PRAŽILĘS ANGELAS SU LINO RANKŠLUOŠČIU
+
BŪNA
Vilkau Savo šešėlį, Vilkau akmenuotu vieškeliu, Atsisukęs - Bandžiau užkalbinti. Šešėlis - Tylėjo - Liūdnesnis net už mane.
PAKELIUI PAS MAMĄ Nenupurtomas Purvas Po kojom - Kaip ir mintys - Klampios, Įkyrios Ir sunkios. O viena - Net juokinga - Ar užteks Šieno Vienintėlei ožkai, Stebuklingu pienu Gydančiai Pasiligojusią mamą?
LEIDŽIU Leidžiu tau - Atsisėsk vidur lauko Ant aukštumėlės - Ir žiūrėk - - -
Aplink - Žemė, dangus, horizontas. O šalia - Į smilgos viršūnę Kopianti skruzdelytė.... Ir būk - Visatos valdovu... Būk... Leidžiu...
DONORAS Iki šerdies pragręžę, Gėrėme Klevo kraują. Jis, Apsiverkęs rasom, Žaliavo, Ošė pavasarį... O!.. Rudeniop, Atsisveikindamas, Ant rusvėjančių lapų Rašė:
Kankinot... Bet grįšiu... Laukit...
KAS TAI? Žydėjimu ir augimu Apsvaigus žemė. Ak, Vėjo Išdykavimai ir pumpurų sprogimai. Ir nerimas,
Ir nemigos Ir tos pamišėliškos mintys! O gal - Tai meilė?
PO IŠPAŽINTIES Atkentėk Išdidus - Ir suprask - Kaip visi, Kaip visi - Tu - Prie kryžiaus prikaltas, Už visus, Prieš visus Amžinai Atsakingas ir kaltas.
ŽVAIGŽDĖMIS PASIŠVIESDAMA Naktis Nemiegojo. Girdėjau - Vis šnarino lapais - Gal vyšnios, gal alksnio, gal ąžuolo... Ji Skaitė pavasario knygą, Žvaigždėmis pasišviesdama.
PRIE TAKO Suskaudo, Nudiegė, Pakalnėn nuriedėjo... Tik nežinau - Ar tai akmuo, Ar tai širdis... O gal - Paukščiukas pilkas, Iš lizdo išmestas prie tako gailiai cypsi?
TIK TIEK Pakūkčioti - Lyg vaikui nuskriaustam, Gailėtis pasakos, Kuri laimingai baigės, Boružei Laisvę dovanoti - Skrisk! Ir iškabint vaivorykštę virš miško! Tik tiek, Tik tiek Tenoriu paprašyti.
EPIGRAFAS VAKARO TYLAI Į baltą rūką vakaras vynioja
Šunytį lojantį - Ant lapų šiugždesio, Ant nerangių šešėlių Ir Ant tylos - Kažkas ateina - Lyg nerimas, Lyg baimė, Lyg bausmė...
VAKARAS PO KARO Tyliai, Tyliau negu tyliai Vakaras atsėlindavo po langu - Pasislėpęs alyvų krūme, Stengdavosi išgirsti mūsų šnekas. Mes Tylėdavome, Baimės gurkšniu paspringę, Tamsos išgąsdinti - Kad tik į duris nepabelstų - Gandai, Sibiras, Nelaimės, Niežai ar kratos... O! Elgetas, Apdriskusiom drapanom, Pasitikdavom Tartum Svečius.
PAKLYDĘS
Rūkas Ant arimų. Duslus pempių „gyvi-gyvi“, Šunelio amsėjimas Ir šulinio svirties girgždesys - Toli, toli, toli... - - - Už Dvidešimtojo amžiaus kalnelių, Už Nudundėjusio karo, Ant Surūdijusio vokiško šalmo, Ant Kerzavo bato ir šimtasiūlės... Rūkas... Kaip nepaklysti, Kaip grįžti Dingusį Kaimą?
REGĖJIMAS
Prie kaimo šulinio
Bedvasėj Dykumoj Krauju sukepo lūpos. Miražai priartėję prasiskyrė - - - Oazėje Prie šulinio apleisto - Ir skausmu užnuodyto - Minia Ištroškusi stovėjo - Ir nė lašo! Krauju sukepo lūpos - Ir nė gurkšnio! Minia... Ištroškusi... Prie šulinio... Kraupioj tyloj suakmenėjo. ATGAILA Kaip Išpažinti nuodėmę, Kurios ir pats nesuprantu? Juk Apgavau Save ir jus Tylėjimu, Prikandęs lūpą, Nukreipęs atgailą į nežinią, Atsukęs nugarą Klastingai veidmainystei... O!.. Ta nuodėmė taip panaši į tiesą.
TOKS BŪSIU Nepavydėk Žiogeliui Vasaros smuikelio - Ir tos melodijos Žalioj koncertų salėj - Be bravo, Be plojimų, Be ekstazių. Žiogelis Griežia - Toks buvau – ir būsiu...
PRO AKINIUS
Prisimenu - Ir tai – ko nebuvo, Ir sapnus - Neišaiškintus. O gal viskas - Tai ta realybė - Miela ir rami - Pro akinius, Aprasojusius vakaro ūkanose?..
VILTIS
Vis dar tikiuosi - Vidurnakty, Gandriukams, Snapus po sparnais pasikišus, Išgirsiu - Ką artimieji sapnuoja.
MOKYKLĖLĖS UŽDARYMAS Prie verandos, Išdaužytų langų fone Stovėjo mokytojas,
Virpančiomis rankomis
Apkabinęs
Seną mokyklinį gaublį.
-Jau nebebus... Geografijos... Niekados
Nekeliausime į Eldorado - - - Ir Krūptelėjo Žalvarinis skambutis.
Vaikai Sugūžėjo Į geltoną autobusiuką... Dulkių debesys Prarijo Išvažiuojančius.
LEISK MAN PRISĖSTI Vytautui Kernagiui
Leisk Man prisėsti Prie tavo šlovės žalvarinės - Gitaros. Kopos - Amžinybės laikrodžiai tiksi. Užteks, Ilgam užteks Byrančio smėlio kruopelių - Net Visagaliui Jas suskaičiuoti nelengva.
AUREOLĖ
Dedikacija tapytojui Aleksandrui Vozbinui
...naktį - Dar ir praaušus - Dažų audra Jausmų paletėje taškės,
Lūžo teptukai, Drobinė burė įplyšo...
Pavargo... Išėjo... Senamiesčio turguj, Nusipirkęs raugintų kopūstų, Ir šiaip smulkmenėlių –
Užgaišo - Stebėjo - Kaip kenčia ir virpa Parduodamos gėlės - Kardeliai, Lelijos, Kaip verkia alyvos...
Lyg ir nieko - Tik,
Jam einant iš turgaus, Čigonė žila Pastebėjo: - Barzdotą vyruką, Spalvų debesėlis - Ryški aureolė lydėjo...
GRIKIŲ LAUKE Grikių lauke Užmigau - Per patį medunešį. Žemė Bitėmis dūzgė,
Kvepėjo žiedais, O žiogai Lenktyniavo šokdynėse. Grikių lukštų pagalvėje Čežėjo, Šiugždėjo Aitrumas gyvenimo..
UŽDEGĘS ŽVAKELĘ VAŠKINĘ Poetui ir žmonių kunigui Ričardui Mikutavičiui
Tas pasaulis skaudus - Su meile jį šventinu. Ir taip išeinu, Uždegęs žvakelę vaškinę, Tamsoj pasišviesdamas - - - Kad tik nesukluptume Takuos ir keliuos, Klampiuos ir duobėtuose savo likimo. Pulsuoja - - - Lyg širdys visų artimųjų, Lyg skausmas pasaulio. Man nieko nereikia. Palieku jums viską - Kartoti,
Suklysti, Gailėtis. Tikiu ir tikėsiu - Žvakelė vaškinė dar šviečia - Pagairėje vėjų.
KUMELIUKAS. VAIKYSTĖ BAIGĖSI Užmiršt norėjau, Prisimint bijojau – Raliavo vakaras Ir karvės mūkdamos namo pienelį nešė. Dangus raudonas užu girių degė. O kumeliukas laigė, šokinėjo, Kur dobilų meduotos galvos linko. Iš dobilų variau aš kumeliuką. Ir kol rūgštynės lapą nusiskyniau - Taip driokstelėjo - - - Žemė susvyravo, Pakilo dūmai, grumstai sproginėjo - Mačiau aš viską – nieko negirdėjau... Iš dobilų variau tik kumeliuką, Bet kumeliukas - nesužvengęs – dingo! Ir parako aitrumas griaužė gerklę… Namo!.. Namie!.. Varinėj gilzėje smirdėjo, smilko lajus... Šešėliai kraupulingi šokinėjo... O tėvas rūkė, krumpliais smakrą rėmė, O motina tik verkė – gyvas! – verkė – gyvas! - Ir glostė mano plaukus, pritaškytus žemių... Kur kumeliukas?.. Mano kumeliukas!!! Kas susprogdino mano kumeliuką!?. - Šaukiau apdujęs, verkiantis, apkurtęs... Šaukiau - Ir taip pasibaigė vaikystė.
MALDA UŽ LAKŠTINGALĄ Audra praėjo, Nušniokštė lietus. Pavakarys. Lakštingala palaukės krūmuos gieda. Paukšteli, Tu džiaugies - Linguoja ant šakos lizdelis mažas, O jame - Po pilka plunksnele Gyvybė plazda... O, Viešpatie, Apsaugok šaką, Nuo kurios Pakils - Ir vėl, Ir vėl giedos - Pilkieji genijai – pasaulio giesmininkai.
VISATOS LAŠAS Rasos lašu Virpėti tekant saulei - Ant rugio varpos, Pumpuro, Ant žiedo! Troškimas tas, Tas laikinumas, O kartu - Ir baimė - - -
Iliuzija ir apgaulinga regimybė - Būsiu! Užkliudė bitė sparneliu VISATOS LAŠĄ - Ir JIS - Nukrito.
IŠ KRAUJO LAŠO...
...prisimenu berniuką basakojį, dulkėtą vieškelį ir žaidžiančius mus ripką, – kai tas beržinis ritinys,apkaustytas geležimi,
pašokęs nuo akmens, prakirto kaktą... Kraujas!..Pirmas lašas...
...ir kojos basos su tarpupirščiais kraujuotais, ražienos dygios, dirvos akmenuotos, ir dilgėlėmis išplakta vaikystė!
Vaikystės švilpianti ripka – žaidimas paprastas ir mielas!.. Bet mus nuo vieškelio nustūmė geležiniai begemotai:
kraujo, kraujo, kraujo!..
...paskui,
vėliau – vėl kraujas - ant grindinio miestelyje, ant sąmanų miške, iš pasalų ant vieškelio,
tamsiuos rūsiuos, ant tardymo stalų ir protokolų...
...ir mano kaimas sužeistas kraujavo ir kraujavo,
negijo stigmos, pridengtos gysločio lapais.
...pasaulis sužeistas!
Pasaulis spardomas ir purtomas audrų, grėsmių ir pykčio, ir nelaimių! Ir nieks nesikeičia, nereikia, ne – apgaudinėti ir meluoti – Kaip ir teisme,
kaip ir poezijoj – jausmų teisybėj!
...bet kraujas nemarus! ...Kiekviena giminė laiminga išsaugojusi ir pašventinusi
SAVO KRAUJO KONSTITUCIJĄ - kurioj įteisinta senolių išmintis, sielovados vaidilų ir poetų godos – neišsivaikščioti, kol smilkiniuos pulsuoja ir pulsuos gyslelės mėlynos – tos paslaptys būties, tos kraujo mįslės, tas genetikos lobynas... ...ant rankų Motinos...užmigo kūdikis – melsva gyslelė virpa smilkiny - Tokia švelni, tokia pažeidžiama. Gyvybės ritmas stebuklingas, jaudinantis. Ir neapsakomas atsakomybės jausmas: išsaugoti, apgint, aukotis ir mylėti!
Iš kur atvinguriavo, atpulsavo šis mažytis kraujo upeliukas? Per tūkstančius širdžių, per amžių amžius
srovelė raudona, karšta ir nepavargstanti, išglostyta ir išbučiuota motinų, tėvų delnais grublėtais pridengta, išsaugota.
O, smilkinio gyslelė –
TU žinia pasauliui, apie
TAVO, MANO, MŪSŲ, JŪSŲ KRAUJO
GIMINĘ, ir jos buvimą, jos, ištakas senų senovėj, apie apsireiškimą dabarty, per amžių amžius. Ak, vieškeliai dulkėti! Ak, smėlio audros ir mirties sacharos! Ak, geležim apkaustyta ripka!
Ir ratų džiržgesys, džir-džir per akmenis, džir-džir per kalnus, per žemynus! Ir prakirsta – ir prakirsta - ir prakirsta - ir prakirsta Mažytė smilkinio gyslelė! Aš suklumpu ant tako, paskubom gyslotį su šaknim, su žemėm raunu, lapus draskau, bučiuoju, savo seilėmis suvilgau –
gal suspėsiu, gal suspėsiu ant smilkinio, ant tos kraujuojančio gyslelės PAGALBĄ ŽALIĄ UŽKLIJUOTI?
PRANAŠYČIŲ KRYPTIM Ant pranašystės slenksčio Beprotybės linkui Poetui Teko Klaidų žvilgsnį mest - Į nežinią,
Kur saulė be šešėlių nusileido,
Ir artinos
Beprasmė pabaiga.
ŽĖRUTIS
Krikšto Motinėlei Monikai Grigalienei atminti
Suklupo,
Lyg ir netyčia, Ant kiemo, Žvyrduobės smėliu barstyto, - Lyg apgaudama Šimtasiūlius erodus su automatais - Slapčiom Pagriebė nuo tako Žėrutį - Žaižaruojantį akmenėlį ... Peržegnojo sodybą - - -
Kaukė šuo...
Pikčiau už šunį, Prakeiktas kaimo ašarom, Urzgė sunkvežimis... * Palaidojo ją
Taigoje –
Už Uralo - Su akmenėliu, Su žėručiu - Iš žvyrduobės - Sugniaužtu kumštyje - Ir Su rožančiumi...iš duonos.
DAIGAS NEGRĮŽTA Į GRŪDĄ Poetui DMITRO ČEREDNIČENKAI
Prisimenu - Prie Seimo laužų su mumis šildėsi tavo eilėraščiai. Tu gėrei skanią močiučių arbatą, Kvepiančią dūmais, čiobreliais, pavojais bei nerimu. Tu sakei:
„Jūsų Laisvės giesmės ir maldos man primena saulėgrąžas, Nepabijojusias pražydėti pusnynuose.“ Ir Tu buvai teisus –
eilėraščio žodžiais aprišdamas Lietuvos skausmą. Dmitro, Laisvės bičiuli, Ir vėl grėsmingos, bemiegės naktys... Kijevas,Maidanas... Matau, Matome... Juodi paukščiai-berkutai,
Išnyra iš smalingų debesų, aštriais nagais taikos į širdis... O širdys, Tarytum varpai, daužosi į amžiną tavo tautos istorinį grindinį, Šaukiasi... Ant iškritusio sniego savo krauju jos užrašo amžių troškimą. O, kaip toli girdisi plakančių širdžių dūžiai! Saulės grąžos laukia net ir mažiausia šaknelė po įšalu! Dmitro, Tu mums sakei: „Jūsų Laisvės giesmės ir maldosman primena saulėgrąžas, Nepabijojusias pražydėti pusnynuose.” Ir mes tuo tikėjom... Tikim... Tikėsime!.. Tikėk ir TU: “PRASIKALĘS DAIGAS NIEKADOS NESUGRĮŽTA Į SAVO GRŪDĄ!“
AMŽIŲ SANKIRTA
Tą amžių sankirtą, Tą sąmyšį Ir triukšmą įsiminsiu - Tik Zylės pabarbenimu į langą, Tik Laišku Iš sudegusios kometos. Tik Gomury Prikepusiu žodžiu.
DUONA
Mamai – duonos kepėjai Rugio grūdo kelias iki duonos...Šalnos – šalčiai – darganos – pūgos...ir kantrus augimas, liūtys ir perkūnijos, žvaigždėtos naktys, gailios rasos, žydėjimas, vasaros karščiai, branda ir dalgio žvangėjimas, akmeninės girnos, duonkubilis, raugas, prakaitas ir ajerų kvapnusis paklotas ant lyžės - ir žarijomis alsuojanti molinė krosnis.
...Duona,
Duonelė, Duonukė, Duonužė, Duonužėlė, Duoneliutė, Duonelaitė, Duonutėlė, Duonikė, Duonutė, Duonytėlė, Duonelutė, Duonelytė, Duonelėlė... ...Duona skalsioji, Duona gardžioji, Duona juodoji, Duona kvapnioji, Duona kasdienė, Duona rupioji, Duona vienintelė, Duona amžinoji, Duona vis nepabostanti, nors su pluta –
DUONA PAGARBINTOJI...
Mūsų šventoji!
...Pamokos, išmintys ainių, žodžiai ir prasmės, Mįslės ir patarlės, ir patarimai, Doros ir sąžinės gilūs šaltiniai – Viskas patirta, viskas girdėta – IŠ MOTINOS LŪPŲ - - -
Gardesnė duona prakaituota, negu pyragas dovanotas.+Duonelė kad ir juoda, bet stiprybės duoda.+Juoda duona ne badas.+Visur duona su pluta.+ Darbštus duoną gamina, tinginys vargą augina.+Kas skaito, rašo, duonos neprašo. +Duoną taupyk rytojui, ne darbą.+Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia.+Verkia duona tinginio valgoma.+ Neskani duona svetimu peiliu riekta.+Dėk grūdą prie grūdo, sudėsi aruodą...
* * *
Duonos trupinys. Duonos riekė. Duonos kepalas. Duonos meilė. Duonos skonis. Duonos kvapas. Duonkubilis. Duonos raugas. Duonos gira. Duonos pagrandukas. Gimtinės duona. Ruginė duona. Ajarų duona. Svetima duona. Apkartusi duona. Gyvybės duona. Tėvelio duona. Duona su ašaka. Tremtinio duona.
DUONOS ROŽANČIUS. * * *
Ak, mama, mama!..
MANO PRAŽILĘS ANGELE, lininiu rankšluoščiu apgaubęs rusvą kepalą, Tu krosnies burtininkė, skaniausiojo pagranduko stebukladarė, globėja duonos, bučiavusi ant aslos nukritusią kožną riekelę, atsargiai nuo stalo šluosčius trupinius ir peržegnojusi juos, priimdavusi juos savimp tartum
Komuniją.
Ak, mama, mama... Duona tavoji, tavo juodoji! Kur jos nebūta, nesisvečiuota!.. Ajaro kvapą uodžia Europa, muitinės visos skrydžiui praleidžia kepalą rudą, o stiuardesės šypsosi kmyno svaigiam aromatui. Ir diplomatai – Briusely,Varšuvoj, Dely ar Kopenhagoj, aišku, Paryžiuje, Londone, Romoj ar - bet kurioj tolimoj ambasadoj saldųjį dvelksmą savo Tėvynės įkvėpt pasiūlo kožnam lietuviui, svečiui mieliausiam.
Metraščiuos, sako, jau įrašyta: duonos ragavo lordai, karaliai bei prezidentai, lesė jos trupinius fiorduose zylės, o Telavive - žvirbliai litvakų!
Duona juodoji, duona lemtinga! Neišsiskyrstyti skirta
genčiai lietuvių, suktis orbitoje rugio bei kmyno, krosnies molinės, lyžės uosinės, svaigti nuo ajaro, raugo močiučių,
ir, prisidengus rankšluoščiu lino, grįžti į žemę, grįžti prie duonos ir susapnuoti –
MEILĘ, GERUMĄ, ILGESĮ KANTRŲ SAVO TĖVYNĖS
P A B A I G A
|