... NIEKADOS LIŪDĖTI TAIP NESUGEBĖSIU
VIENIŠŲJŲ STOTIS Lanko inkilą juodas svetys - Giesmininkas varnėnas. Savo traukinio laukia stotis - Joj keleivis vienintelis vienas. Gal gerai – nieks sudie negirdės Paskutinę minutę. Traukinys nežinion išdundės - Ten – kur niekad nebūta.
SU PAJACU Prišiukšlintoje aikštėj karnavalo Pajacas verkė. Aš grįžau su juo Į savo skaudų vienišumo kiautą. Išgėrėm taurę Ir ilgai tylėjom... Paskui, berods, prieš aušrą, Paryčiais Prisipažinom - Daug geriau be kaukių!
TUŠČIAS MIESTAS Tas
Miestas tuščias. Svetima minia Lyg upė plukdo vienišą praeivį. Pažįstami kažkur atostogauja - Paežerėj, O gal aukštam kalnely? Nors dargana, Nors purvas, Nors žvarbu...
LYG AKTORIUS
Kalbėjai – prikalbėjai... Ar gailies? Juk tiesai melavai, O melui nesakei teisybės. Vėl teisiniesi: Kaltas be kaltės... - Tai sufleris
Man viską pašnabždėjo...
NEIŠDRĮSAU... Neišdrįsau
Prie rankos prisiliesti, Pajusti pirštų virpulį skausmingą - Ir išmaldą Į jo kepurę įmečiau... Nusisukau ir nuėjau... Bet žvilgsnis elgetos –
Pagavo - Toks nesuprantamas, O gai ir gailestingas? - Sugrįžt, Atsiprašyt ar pasiteisint? O, mano broli! Ak, Neišdrįsau... Paskui... Vidurnaktis... Ir akys iš tamsos... Tos pačios – Tos – man nesuprantamos.
AŠ JĮ GERBIAU... Aš jį gerbiau... Juo visada tikėjau - Aplamdytu ir vėtytu, ir mėtytu. Jis, Tartum pranašas turėjo savo tiesą, Iš atminties
Atspėdavo likimo ženklus... Jo jau nėra - Bet dar paklaust suspėjau: Kas mūsų lauks už posūkio,
Už žemo horizonto? Kada, Save prakeikę, atsitiest išdrįsim? O jis - Neaiškiai,
Pirmakart miglotai, Gana mįslingai man išpranašavo: „Kai Pravieniškėse žydės alvyvinės alyvos...“
PO NUOSPRENDŽIO Kada tas vaikelis iškrito Iš lopšio? Iš lopšio - Į svetimą glėbį žiaurumo? Ir kodeksas kirto - Kaip kuoka – Per minkštą sūnaus maumenėlį! Ir - Tėvas sugniužo, Susigūžė, Amžiams suseno - - - Dėl nuodėmės nuosavo kraujo. Ta Žaizda Neužgis ir skaudės - Ir jam, Ir visiems - Visada - Po mirties.
LIŪDESIO PROFESORIUS Prisipažindavo Saulėlydžiams Ir šuniui, Vis kaukiančiam vidurnakčiais prie kūtės, Ir gervėms rudenį, Ir lietui Verkiančiam ties kryžkele prie kryžiaus: Norėjęs Ir norįs Patapti liūdesio ir dvasinės kančios profesorium... Jau, Buvo davęs įžadus senatui, Mokslo vyrams, Į klausimus sokratiškai atsakinėjo... Bet netikėtai - Prieš pat balsavimą paliko pareiškimą: „Atsiprašau... Nevertas... Sužinojau - - - Aš niekados liūdėti taip nesugebėsiu, Kaip liūdi našlaityne palikti vaikai...“
LAIMINGASIS
Ką tu žinai? Sakai,
Jis laimingasis! Mačiau - Nutolo, nulingavo, Pasišalino, Nusivedė Kaip vergę savo šlovę Į šaltą nykų vienišumo būstą... Ką tu žinai? Galbūt, Lengviau pravirkt ir nusižemint? - - - Bet akyse jo ašarų nebuvo...
ZOOPARKAS Apie laisvę
Nelaisvėje tauškia papūgos. Beždžionės vaiposi, juokina publiką. Liūtai ir šakalai šeriami pagal grafiką. Frakuoti pingvinai turškiasi baloje. Žirafos elegantiškai aplaižo vielinį tinklą. Tik šliužai, Kaip visur ir visada patenkinti... Jiems nė motais Aptvarai, surūdijusios spynos - Svarbiausia – šliaužiot, raitytis... Bet ir jų man pagailo, Kai niekam negaila –
Laisvės Nelaisvėje... O papūgos vis tauškė - Niekas nekaltas, nekaltas, nekaltas...
PAŽĮSTAMAS VĖJAS Vėją tą Iš karto pažinau - Bulvių žydinčių, daržų ravėtų kvapo. Tai su juo vaikystėje ėjau lenkčių, Karves vydamas iš žalio vasarojaus. Taip... Tikiu, Ilgai klajojo vėjas, Kaukė vienkiemy ir šlaistėsi pakrūmėj... Bet surado, vis tiktai surado - Lyžtelėjo veidą lyg šunytis, Nupūtė šalin benzino slogų tvaiką, Prie ausies prigludęs, Atsiduso Ir... Nutolo, Nieko nepasakęs - Nusivylė ar apsipažino?
KAM?
Jis negirdi tylos Ir žvaigždžių niekada suskaičiuoti nebando.
Aš JĮ Praradau... O, varge... Jo, Švilpiniuojančio soduos kartu su varnėnais Neteks pamatyti... Tai, sakykite, Kam Savo paslaptis aš patikėsiu?
DIAGNOZĖ Jai pripažino Diabetą ir mažakraujystę, Aktyvūs virusai sensorikos pakaušy, Bejausmėj erdvėje murmėjimas liguistas... Susirgo
Mūza! Prie smilkinio prispaudžiu gydantį gyslotį,
Ją Basą išvedu Į šaltą ryto rasą. Gal?..
KURČNEBYLYS
Kurčnebylys Turėjo ypatingą klausą. Jis šypsojos, Kada gandrai kalendavo ant stogo. Ir rankomis mojuodavo visiems, Kai kaimas klausėsi gegutės pranašavimų. O kartą Pilkalny, Vos grumstai dunktelėjo į bičiulio karstą, Kurčnebylys Pravirko - Garsiai, Kraupiai, Netikėtai... Net... Varnos Medžiuose pakėlė juodą alasą. Raudojo jis, Raudojo springdamas, Tik jis, Tik jis, tą...pirmą-paskutinį Kartą...
KAIMYNAS
Sėdėdamas ant akmeninio slenksčio, Žvaigždes skaičiuodavo. -Gražiau nei prieš altorių...- Atsidusdavo Ir melsdavos ilgai be žodžių Savo
Dievui. Paskui, Paglostęs šunį prie būdos, Paleisdavo, O pats Nueidavo miegot į daržinę ant šieno. Keistuolis buvo. Gal pagonis? O gal daugiau žinojo už kitus?
SU IRONIJA... Sapnavau – ant balto debesėlio atsisėdęs, Švilpavau ir kojomis tabalavau, Ir šypsojausi – ko taip visi surūgę? Gal ką įžeidžiau, o gal ne taip nubalsavau? Debesėlį mano neša vėjas. Aš padangių knygą mėlyną skaitau. Sužaibavo, nugriaudė perkūnas - Ir su lietumi ant žemės nuodėmingos nukritau....
BENAMIS ŠUO Benamis šuo dorai pamiršo loti Ant valkatų, girtuoklių ir benamių, Bet uodegos nevizgino prieš miestą,
Nors ta pabaisa išėdom jį šėrė.
Šiukšlyno blusos gėlė ir kuteno, Languos šmėžavo šmėkliniai šešėliai, O po vidurnakčio visai sutemo - Ir nei būdos, nei viralo – tik kaulas, Sušalęs kaulas nasruose bedančiuos...
Benamis šuo jau negalėjo loti, Tik paryčiais ant nežinia ko urzgė.
|