį noragą,
Metus gegutės vėl skaičiuos ilgai.
Palaukėj spinduliuos berželis laibas,
Bites vaišins baltoji obelis,
Vidurnakty pasėlius kryžmins žaibas,
O rytą su vaivorykšte nulis.
Nors kartą pasvajokim apie viltį
Ir tyliai atsikvėpkime džiaugsmu.
Mes turime, privalome pakilti,
Pasveikint gandrą virš gimtų namų
* * *
Kai vasarą plaukia rugiai,
Kai volungės suokia prieš lietų,
Kai plazda, kai skraido drugiai
Virš pievų žalių ir gėlėtų,
Pagoniškai žemę žegnoji,
Meldiesi – brangi, amžinoji,
Žydėki, žydėki, žydėki!
Tau ačiū, tau ačiū irdėkui...
Kai vasarą žydi rugiai,
Kai varpos nulinksta meduotos,
Tai skrenda,tai aidi ilgai
Lietuviškas žodis sparnuotas.
Pagoniškai žemę žegnoji,
Meldiesi – brangi, amžinoji!
Žydėki, žydėki, žydėki,
Tau ačiū, tau ačiū ir dėkui!
VĖLYVĄ RUDENĮ
Dar tęsiasi spalvų svaigusis šėlsmas,
Bet laikinumas gąsdina jau, nes
Reikės laukams ir girioms užsivilkti
Darbų bei rūpesčių kasdienes rudines.
Ir klausiu aš rudens maištingų vėjų
Su debesų padange neramia -
Kai gelsta lapas – ar dėkoja saulei,
Ar jau draugauti ruošias su žeme? -
Nes greit, jau greit sugrubtanagė senė
Šerkšnu į langus dusdama kvėpuos
Ir snaigės – tos baltos tylos plaštakės -
Ant tulpės žiedo neištirps kapuos.
Ir taps miela, sava pavargus žemė,
Ir įkapių baltų bus nebaisu,
Ir švies, ir šildys šalto sniego drobės
Po švinine padange debesų.
ŠERMUKŠNĖLĖ
Sesei Aldonai
Man atleisk, ilgai aš nežinojau,
Kaip pagairėj vėjų gyveni,
Šermukšnėle, mano vargo sesė,
Su raudona uoga smilkiny.
Aš žavėjaus vasaros gėlynais,
Aromatais dangiškais svaigau,
Bet suūžus rudeniniams vėjams,
Pajutau – kelionėj pavargau.
Ir pritilo paukščiai giesmininkai.
Gervių klyksmas smilkteli širdy,
O kažkas – piliakalny už upės
Laukia, kviečia, šaukia – ar girdi?
Taip ir liksim po pilkšva padange
Tu ir aš – su nerimu vieni -
Šermukšnėlė, mano vargo sesė,
Su raudona uoga smilkiny...
VAKARAS
Sesei Janinai
Kur šviesos zuikučiai dūko, šėlo,
Vakaras prisėdo po šešėliu.
Liūdesio išgėręs pilną taurę,
Žvilgčioja į debesis, į šiaurę,
Į šalis svečias, į tolimąsias,
Kur nuskrido, nugirgsėjo žąsys,
Kur, lyg džiaugsmo vėliavos iškeltos,
Horizontuos švyti naktys baltos...
Nušlama šešėliai per alėją,
Prieblandoj išnyksta,susilieja.
Vakaras liūdėdamas pakyla
Ir nueina į naktinę tylą...
Ko, širdie, smarkiau pradėjai plakti?:
Eisime ir mes namo, į naktį...
Trinkteli langinės uždarytos.
Už kalnų, už girių mano rytas.
LAUKINIAI OBUOLIUKAI
Broliui Vladui
Man sapnuojas rudenys migloti.
Vėl ir vėl ranka paliest galiu
Tako žolę – gydantį gyslotį,
Tvarstį ant vaikystės skaudulių.
Ak, vaikyste! Kaip jinai svajojo,
Kaip ūbavo volungės šile!
Metai vieškeliais kreivais nujojo
Šlubčiojančia bėra kumele.
Argi mums klumpėtiems skųstis, būgštaut?
Guodėmės, kas tekdavo...Deja,
Ir laukiniai obuoliukai rūgštūs
Lyg migdolai tirpo burnoje...
KOL VASARA RUOŠIAS NAMOLIO
Už Raseinių ant Dubysos...
Maironis
Kol vasara ruošias namolio,
Kol obuolius sodai supuos,
Būriuosis šnekučiai varnėnai
Su vyšnių kauliukais snapuos.
Jau dindi Betygalos varpas
Ir nulenkia varpas rugiai.
Graudus laikinumas, o dienos -
Tos dienos lyg pievoj drugiai.
Vis šaukia šis kraštas dvasingas -
Kur augai, svajojai, klydai...
Tikėki – tau duos išrišimą
Šventosios Onos atlaidai -
Už žodį, už meilę, už labas
Tam slenksčiui gimtinės senos,
Piliakalnių rimčiai, Maironiui,
Skambėjimui sesių dainos.
Pakrikštyti mes šaltinėly
Jaunėjam, nes prausiams tenai.
Įbridę Dubyson vaikystėj,
Braidysime joj amžinai.
O vasara ruošias namolio...
Kol obuolius sodai supuos,
Į tolumas skris vis varnėnai
Su vyšnių kauliukais snapuos..
ŠVELNI MELODIJA
Anūkėms
Mielas gyvenime,
Mano gyvenime,
Kur taip mus skubini?
Mėlynos gėlės -
Akys anūkės
Žydi pavasarį,
Žydi jos vasarą,
Žydi jos rudenį.
Paukščių čiulbėjimas,
Upių srovenimas
Žemę išjudina.
Skambančios trėlės -
Juokas anūkės
Aidi pavasarį,
Aidi ir vasarą,
Aidi ir rudenį.
Ką gi pamiršome?
Žiemą pamiršome.
Ko susirūpinai?
Akys anūkės,
Juokas anūkės
Širdį sužvarbusią,
Ledą šalčiausiąjį
Tirpdo ir trupina.
BEVARDŽIAI KLYSTKELIAI
Baigia liūdesį ruduo išlyti.
Vėjai baltą siautulį atpūs.
Atminties archyvuose pelytė
Krebždina parudusius lapus.
Nuotykiais vaidenas senos bėdos,
Šventos tiesos maišos su melu,
Vieškelis išmaltas ir duobėtas,
Kryžkelės bevardės be ženklų.
O ėjau, skubėjau, rodės, krinta
Visos tamsios marškos nuo akių.
Klaidžiojęs po painų labirintą,
Vis tikėjau – tiesiomis lekiu.
Gundo vėl – užkopk ant aukšto skardžio!
Eik, pasuk keliais jaunos kartos...
Bet juk mano klystkelių bevardžių
Niekas taip, kaip aš, neatkartos.
LIETUVOJ NUOŠALY
Lietuvoj, nuošaly
Nuo džiaugsmų ir kančios
Tu nurimt negali
Nei namuos, nei svečiuos.
Ar šventai, be naudos
Lietuvėlę mylės?
Gal parduos, gal išduos,
Gal ir vėl negailės?
Gal smerkiu per anksti?
Gal per daug įtarus?...
Skuba, stato kiti
Savo laimės dvarus.
Veidmainystė – baisu.
Išdavystė – nuodai!
Nuo tulžingų balsų
Vysta laisvės žiedai.
Kryžiai kils pakely...
Juos - kaip Judos bučiuos...
Lietuvoj, nuošaly
Nuo džiaugsmų, nuo kančios.
TULŽIS TAI LAŠA IŠ ŠIRDIES
Senai tos pievos nešienautos,
Senai ta žemė nearta.
Išeina žmonės – ir negrįžta -
Iš proto einanti karta,
Įstrigus vienkiemių vienatvėj,
Vargų malonėj palikta,
Nereikalinga, senamadė,
Naujausių užmačių našta.
Kaip ten – Europoj pasirodyt -
Su geriančia, su negražia,
Suklupusia skausmingoj pozoj
Ties žemę smaugiančia ežia?
Kas apraudos ir kas pašventins
Kančias ir nekaltas aukas?
Kas tą gyvenimą beprasmį
Ties kaimo kryžkele užkas?
O ką eilėraštis beginklis -
Tas gėrio angelas padės?
Neišsigąskit – tai ne kraujas -
Tulžis tai laša iš širdies.
LAPĖ
Nušiurusi ir išprotėjus lapė
Po vienkiemį apleistą šmirinėjo,
Tuščioj vištidėj kandžiojo laktas
Ir ant mėnulio iki ryto lojo.
Pakirdo kaimas piktas, neramus.
Kol moterys dalinos pranašystėm,
Šakes iš tvartų graibstė rūstūs vyrai.
Pabrukus rudą uodegą per pievą
Su įniršiu link kaimo skuodė lapė...
Visus ilgai dar krėtė drebulys.
Ir tik vidurdieny gaidys vėl užgiedojo.
DAR GERAI...
Dar gerai, kad skauda,
Dar gerai, kad gelia,
Dar gerai, kad rauda
Kryžiai palei kelią.
Susapnuoja kartais
Tėviškės peizažą,
Motiną prie vartų
Ir namelį mažą,
Ir motyva mielą -
Bočių balsą girdi - - -
Ir taip maudžia sielą,
Ir taip skauda širdį.
RASOS UŽNUODYTOS
Rasos užnuodytos
Laša lyg nuodėmės.
Žemė gimtoji,
Žemė juodoji,
Vanduo ir duona,
Kraujas raudonas.
Gyslose kraujas -
Upeliai sraunūs -
Iš šaltinėlių,
Iš šulinėlių.
Įžeidę šulinį,
Kraują mes žudome,
Įžeidę Nemuną,
Su kuo gyvename?
Rasos užnuodytos
Laša lyg nuodėmės.
PADĖKOK GYVENIMUI
Padėkok gyvenimui už meilę,
Padėkok.
Ilgesio ir nerimo negaila -
Jausmas koks!
Gaudė vėją mūsų meilės burės,
Per bangas
Laivas plaukė. Kas gi mus užbūrė,
Kas, o kas?
Kompasas – neramios meilės širdys -
Jos suras
Švyturį, kurs jūros gausmą girdį
Per audras.
ARARATO VIRŠŪNĖJE
Prisimenu tą nuostabią kelionę,
Ją kaip likimo dovaną miniu -
Mes kopėm į pačius aukščiausius kalnus
Ir mums tada nebuvo aukštesnių.
O tolumoj žemai riaumojo upės.
Šaukei – apglėbk, susišildyki mane!
Ir mes, pačioj viršūnėj užsimerkę,
Stovėjome ties šalta bedugne.
Mirgėjo žvaigždės meilės Ararato -
Pavojai, uolos, griūtys – nebaisu.
Gal tik sapnuota? Gal tikrai bučiuotas,
Primynus kojom skarą debesų?
PAŽINTIS
Pirmiausia jį sujaudino kvapai,
Jos rankos, laikančios kavos puoduką.
Jo pusėn ji gracingai pasisuko,
Kur skleidė aromatą arbata.
Lemtis pamojo burtų lazdele.
Ji dovanojo jam lemtingą žvilgsnį,
O jis atsakė – žengė pirmą žingsnį
Prie jos stalelio, kvepiančio kava.
Kaip laikas bėga! Jie ištikimi
Tai kavai, tai arbatai, tam staleliui
Ir tam ilgam, bendram jų meilės keliui,
Kuriam, atrodo, pabaigos nėra.
O VAKARAS ŽYDĖS...
Tas laikas nenumaldomai ateis,
Kai nieko negalėsiu paprašyti
Ir džiaugsmą dovanoti tau mažytį,
O vakaras žydės juodais žiedais.
Gyvenime man buvo duota daug.
Nesaugojau, atleisk,o,Sutverėjau...
Buvau dosnus, kai nieko neturėjau,
Įgijęs daugel – saiką praradau.
Kaip gaudžia elektroninė erdvė -
Lyg hienos alkanos dėl kaulo rietūs...
Žmogus – viliuos – atsilaikyt turėtų,
Bet abejoju vėl ir vėl, ir vėl...
PASIKLYDUS
Einu mišku be tikslo, vienui vienas,
Kur nieks nelaukia, niekas neieškos -
Gal sniegenos rausvais aušros pagurkliais
Ant eglės apšerkšnijusios šakos?
Ir mielas man tas mano vienišumas,
Tas skausmas mano būsenos naujos,
Kur aš ir vėjas, kur tik vėjas kaukia,
Kaip vilkas atsilikęs nuo gaujos.
Be pėdsakų vingiuoja mano takas -
Paklydėlis – visai be atminties...
Jau vakarėja. Gal juodoji draugė -
Naktis man baltus patalus paties?
ŽMOGUS IR SAULĖGRĄŽA
Tai atsitiko su senu žmogum -
Tik praeitis – nė pykčio, nė idėjų...
O šalimais saulėgrąža žydėjo
Po vasaros palaimintu dangum.
O, nesakyki - lėkšta, banalu,
Jog lyginu tai su jausmų tikrove.
Naktų tamsoj ji žiedą mums sukrovė -
Žiūriu, stebiuosi, liūdžiu ir tyliu.
Jau zylės aižo juodas sėkleles -
Nesulestos – į pilką žemę krenta.
Kas prisimins – žydėta ir gyventa -
Kas pasakys – nieks laiko nesules...
ŠLUOJA DULKES NUO SENŲ ŽVAIGŽDŽIŲ
Keikis, pyk ar šlovink linksmą puotą,
Mielas drauge, tu gerai žinai,
Su savim likimo padiktuotą
Nuosprendį nešiojamės senai.
Ir suprask, jog tu čia niekuo dėtas.
Su mumis likimas dar pažais.
Vienąkart garbingai palydėtas
Pamąstyti liksi po beržais.
Paskutinį liūdną siluetą
Vakaro šešėliai sulaižys.
Šermenys – ir taurę pakylėtą
Į medinį stalą sudaužys.
Ir bus keista – netoli, už lango
Dar tave matau ir dar girdžiu...
Angelai, pravėrę tyliai dangų,
Šluoja dulkes nuo senų žvaigždžių.
LYG PUSPROTIS, GALĄSDAMAS SKUSTUVĄ
Antanui Cibulskiui, vaikystės draugui
Tie vaizdiniai, pakirdus po ligos.
Tos nuojautos – o gal tikrai taip buvo?
Ilgai likimas sekė iš paskos,
Lyg pusprotis galąsdamas skustuvą.
Mes gėrėm skausmą iš keistos taurės -
Pažeminimo ir puikybės skystį.
Ir kaip žymė paliko ant kaktos -
Kūrybos geismas ir valdžios menkystė.
Kaip kortom žaidėm šlove ir žodžiu.
Ir aistros, ir valdžios chimeros valdė.
Kaip nuodėmę ties smilkiniu girdžiu
Tą brolžudišką pokario skeveldrą.
Kraujavo mažo miesto grindiniai.
O tu šaukei – žydės lelijos baltos!
Aš nieko negalėjau – juk žinai? -
Išteisintas, nors nebuvau nekaltas!
Kiti pagis nuo šimtmečio ligos,
O gal vėl bus, kaip buvo, kaip nebuvo,
Ir vėl likimas seks jiems iš paskos,
Lyg pusprotis, galąsdamas skustuvą...
AR BUVAI...
Sūnui Justui
Ar buvai miške, kai leidos saulė,
Ar meldeisi per mišias laidos?
Ar tikėjai – temstančiam pasauly
Tiek gaidų paukšteliai išgiedos!?.
Dyvini garsai užpildo tylą -
Savo žemės muziką girdžiu.
Šventina šaltos rasos krapylos
Sutemas, mirgėjimą žvaigždžių.
Tankumynėj žydinčių aviečių,
Seno kelmo pūzruos, anava,
Švento Jono vabalėliai šviečia,
Lyg viltis, lyg dvasios atgaiva.
Aš – ne aš…O tik visatos vyksmas,
Jos žinia į žemę atsiųsta,
Lyg laukų klajojanti žaltvykslė
Prie gamtos altoriaus pašaukta…
Ar buvai miške, kai leidos saulė,
Ar meldeisi per mišias laidos?
Ar tikėjai – temstančiam pasauly
Tiek gaidų paukšteliai išgiedos!
LAIŠKAS Į NIEKUR
Tai šen, tai ten buvau, tai šį, tai tą mačiau -
Ir brangūs man keisti šėliojimai ir klaidos.
Didybė, nuopuoliai, iliuzijos...Tad ko tikies? -
Orkestrų muzikos, kai naivią šlovę laidos?
Galvojai – amžinas? Ir visagalį vaizdavai...
Dabar blaškais – toks įsižeidęs, vienišas, apspuręs.
Juk viskas tikra ir netikra, laikina, pigu,
Kaip deimantai ant klouno kvailiojančio kepurės.
Ne vieną palydėjau smerkiančiu žvilgsniu..
O kam?..Tad drąsinu dabar - išsisklaidys tas rūkas.
Pirmyn!..Užkliuvę už kupstų ir nosim žemę ardami,
Tikėkite, jog horizontą pasivysite netrukus.
Pabūkite įžūlūs, drąsūs ir nesuprasti.
Šuoliuokit per žiojėjančią kalnų bedugnę...
Nenoriu mokyti, įspėti, gražbyliaut
Ar prigesint spontanišką vulkanų ugnį.
JUODAS KVADRATAS
Kas gero buvo, užsimiršo, baigės.
Apsižvalgyk ir viską tepk juodai.
Ką ten žmogus – net, sako, tamsią naktį snaigės
Už lango zyzia lyg juodi uodai.
Jau tulžį tautiškai daug kas modernizavo -
Tulžies fermentai – pragaro...lašai.
Na, būk nors padorus tu su šluba teisybe savo
Ir Lietuvos nekeik! – beviltiškai prašai.
Nors iš panosės savo piktžoles išsiravėk!
Prasiskalauki niurzglio žvilgsnį drumstą.
Delne sušildęs žemės juodą grumstą,
Meldžiu...Daigu tikėk! Atgimimu tikėk!
Juoda gėlelė juodo frako atlape
Ir juodos raidės juodo popieriaus lape.
Elitas!!.Kabinetas juodas, juodas stalas,
Ir sau -granito juodo juodas pjedestalas.
Juoda saulelė leidžias už Pabradės,
O Šalčininkuos, sako, dar juodžiau...
Taip niekur nieko gero nesuradęs,
Vėl prietemose pragaro ilgai braidžiau.
Sunku žlibam atskirti katilą nuo puodo.
Trispalvė akyse kai kam taip pat pajuodo.
Ne vienas džiaugiasi sniegu pernykščiu
Ir spjaudos suodim, apkerėtas pykčio.
O, kaip kvatoja tie, kurie negali verkti!
Užjaust nemoka - pasmerktieji smerkti!
Gal prakeiksmas čia koks – vis eit tamsos ratu,
Pakėlus juodąjį kvadratą kvadratu!?
|
|
2018-08-13, 07:32 |
|
J u o z a s N E K R O Š I U S
SUŽEISTAS
E I L Ė R A Š Č I A I
1996- 2016
S U Ž E I S T A S
1. Pelenuos, su gęstančiom žarijom
2. Kur tolumos saulėlydy dulkėtos
3. Gyvenimas gražus paprastumu
4. Niekados liūdėti taip nesugebėsiu
5. Šuo, aplojęs istoriją
6. Pražilęs Angelas su lino rankšluoščiu
PELENUOS,
SU GĘSTANČIOM ŽARIJOM
PIRŠTU RAŠALUOTU
Tą vakarą vieną, tik vieną,
Tą vakarą vėlų rudens
Ant stiklo rasotoeilutę
Pirštu rašaluotu rašiau.
Gal popieriaus trūko,gal beldės
Į širdį žinia nerami -
Langai rasomis ašaroti,
Rūkais atsidusę laukai.
Tą vakarą vieną, tik vieną
Pirštu rašaluotu rašiau…
YRA DANGUS
Buvo sunkiau jau už viską!
Žemė prakeiksmo šaukės,
Viduržiemy karklai žydėjo...
Močiutė vis meldės:
„Yra dar
Dangus,
Yra dar virš mūsų...
Yra dar, vaikučiai, dangus...“
PAGLOSTYK TYLĄ
Saulėlydį – tą žemės nerimą -
Kas užgesys?
Ir ūkanos virš žalsvo ežero -
Kaip ilgesys.
Likimas – pilnas nuojautų -
Irzlus, skaudus.
Paglostyk tylą spengiančią -
Gal atsidus?
UŽTEKS TO LAIKO
Skubėk lėtai -
Po įšalu jau šaknys graibo žemę.
Jos neužtruks -
Sula klevų kraujagyslėm srovens.
Skubėk lėtai -
Užteks to laiko tau -
Visam gyvenimui.
Visam.
Užteks.
PAVASARINIS IŽAS
Kaip jauties?
Su viltim, be vilties -
Kaip pavasario potvynio ižas,
Kaip skeveldra korėtos lyties.
Ar kremtuos?
Upė blaškos krantuos.
Kranksi varna ir valosi snapą.
O pakrantėse – žemė žieduos.
Kas raudos – atraudos.
Kas giedos – nugiedos.
Ižas girgžda – išplaukti taip noris.
O sugrįžt?..Iš tenai – niekados…
NERAMUS RYTAS
Lietum ašaroja stiklas,
Dusliai atsidūsta vėjas,
Svyruodami prieblandoj medžiai
Aplinkui šakom apsigraibo..
Dar nieko kol kas neįvyko,
Dar turi kažkas atsitikti - - -
Virš nuojautų ir abejonių
Dar gali
Pakilti
Vėluojanti
Saulė.
CHINESE ROSE
Tik vieną
Vienintelę dieną
Žydėjo kinietiška rožė.
Ir -
Ačiū,
Užtenka ir tiek -
Svarbu -
Pražydėti.
RUDUO,
PRAŽILĘS VORATINKLIAIS
Nesakai,
Nors jaučiu -
Tu žinai,
Kas bus,
Kai nubirs paskutiniai grūdai
Ir švilpaus ražienose vėjai -
Lyg niekur nieko nebuvo...
Ir būsi teisus,
Apraizgytas,
Pražilęs voratinkliais.
SUŽEISTAS ANGELAS
Tamsoj ieškojau tavo veido.
Šviesos – liūdnam veide.
Šešėlis baltas nusileido
Nakčia senam sode.
Šakas siūbavo gūsiai vėjo.
Kur takas nuošalus,
Po medžiais Angelas stovėjo
Bejėgis ir tylus.
Plasnot ir skrist jis negalėjo.
Su lietumi kartu
Per sparną karštas kraujas liejos
Ant drapanų baltų.
Bandžiau aprišti žaizdą gilią,
Žvelgiau į jo akis.
Man Angelas šnabždėjo tyliai -
Jau niekad neužgis...
O vėjas niršo, kaukė klaikiai.
Kančia širdy giliai...
Virš mano sodo nuo to laiko
Neskraido angelai.
ATLAIDAI
Bažnyčia medinė.Sena.
Laukų rudenėjančių gėlės.
Ir prieblandoj plazdančios vėlės
Su šia šešėliuota diena.
Atodūsiai tartum malda.
Taip meldžias, galbūt, tik šventieji.
Atleiskite mums, nekaltieji,
Kai artinas iks valanda
Ir žiūri įdėmiai kažkas
Į sielą skaidrėjančią, ramią,
Ir lūpos suvirpa, ir amen,
Ir užpučia vaško žvakes.
PORTRETO DETALĖ
Monsinjorui Kazimierui atminti
Iš meilės,
Tik iš meilės tas drovumas,
Ta baimė mano,
Tas atsivėrimas,
Tikėjimas ir praregėjimas - - -
Kai - - -
Sielą sukrečia
Neįtikėtina tiesa -
Ir - - -
Supranti -
Delnuos laikai
Pulsuojančią bedievio širdį.
DEDIKACIJA VARPUI
Varpe -
Broli tylos,
Pranaše dvasios mišparų,
Mano vaikystės šaukly,
Bokštuos bažnyčios skambėjęs.
O,
Kaip suvirpa širdis,
Triukšmui aprimus - - -
Laukiu!
Varpas ir vėl suskambės -
Skelbdamas
Tylą.
SKEVELDROS
Skeveldros...
Iliuzijos bokšto nugriauto!
Ko juokiatės?
Mums neskaudėjo?
Ir viskas pavėjui nuėjo?
Skeveldros...
Skeveldros.
Ak, nuodėmių atplaišos aštrios!
Jos -
Venomis braunas
Į širdį...
Skeveldros...
RUGIŲ LAUKE
Dar -
Ir dabar aš,
Tarp delnų iškūlęs rugio varpą,
Pelus išpustęs,
Burnoje jaučiu
Saldumą žalsvo grūdo -
Ir meldžiuos,
Lyg po komunijos, kuri atleidžia nuodėmes.
SKRUZDĖLYNAS
Jau lazdynų šakos susipynė,
Jau upeliai blyksčioja ramiai.
Padėkdie, darbštusis skruzdelyne,
Prieš tave nusilenkiu žemai.
Kaip Guliveris, toks nerangus, išstybęs,
Atitraukti žvilgsnio negaliu
Nuo tikslingai judančios galybės,
Vien tik jai težinomu keliu.
Miškas, išlingavęs dieną ilgą,
Vakaruosna saulę palydės,
Kai, įkopus į aukščiausią smilgą,
Atilsiui ramiam pakvies skruzdė.
Riešutus tankmėj brandins lazdynas,
Vėl sapnuos čiulbėjimus naktis.
Ir užmigs mažytis skruzdėlynas -
Didelės visatos paslaptis.
VYTURIUKAS
Vyturiuko širdelė mažutė -
Lyg rainas žirniukas.
Joj gieda
Septyniolika džiaugsmo smuikelių -
Mano žemės didi filharmonija...
Ačiū.
KONCERTAS
Ant pirmojo spindulio rytas suveria rasos lašus.
Bitės,
Medumi kvepiančiais sparneliais,
Paliečia baltus žiedlapių klavišus.
Muzikuoja obelys, vyšnios ir kriaušės.
Ir pienės, žinoma, pienės.
Varnėnas,
Batuta pabeldęs į inkilo stogą,
Diriguoja simfoniją...
Tik sraigė vėluoja,
Tempdama ant kupros sodo namelį.
BĖGANTI SĄŽINĖ
Žiūrėkite -
Aplipus pikdagiais,
Alkana, apdulkėjus, suvargusi,
Kaip kalytė,
Užkimusi, lojanti - - -
Paskui lemties vežimą
Duobėtu vieškeliu,
Įkandin gyvenimo - - -
Bėga,
Klumpa ir bėga,
Tarp skaistyklos ir pragaro,
Pasiklydusi sąžinė.
UŽDEGĘS ŽVAKELĘ VAŠKINĘ
Poetui ir žmonių kunigui
Ričardui Mikutavičiui
Tas pasaulis skaudus -
Su meile jį šventinu.
Ir taip išeinu,
Uždegęs žvakelę vaškinę,
Tamsoj pasišviesdamas - - -
Kad tik nesukluptume
Takuos ir keliuos,
Klampiuos ir duobėtuose savo likimo.
Pulsuoja - - -
Lyg širdys visų artimųjų,
Lyg skausmas pasaulio.
Man nieko nereikia.
Palieku jums viską -
Kartoti,
Suklysti,
Gailėtis.
Tikiu ir tikėsiu -
Žvakelė vaškinė dar šviečia -
Pagairėje vėjų?
PERKŪNIJA ŠUKAVO ŽEMĖS PLAUKUS
Perkūnija
Šukavo žemės plaukus.
Kibirkščiavo.
Užvėriau langą ir atsidusau.
Prisiminiau -
Kaip rankom susilietus,
Elektros iškrova mus pakeitė,
Sujungė ir sulydė...
Perkūnija
Šukavo žemės plaukus.
ŽVAKĖ
Tau Vėlinių žvakę
Aš uždegiau vakar.
O, vėjau, o vėjau,
Prie kapo stovėjau...
O ašaroj mano
Liepsnelė pleveno...
TAMSUS RŪSYS
Juodi drugiai tamsiam tvankiam rūsy,
Atskridę iš rudens dangaus žvaigždėto,
Tyloj dulkėtoj vasarą sapnuos,
Lyg Dievo atgimimą pažadėtą.
Ar tai drugiai? Gal sielos pasmerktų
Čia ištremtos, kad viltųsi ir vargtų -
Nepriimtos į pragarą kol kas
Ir pragintos tolyn nuo rojaus vartų?
Kas jiems nupurtys dulkes nuo sparnų,
Kas juos paguos, atnešęs plukės žiedą?..
Tamsus rūsys. Keistai juodi drugiai...
Ir aleliuja niekas dar negieda...
SENELĖ
Ji
Delnu
Širdį virpančią prispaudė,
Kad toji tartum paukštė neišskristų.
O vanagas
Jau virš sodybos suko ratą.
Vištos išsislapstė
Ir varnos beržuose jau kėlė alasą...
Ranka nusviro...
Ir širdis – išskrido!
Ir jos daugiau jau nemačiau...
Ak, paukštė,
Mano sengalvėlės paukštė!
AKIMIRKA
Pagauk akimirką,
Ilgesnę už amžinybę.
Nepražiopsok -
Ties horizontu,
Ties mišku
Ar virš ežero
Saulėlydžiai atsisveikina,
Tarytum išeidami visam laikui,
Neprižadėdami
Grįžti iki aušros.
ANT TILTO
Iš nevilties,
Iš nevilties sparnai išauga.
O gal iš baimės?
Gal iš vienišumo?..
Žuvėdros blaškosi
Virš vandenų tamsių pavasarinių...
Išskrido vėl į nebūtį kažkas.
Ant tilto meilės laišką prirakinęs...
Iš nevilties,
Iš nevilties sparnai išauga.
VĖLINIŲ ŠVYTĖJIMAS
Vis ramiau žiūriu į tamsią tylą,
Kur lyg paslaptingam ekrane
Ryškūs praeities vaizdai iškyla,
Keičiasi viliodami mane.
Tai vaikystės žalios margos pievos
Ir upelių gaivūs duburiai,
Kryžkelėj medinis senas Dievas,
Pasmerktųjų kankinių būriai,
Kvepiantis kieme alyvų krūmas
Ir žemčiūgai laistyti krauju,
Ir visų išėjusių gerumas,
Mano priartėjimas prie jų
Vėlinių švytėjime...Ir žvakių
Rudeninė virpanti auka,
Ir vaikystė – tartum būtų vakar -
Peržegnota motinos ranka.
SENELIS.
UŽDANGSTYTI VEIDRODŽIAI
Kiemą -
Iki pat slenksčio -
Išbarstė eglišakiais.
Pirkioj pritemo.
Tyla.
Vaikštinėjo galupirščiais,
Šnabždėjosi negirdomis.
Sustabdė laikrodį,
Kad nepažadintų užsimerkusiojo,
Užmigusio,
Sulaikiusio kvėpavimą,
O gal -
Ir užpykusiojo:
„Kodėl jūs uždangstėte veidrodžius?“
JEI NORITE - ROŽIŲ
Seni kapai įdumba.
Žemė susigražina išminčius ir palaidūnus,
Benamius, artojus,
Nuteistuosius ir kalėjimų prižiūrėtojus...
Žemė priglaudžia visus, šaknimis apkabindama.
Iš jos,
Tik iš jos
Kyla žydėjimas - sodų, varnalėšų, durnaropių,
Jei norite – rožių...
ANSTOLIAI
Ne kartą klydom -
Netikėdami...
Palei ežerą,
Slenkant tirštam rūkui,
Paukštukui čiulbant,
Vėstant arbatos puodukui
Ar šiaip -
Dykinėjant -
Artėja -
Keliais – ne keliais -
Iš visur -
Visada -
Prie užrakintų vartų,
Prie šarvotų durų -
Lemties antstoliai.
ĖJO ANGELAS
Duobėtu rudens keliu
Ėjo Angelas.
Ėjo klupdamas.
Per baltą Jo sparną liejosi kraujas.
Angelas suplasnojo,
Beviltiškai bandė pakilti.
Tirštėjo prieblanda...
Netoliese švietė langai...
Pasigirdo kvatojimas...
Lijo.
Angelas nušlubavo nežinoma kryptim.
Neužėjo...
SUNKUS GYVENIMAS
Sunkus aiškiaregio gyvenimas...
Jis girdi
Neištartą žodį ir aimaną.
Mato nuslėptą ašarą,
Jaučia neaprištą skausmą...
Sunkus
Aiškiaregio gyvenimas!
O ką jau kalbėt...
Apie Kristų?
APOKALIPSĖ
PAGAL NOSTERDAMĄ
Nepetėkėjusi
Saulė,
Užrakintas
Rojus ir pragaras,
Raktai
Įmesti
Į amžinybės bedugnę.
Tamsa...
To dar nebuvo -
Bet...
Gali ir būti...
PARAPIJOS BAŽNYČIOJ
Bažnyčioj buvo šalta visados.
Mediniai klauptai,
Didelis altorius,
Vaško žvakės...
Ir durys sunkios,
Girgždančios,
Per jėgą atsidarančios.
Šalia - - -
Ledokšniai vandeny pašventintam -
Žegnonėm ir krapylom.
O kojos!
Kokios šaltos kojos
Nukryžiuotojo -
Išbalusios,
Žaizdotos,
Nubučiuotos...
GEGUTĖS KUKAVIMAS
Nupiešk man gegutę - - -
Girdi,
kaip ji skraido -
Nuo medžio ant medžio,
iš lizdo į lizdą,
nematoma ir paslaptinga.
Gegutė...
Gegutė raiboji...
Bet kaip man nupiešti
Gegutės
Kukavimą skraidantį?
O KUR KITUR?..
Gal krosny,
Ant kurios iš panagių mes čiulpėm šaltį
Arba palėpėje,
Kur senos paslaptys voratinkliuos įstrigo?
Gal pasakoj
Ar mįslėj keturgyslėj,
Ar dūzgiančio ratelio pakulų kuodely,
Drobiniam rankšluosty,
Verbos šakelėj kadaginėj
Ar pelenuos – su gęstančiom žarijom -
Tautos dvasia rusena?
O kur,
O kur kitur,
Broleli,
Kur kitur?
IŠ REKVIEM
Kad jie grįžtų į šventą Piliakalnio smėlį
Ir daugiau nesakytų
Paliekamai žemei sudie,
Kad uždegtų žvakelę
Ir Vėlinių vakarą
Tylūs
Nubrauktų
Nuo tujos šakelės
Sūrią ašarą...
Tiek,
Tiktai tiek...
Kaip lengviau atsidust,
Kaip paguosti pasaulio klajūnus,
Kai žinai,
Jog išeinantiems šviečia žvaigždžių miriadai,
O sugrįžtantiems
Mirksi – viena.
Tik viena -
Paskutinė, užgęstanti...
GIMUSIAM
Genai paslaptis kužda,
Kraujas -
Atsimena...
Būta,
Jau būta,
Protėvių venom sroventa,
Iš klaidžios amžinybės
Žiūrėta tėvų akimis,
Pulsuota
Jų smilkniuos,
Aistromis kunkuliuota - - -
Į šią
Akimirką,
Į ašarų svaigią pakalnę.
IŠGIRSIU
Ant slenksčio sėdi tėvas ir senelis.
Taboka kvepia.Gryčioj verda kruopos.
Beržyne suprunkščia bėra kumelė.
Mama pamelžė karvę.
Avys bliauna.
Žvaigždė nukrito degdama už kluono...
Ir aš
Krentu į praeitį slaptingą,
Į atbulinę laiko perspektyvą.
Čia mano viskas.
Niekur neišeisiu,
Sėdėsiu, lauksiu –
Ten už amžių kalno
Dainuoja,
Mano protėviai dainuoja...
TIES KRYŽKELE
Ties kryžkele – ne kartą pats mačiau -
Gyvenimas su rūpesčiais stovėjo -
Lyg laukė nuosprendžio, paskui nežinomais keliais
Pasuko, klupdamas saulėlydžio kryptim, pavėjui...
Jam sušukau – atgal! Sugrįžk, ne ten eini -
Ten šunkeliai – ir dulkini, ir klaidūs!..
“O ką žinai, iš kur, sakyk, žinai?..“ -
Laukų platybėj man atsakė aidas.
Tam balsui paklusui ir įdurmu nuėjusį sekiau,
Duobėtame kely sutapo mūsų pėdos - - -
Kur kryžkelės, kur vis nežinomi keliai,
Kur tolumos saulėlydy dulkėtos...
|
|
2018-07-14, 07:18 |
|
+ + +
...NESKAITĘ VAIDOTO DAUNIO
* * *
...DABAR esu šiek tiek tolėliau nuo politikos, na, panašiai kaip žmogus, kažkada, praeityje buvęs šėlstančios audros sūkuryje, pergyvenęs „devintąją bangą“, o dabar, išsilaipinęs ramesniame užutekyje, vis žvalgosi į mįslingąjį horizontą...
*
...Iš kur pučia vėjai?..Kur plaukia neramūs debesys?..Kada pradės žaibuoti?..O savo prisiminimus, savo patirtis, derindamas su šiandieninėmis politinėmis nuotaikomis, vis prisimenu talentingąjį įžvalgųjį mąstytoją, tragiško likimo poetą VAIDOTĄ DAUNĮ.
Jo ese - knyga „ŠEŠTOJI DIENA“ visada ant mano darbo stalo, dešinėje pusėje – tartum 1992 – 1995 –jų metų dvasinio gyvenimo enciklopedija, didingų vilčių ir neramių nuodėmių analizė. Ir JO-POETO nepaprastas jaudulys, uždėjus ranką ant gyvo gyvenimo pulso!
*
O, galvoju, tie, kurie nori būti politikoje ir tikisi joje nepaklysti, labai daug praranda, nesutikę, nepažinę, neskaitę Vaidoto DAUNIO!
* * *
POLITIKA YRA MENAS NETESĖTI
PAŽADŲ
*
Iš VAIDOTO DAUNIO
ESĖ KNYGOS „ŠEŠTOJI DIENA“
+ + +
Prieš pora trejetų metų Arvydas Juozaitis yra pasakęs gerą frazę: „Politika yra menas netesėti pažadų“.
Tai buvo geras mūsų visuomeninio gyvenimo, kuris pas mus beveik visuomet tapatinamas su politiniu, apibūdinimas. Iš tiesų, užmiršti tai, kas buvo pažadėta „vakar“, mūsų politiniame gyvenime buvo tapę normalu ir netgi privaloma.
Šitaip buvo ir liko. Arvydo Juozaičio konstantacija yra tiksli, nors kai kas ne itin bičiuliškai jam priekaištavo, dėdamas lygybės ženklą tarp politikos ir etikos. Oponentai lyg ir norėjo pasakyti, kad politika yra šventas dalykas. Tačiau šitaip sušventinę politiką, jie prarado drąsą bent prasitarti viešai apie tai, kas yra neteisinga ar neteisėta. Sušventinusieji politiką siekė pridengti nepridengiamus dalykus, tai nebuvo itin moralu. Dėl šitos savosios moralinės paklaidos jie jau atkentėjo – patyrė pralaimėjimo kartėlį.
Iš kartėlio ne visuomet gimsta aiškumo dvasia - kai kurie dėl šio pralaimėjimo vis dar kaltina ne save, o, pavyzdžiui, Arvydą Juozaitį. Vadinasi, jie pasmerkti nelaimėti.
Arvydas Juozaitis, beje, irgi savotiškai pasmerktas. Kam? Politikai, menui, netesėjimui, pažadams? Galbūt menui, kuris (be kita ko) yra politinis būdas tesėti pažadus.
Kai kas mano, jog menas yra (be kita ko) politinis būdas netesėti savo pažadų. Aš taip nemanau. Manau, kad menas yra tesėti pažadus. Nenoriu sušventinti meno. Noriu tik pasakyti, kad menas yra tokia kilni žmogaus buvimo vieta, kur už kiekvieną siekimą tesėti savąjį pažadą arba už kiekvieną netesėjimą žmogus atsako pats – kartais intymiai, kartais viešai, bet visuomet – asmeniškai.
Tuo menas skiriasi nuo politikos, t.y. nuo tos politikos, kuri yra Lietuvos realybė. Mūsų politikai beveik niekuomet už savo klaidas ar pažadų netesėjimą neatsako asmeniškai. Už juos beveik visuomet atsako kažkas KITA: kita partija, kita tautos dalis, kitos valstybės, kiti politikai. Kartais pralaimėjusieji politikai pareiškia minčių, kad už juos atsako kiti menininkai, kiti inteligentai, kiti filosofai.
Arvydas Juozaitis tikriausiai nėra politikas, kadangi už savo pažadus – tesėtus ir netesėtus – jisai atsako pats, asmeniškai.
Jo klaida (galbūt istorinė) yra ta, kad asmeniškai jis imasi būti atsakingas už politikus, kurie moka atsakyti tik už savo nuopelnus. Kita jo klaida tikriausiai yra ta, kad, likęs vienišas, jis mano, jog ne politika, o menas išgelbės pasaulį. Tai netiesa, kadangi,: pirma, niekas politiko neišgelbės, netgi menas, jeigu jis pats, asmeniškai, to nepanorės; vadinasi, yra gilesnių dalykų, kurie privalėtų išgelbėti ir meną, ir politiką, ir (taigi) pasaulį.
Antra, tiesiog netiesa, kad Arvydas yra vienišas.
*
Beveik prieš mėnesį vienoje televizijos laidoje kalbėjosi du garbingi istorikai.
Buvo kalbama apie Vytautą Didįjį, apie talentingąjį politiką, kuris turėjo tam tikrą politikui būdingą bruožą – netesėti pažadų. Galima manyti, kad Vytautas Didysis į Lietuvą labiau žvelgė ne kaip į Tėvynę, o kaip į Ūkį.
Dr. Alfredas Bumbliauskas klausė: „Tai jūs norite pasakyti, kad geri žmonės negali būti Didieji?“
Dr. Edvardas Gudavičius atsakė: „Na...Žinot, politikoje gal ir taip, negali...“
Klausimas, aktualus mūsų dabartinei Lietuvai: ko pas mus dabar daugiau - gerų žmonių ar Didžiųjų?
Manau, kad daugiau yra Didžiųjų. Bet kas iš to, jeigu jie visi yra labai geri!
*
(1995 m. vasario18 d. skelbta „Lietuvos ryte“, po to publikuota VAIDOTO DAUNIO ese knygoje „ŠEŠTOJI DIENA“ , kurią išleido „Santara“ 1995 metais, o įžangą leidiniui parašė ARVYDAS JUOZAITIS.)
|
|
2018-06-25, 07:56 |
|
O MUMS ATRODO –
NESENIAI...
ARVYDUI – 60!
Kiti laikai, bet ir vaikai,
Nors mums tėvams ir būna keista,
Jie netyčiom, jie nemačiom
Savybę turi – aiškiai keistis.
O mums atrodo – neseniai
Ten – ant Dubysos kranto žalio,
Gimei Ariogalos centre
Ir pradžioje...gražaus birželio.
Svarbu pirmieji vaizdiniai...
Sakysi tu, jeigu paklaus kas -
Bobutės meilė, Rimgailai,
Gerasis stalius Abukauskas.
Ir dėdė Vladas, ir Kazys,
O gal pas Balį antras aukštas,
Kur mes palikdavom Tave,
Spalvų padavę vietoj šaukšto....
Nelengva viską suskaičiuot...
Pavyt dienų tų bėgsma greitą...
Ne, nepleventa pavėjui,
O tik dažniau prieš vėją eita.
Gal tiktai drobių per mažai?..
Bet mielas mums paveikslas šitas:
Dvi dukros ir žmona šalia -
Taip talentingai nutapytos!
Dar visko bus!...Pasaulis tas -
Toks kartais mielas ir nedoras!
Bet tik saulutė švyst ir – va -
Prinokęs šypsos pomidoras.
Bus įdomu...Dar daug ko bus!..
Tikėk – gyvenimas - tai šventė -
Tikėti artimais, Savim -
Žvėryne be žvėrių gyventi...
Daugiau šviesos! Daugiau giedros!!!
Tau Giminė visa taip liepia -
Tam, aišku, pritaria Tėvai
Po Lebedžių Senosioms Liepoms!
*
Originalas sukurtas prieš 10 metų -2008 -
dabar- 2018 - šiek tiek koreguotas, paminima jubiliato nauja patirtis...
*
|
|
|
