KUR TOLUMOS
SAULĖLYDY DULKĖTOS
XXI AMŽIUS
Klasės ir likimo draugams,
jų tarpe ir FELIKSUI
Ne mano amžius, ne, jisai ne mano - Triukšmingas, žaižaruojantis, žvarbus. Metus palydžiu tartum karavaną, Kuris daugiau jau sutiktas nebus. Grįžtu į laiką keiktą ir mylėtą, Lyg tremtinys, nuliūdęs ir tylus, Pro šurmulį ir fejerverkų lietų, Iš aukso taurių krintančius purslus. Siaurėja, vinguriuoja takas mažas. Atgal – už datos, kur sapnai kiti, Kur širdį drasko vargstantis peizažas, Kur buvom teisūs ir kartu kalti. Ką naujo, laike, pasakyt byloj toj, Kas sąskaitas su tavimi suves? Ne ateity, o praeity miglotoj Aš ieškau vis – klajojančio savęs. Ne mano amžius, ne, jisai ne mano - Triukšmingas, žaižaruojantis, žvarbus. Miražai keičias, slenka karavanas, Kuris, deja, jau sutiktas nebus.
ANT PAUKŠČIŲ TAKO Ant paukščių tako nutūpė naktis, Žvaigždėtą gruntą krapštė, žarstė, lesė. Į seną šulinį sodyboj apleistoj Meteoritai iki ryto krito. Ir obuoliai tamsiai žalioj žolėj Baltavo iki pusės apipuvę. Brydė per rasą...Tai, turbūt, kažkas Iš tos sodybos paryčiais išėjo. Ne, ne kažkas, o tik ruda katė, Apžiojus nešės kniaukiantį kačiuką. Ir buvo taip nežemiškai šviesu, Kad net šešėlio jokio nesimatė. Pakėliau galvą. Švietė obuolys Tarp džiūstančių šakų visai be lapų. Ant paukščių tako pamuštu sparnu Jau ne naktis – skausmingai gulbės blaškės.
MIŠKO TAKU
Dukrai Imandrai
Jau žalios vėliavos aukštai,aukštai, O tarp šilagėlių bučiuojas sraigės... Ties posūkiu paklausei nelauktai - Tas takas tik prasideda ar baigės? Tai paslaptis...Sakau tik tau vienai - Ten laumių ir margų paukštelių rojus, Kelmai sapnuoja atžalas tenai, Ant beržo tošies muzikai sugrojus. Įsmeik vytelę žemėn – sužaliuos. Girdi, tyloj nauja gyvybė kalas. Kas laikina, kas amžina? – viliuos - Mums atsakys miškų gaudimas žalias.
SIUNČIU AŠ TAU VĖL ATVIRUKĄ
Žmonai Laisvutei
Siunčiu aš tau vėl atviruką - Sodybon atslinkusį rūką Ir vakarą tylų, ir kvapnų, Nakties nenusakomą sapną. Siunčiu aš tau kaimo peizažą Ir ilgesį liūdną lyg lažą, Ir liūdesį šviesų bei graudų, Kai volungės lietų išrauda. Siunčiu tau motyvą girdėtą, Be to, dar ir dangų žvaigždėtą, Lyg pinigą – dylančią delčią Su klausimu tavo – kodėl čia,
Kodėl čia gyvenimas kitas - Toks laisvas, senai nematytas, Toks paprastas, didis ir šventas, Lyg būtų kadais nugyventas... Siunčiu aš tau vėl atviruką Per giedrą, per lietų, per rūką...
SKIRPSTAS Gaila skirpsto, seno kaimo skirpsto, Laužyto,genėto,kirviais kirsto. Jis tylus ir kreivas, ir gruoblėtas, Vėtrų bartas, niekad nemylėtas. Vargo medis, liūdesio ošėjas Į palaukę vienišas išėjęs, Žvalgosi į aukštą, tankią girią - Ją, tik ją paukštelių giesmės giria. Skirpste, mano broli, senas skirpste... Man taip pat nekart į širdį kirsta. Kaip ir tu, aš vienišas stovėjau Ir švilpiau keistos epochos vėjui. Glostau skirpsto liemenį gruoblėtą Ir jaučiu – srovena mano Leta... Ir girdžiu – viršūnėj seno skirpsto Tik atodūsiai – ne giesmės pasigirsta.
* * *
Aušta, aušta. Jau neša kalneliai Skaisčią saulę ant savo pečių. Išrasoję sužvilgo berželiai Ties arimais išbėgę lenkčių. Taip tylu.Tik pavasaris žalias Kalba, kuždas su drėgna žeme. Vinguriuoja sidabro upeliai, Brinksta grūdas šiltam arime. O už kalno – žirgeliai sužvengia, Gal nušvis vėl norago liepsna? Ak, ta mano sapnuota padangė, Ak, senai neskambėjus daina! Bet juk neša, vėl neša kalneliai Skaisčią saulę ant savo pečių... Ir nerimsta žalieji berželiai Ties arimais išbėgę lenkčių.
* * *
Nors kartą pasvajokim apie viltį Ir tyliai atsikvėpkime džiaugsmu. Mes turime, privalome pakilti, Pasveikint gandrą virš gimtų namų. Jau upės grįžta vėl į savo vagą, Jau pievoj prunkščia juodbėriai žirgai, Ir žemė šveičia ariantį noragą, Metus gegutės vėl skaičiuos ilgai. Palaukėj spinduliuos berželis laibas, Bites vaišins baltoji obelis, Vidurnakty pasėlius kryžmins žaibas, O rytą su vaivorykšte nulis. Nors kartą pasvajokim apie viltį Ir tyliai atsikvėpkime džiaugsmu. Mes turime, privalome pakilti, Pasveikint gandrą virš gimtų namų * * * Kai vasarą plaukia rugiai, Kai volungės suokia prieš lietų, Kai plazda, kai skraido drugiai Virš pievų žalių ir gėlėtų, Pagoniškai žemę žegnoji, Meldiesi – brangi, amžinoji, Žydėki, žydėki, žydėki! Tau ačiū, tau ačiū irdėkui... Kai vasarą žydi rugiai, Kai varpos nulinksta meduotos, Tai skrenda,tai aidi ilgai Lietuviškas žodis sparnuotas. Pagoniškai žemę žegnoji,
Meldiesi – brangi, amžinoji! Žydėki, žydėki, žydėki, Tau ačiū, tau ačiū ir dėkui!
VĖLYVĄ RUDENĮ Dar tęsiasi spalvų svaigusis šėlsmas, Bet laikinumas gąsdina jau, nes Reikės laukams ir girioms užsivilkti Darbų bei rūpesčių kasdienes rudines. Ir klausiu aš rudens maištingų vėjų Su debesų padange neramia - Kai gelsta lapas – ar dėkoja saulei, Ar jau draugauti ruošias su žeme? - Nes greit, jau greit sugrubtanagė senė Šerkšnu į langus dusdama kvėpuos Ir snaigės – tos baltos tylos plaštakės - Ant tulpės žiedo neištirps kapuos. Ir taps miela, sava pavargus žemė, Ir įkapių baltų bus nebaisu, Ir švies, ir šildys šalto sniego drobės Po švinine padange debesų.
ŠERMUKŠNĖLĖ
Sesei Aldonai Man atleisk, ilgai aš nežinojau, Kaip pagairėj vėjų gyveni, Šermukšnėle, mano vargo sesė, Su raudona uoga smilkiny. Aš žavėjaus vasaros gėlynais, Aromatais dangiškais svaigau, Bet suūžus rudeniniams vėjams, Pajutau – kelionėj pavargau. Ir pritilo paukščiai giesmininkai. Gervių klyksmas smilkteli širdy, O kažkas – piliakalny už upės Laukia, kviečia, šaukia – ar girdi? Taip ir liksim po pilkšva padange Tu ir aš – su nerimu vieni - Šermukšnėlė, mano vargo sesė, Su raudona uoga smilkiny...
VAKARAS Sesei Janinai
Kur šviesos zuikučiai dūko, šėlo, Vakaras prisėdo po šešėliu. Liūdesio išgėręs pilną taurę, Žvilgčioja į debesis, į šiaurę,
Į šalis svečias, į tolimąsias, Kur nuskrido, nugirgsėjo žąsys, Kur, lyg džiaugsmo vėliavos iškeltos, Horizontuos švyti naktys baltos... Nušlama šešėliai per alėją, Prieblandoj išnyksta,susilieja. Vakaras liūdėdamas pakyla Ir nueina į naktinę tylą... Ko, širdie, smarkiau pradėjai plakti?: Eisime ir mes namo, į naktį... Trinkteli langinės uždarytos. Už kalnų, už girių mano rytas.
LAUKINIAI OBUOLIUKAI
Broliui Vladui Man sapnuojas rudenys migloti. Vėl ir vėl ranka paliest galiu Tako žolę – gydantį gyslotį, Tvarstį ant vaikystės skaudulių. Ak, vaikyste! Kaip jinai svajojo, Kaip ūbavo volungės šile! Metai vieškeliais kreivais nujojo Šlubčiojančia bėra kumele. Argi mums klumpėtiems skųstis, būgštaut? Guodėmės, kas tekdavo...Deja, Ir laukiniai obuoliukai rūgštūs Lyg migdolai tirpo burnoje...
KOL VASARA RUOŠIAS NAMOLIO Už Raseinių ant Dubysos... Maironis
Kol vasara ruošias namolio, Kol obuolius sodai supuos, Būriuosis šnekučiai varnėnai Su vyšnių kauliukais snapuos. Jau dindi Betygalos varpas Ir nulenkia varpas rugiai. Graudus laikinumas, o dienos - Tos dienos lyg pievoj drugiai.
Vis šaukia šis kraštas dvasingas - Kur augai, svajojai, klydai... Tikėki – tau duos išrišimą Šventosios Onos atlaidai - Už žodį, už meilę, už labas Tam slenksčiui gimtinės senos, Piliakalnių rimčiai, Maironiui, Skambėjimui sesių dainos.
Pakrikštyti mes šaltinėly Jaunėjam, nes prausiams tenai. Įbridę Dubyson vaikystėj, Braidysime joj amžinai. O vasara ruošias namolio... Kol obuolius sodai supuos, Į tolumas skris vis varnėnai Su vyšnių kauliukais snapuos.. ŠVELNI MELODIJA
Anūkėms Mielas gyvenime, Mano gyvenime, Kur taip mus skubini? Mėlynos gėlės - Akys anūkės
Žydi pavasarį, Žydi jos vasarą, Žydi jos rudenį. Paukščių čiulbėjimas, Upių srovenimas Žemę išjudina. Skambančios trėlės - Juokas anūkės Aidi pavasarį, Aidi ir vasarą, Aidi ir rudenį. Ką gi pamiršome? Žiemą pamiršome. Ko susirūpinai? Akys anūkės, Juokas anūkės Širdį sužvarbusią, Ledą šalčiausiąjį Tirpdo ir trupina.
BEVARDŽIAI KLYSTKELIAI
Baigia liūdesį ruduo išlyti. Vėjai baltą siautulį atpūs. Atminties archyvuose pelytė Krebždina parudusius lapus. Nuotykiais vaidenas senos bėdos, Šventos tiesos maišos su melu, Vieškelis išmaltas ir duobėtas, Kryžkelės bevardės be ženklų. O ėjau, skubėjau, rodės, krinta Visos tamsios marškos nuo akių. Klaidžiojęs po painų labirintą, Vis tikėjau – tiesiomis lekiu. Gundo vėl – užkopk ant aukšto skardžio! Eik, pasuk keliais jaunos kartos... Bet juk mano klystkelių bevardžių Niekas taip, kaip aš, neatkartos.
LIETUVOJ NUOŠALY Lietuvoj, nuošaly Nuo džiaugsmų ir kančios Tu nurimt negali Nei namuos, nei svečiuos. Ar šventai, be naudos Lietuvėlę mylės? Gal parduos, gal išduos, Gal ir vėl negailės? Gal smerkiu per anksti? Gal per daug įtarus?... Skuba, stato kiti Savo laimės dvarus.
Veidmainystė – baisu. Išdavystė – nuodai! Nuo tulžingų balsų Vysta laisvės žiedai. Kryžiai kils pakely... Juos - kaip Judos bučiuos... Lietuvoj, nuošaly Nuo džiaugsmų, nuo kančios.
TULŽIS TAI LAŠA IŠ ŠIRDIES Senai tos pievos nešienautos, Senai ta žemė nearta. Išeina žmonės – ir negrįžta - Iš proto einanti karta, Įstrigus vienkiemių vienatvėj, Vargų malonėj palikta, Nereikalinga, senamadė, Naujausių užmačių našta. Kaip ten – Europoj pasirodyt - Su geriančia, su negražia, Suklupusia skausmingoj pozoj Ties žemę smaugiančia ežia? Kas apraudos ir kas pašventins Kančias ir nekaltas aukas? Kas tą gyvenimą beprasmį Ties kaimo kryžkele užkas? O ką eilėraštis beginklis - Tas gėrio angelas padės? Neišsigąskit – tai ne kraujas - Tulžis tai laša iš širdies.
LAPĖ Nušiurusi ir išprotėjus lapė Po vienkiemį apleistą šmirinėjo, Tuščioj vištidėj kandžiojo laktas Ir ant mėnulio iki ryto lojo. Pakirdo kaimas piktas, neramus. Kol moterys dalinos pranašystėm, Šakes iš tvartų graibstė rūstūs vyrai.
Pabrukus rudą uodegą per pievą Su įniršiu link kaimo skuodė lapė... Visus ilgai dar krėtė drebulys. Ir tik vidurdieny gaidys vėl užgiedojo.
DAR GERAI... Dar gerai, kad skauda, Dar gerai, kad gelia, Dar gerai, kad rauda Kryžiai palei kelią. Susapnuoja kartais Tėviškės peizažą, Motiną prie vartų Ir namelį mažą, Ir motyva mielą - Bočių balsą girdi - - - Ir taip maudžia sielą, Ir taip skauda širdį.
RASOS UŽNUODYTOS
Rasos užnuodytos Laša lyg nuodėmės. Žemė gimtoji, Žemė juodoji, Vanduo ir duona, Kraujas raudonas. Gyslose kraujas - Upeliai sraunūs - Iš šaltinėlių, Iš šulinėlių. Įžeidę šulinį, Kraują mes žudome, Įžeidę Nemuną, Su kuo gyvename? Rasos užnuodytos Laša lyg nuodėmės.
PADĖKOK GYVENIMUI Padėkok gyvenimui už meilę, Padėkok. Ilgesio ir nerimo negaila - Jausmas koks! Gaudė vėją mūsų meilės burės, Per bangas Laivas plaukė. Kas gi mus užbūrė, Kas, o kas?
Kompasas – neramios meilės širdys - Jos suras Švyturį, kurs jūros gausmą girdį Per audras.
ARARATO VIRŠŪNĖJE Prisimenu tą nuostabią kelionę, Ją kaip likimo dovaną miniu - Mes kopėm į pačius aukščiausius kalnus Ir mums tada nebuvo aukštesnių. O tolumoj žemai riaumojo upės. Šaukei – apglėbk, susišildyki mane! Ir mes, pačioj viršūnėj užsimerkę, Stovėjome ties šalta bedugne.
Mirgėjo žvaigždės meilės Ararato - Pavojai, uolos, griūtys – nebaisu. Gal tik sapnuota? Gal tikrai bučiuotas, Primynus kojom skarą debesų?
PAŽINTIS Pirmiausia jį sujaudino kvapai, Jos rankos, laikančios kavos puoduką. Jo pusėn ji gracingai pasisuko, Kur skleidė aromatą arbata. Lemtis pamojo burtų lazdele. Ji dovanojo jam lemtingą žvilgsnį, O jis atsakė – žengė pirmą žingsnį Prie jos stalelio, kvepiančio kava. Kaip laikas bėga! Jie ištikimi Tai kavai, tai arbatai, tam staleliui Ir tam ilgam, bendram jų meilės keliui, Kuriam, atrodo, pabaigos nėra.
O VAKARAS ŽYDĖS... Tas laikas nenumaldomai ateis, Kai nieko negalėsiu paprašyti Ir džiaugsmą dovanoti tau mažytį, O vakaras žydės juodais žiedais. Gyvenime man buvo duota daug. Nesaugojau, atleisk,o,Sutverėjau... Buvau dosnus, kai nieko neturėjau, Įgijęs daugel – saiką praradau. Kaip gaudžia elektroninė erdvė - Lyg hienos alkanos dėl kaulo rietūs... Žmogus – viliuos – atsilaikyt turėtų, Bet abejoju vėl ir vėl, ir vėl...
PASIKLYDUS Einu mišku be tikslo, vienui vienas, Kur nieks nelaukia, niekas neieškos - Gal sniegenos rausvais aušros pagurkliais Ant eglės apšerkšnijusios šakos?
Ir mielas man tas mano vienišumas, Tas skausmas mano būsenos naujos, Kur aš ir vėjas, kur tik vėjas kaukia, Kaip vilkas atsilikęs nuo gaujos. Be pėdsakų vingiuoja mano takas - Paklydėlis – visai be atminties... Jau vakarėja. Gal juodoji draugė - Naktis man baltus patalus paties?
ŽMOGUS IR SAULĖGRĄŽA Tai atsitiko su senu žmogum - Tik praeitis – nė pykčio, nė idėjų... O šalimais saulėgrąža žydėjo Po vasaros palaimintu dangum. O, nesakyki - lėkšta, banalu, Jog lyginu tai su jausmų tikrove. Naktų tamsoj ji žiedą mums sukrovė - Žiūriu, stebiuosi, liūdžiu ir tyliu. Jau zylės aižo juodas sėkleles - Nesulestos – į pilką žemę krenta.
Kas prisimins – žydėta ir gyventa - Kas pasakys – nieks laiko nesules...
ŠLUOJA DULKES NUO SENŲ ŽVAIGŽDŽIŲ Keikis, pyk ar šlovink linksmą puotą, Mielas drauge, tu gerai žinai, Su savim likimo padiktuotą Nuosprendį nešiojamės senai. Ir suprask, jog tu čia niekuo dėtas. Su mumis likimas dar pažais. Vienąkart garbingai palydėtas Pamąstyti liksi po beržais. Paskutinį liūdną siluetą Vakaro šešėliai sulaižys. Šermenys – ir taurę pakylėtą Į medinį stalą sudaužys. Ir bus keista – netoli, už lango Dar tave matau ir dar girdžiu... Angelai, pravėrę tyliai dangų, Šluoja dulkes nuo senų žvaigždžių.
LYG PUSPROTIS, GALĄSDAMAS SKUSTUVĄ
Antanui Cibulskiui, vaikystės draugui
Tie vaizdiniai, pakirdus po ligos. Tos nuojautos – o gal tikrai taip buvo? Ilgai likimas sekė iš paskos, Lyg pusprotis galąsdamas skustuvą. Mes gėrėm skausmą iš keistos taurės - Pažeminimo ir puikybės skystį. Ir kaip žymė paliko ant kaktos - Kūrybos geismas ir valdžios menkystė. Kaip kortom žaidėm šlove ir žodžiu. Ir aistros, ir valdžios chimeros valdė. Kaip nuodėmę ties smilkiniu girdžiu Tą brolžudišką pokario skeveldrą. Kraujavo mažo miesto grindiniai. O tu šaukei – žydės lelijos baltos! Aš nieko negalėjau – juk žinai? - Išteisintas, nors nebuvau nekaltas! Kiti pagis nuo šimtmečio ligos, O gal vėl bus, kaip buvo, kaip nebuvo, Ir vėl likimas seks jiems iš paskos, Lyg pusprotis, galąsdamas skustuvą...
AR BUVAI...
Sūnui Justui Ar buvai miške, kai leidos saulė, Ar meldeisi per mišias laidos? Ar tikėjai – temstančiam pasauly
Tiek gaidų paukšteliai išgiedos!?. Dyvini garsai užpildo tylą - Savo žemės muziką girdžiu. Šventina šaltos rasos krapylos Sutemas, mirgėjimą žvaigždžių.
Tankumynėj žydinčių aviečių, Seno kelmo pūzruos, anava, Švento Jono vabalėliai šviečia, Lyg viltis, lyg dvasios atgaiva. Aš – ne aš…O tik visatos vyksmas, Jos žinia į žemę atsiųsta, Lyg laukų klajojanti žaltvykslė Prie gamtos altoriaus pašaukta… Ar buvai miške, kai leidos saulė, Ar meldeisi per mišias laidos? Ar tikėjai – temstančiam pasauly Tiek gaidų paukšteliai išgiedos! LAIŠKAS Į NIEKUR Tai šen, tai ten buvau, tai šį, tai tą mačiau - Ir brangūs man keisti šėliojimai ir klaidos. Didybė, nuopuoliai, iliuzijos...Tad ko tikies? - Orkestrų muzikos, kai naivią šlovę laidos? Galvojai – amžinas? Ir visagalį vaizdavai... Dabar blaškais – toks įsižeidęs, vienišas, apspuręs. Juk viskas tikra ir netikra, laikina, pigu, Kaip deimantai ant klouno kvailiojančio kepurės. Ne vieną palydėjau smerkiančiu žvilgsniu.. O kam?..Tad drąsinu dabar - išsisklaidys tas rūkas. Pirmyn!..Užkliuvę už kupstų ir nosim žemę ardami, Tikėkite, jog horizontą pasivysite netrukus. Pabūkite įžūlūs, drąsūs ir nesuprasti. Šuoliuokit per žiojėjančią kalnų bedugnę... Nenoriu mokyti, įspėti, gražbyliaut Ar prigesint spontanišką vulkanų ugnį.
JUODAS KVADRATAS
Kas gero buvo, užsimiršo, baigės. Apsižvalgyk ir viską tepk juodai. Ką ten žmogus – net, sako, tamsią naktį snaigės
Už lango zyzia lyg juodi uodai.
Jau tulžį tautiškai daug kas modernizavo -
Tulžies fermentai – pragaro...lašai.
Na, būk nors padorus tu su šluba teisybe savo Ir Lietuvos nekeik! – beviltiškai prašai.
Nors iš panosės savo piktžoles išsiravėk!
Prasiskalauki niurzglio žvilgsnį drumstą.
Delne sušildęs žemės juodą grumstą, Meldžiu...Daigu tikėk! Atgimimu tikėk!
Juoda gėlelė juodo frako atlape Ir juodos raidės juodo popieriaus lape.
Elitas!!.Kabinetas juodas, juodas stalas,
Ir sau -granito juodo juodas pjedestalas.
Juoda saulelė leidžias už Pabradės, O Šalčininkuos, sako, dar juodžiau... Taip niekur nieko gero nesuradęs, Vėl prietemose pragaro ilgai braidžiau.
Sunku žlibam atskirti katilą nuo puodo. Trispalvė akyse kai kam taip pat pajuodo. Ne vienas džiaugiasi sniegu pernykščiu Ir spjaudos suodim, apkerėtas pykčio.
O, kaip kvatoja tie, kurie negali verkti!
Užjaust nemoka - pasmerktieji smerkti!
Gal prakeiksmas čia koks – vis eit tamsos ratu, Pakėlus juodąjį kvadratą kvadratu!?
|