J u o z a s N E K R O Š I U S
SUŽEISTAS
E I L Ė R A Š Č I A I
1996- 2016
S U Ž E I S T A S
1. Pelenuos, su gęstančiom žarijom 2. Kur tolumos saulėlydy dulkėtos 3. Gyvenimas gražus paprastumu 4. Niekados liūdėti taip nesugebėsiu 5. Šuo, aplojęs istoriją 6. Pražilęs Angelas su lino rankšluoščiu
PELENUOS, SU GĘSTANČIOM ŽARIJOM
PIRŠTU RAŠALUOTU Tą vakarą vieną, tik vieną, Tą vakarą vėlų rudens Ant stiklo rasotoeilutę Pirštu rašaluotu rašiau. Gal popieriaus trūko,gal beldės Į širdį žinia nerami - Langai rasomis ašaroti, Rūkais atsidusę laukai. Tą vakarą vieną, tik vieną Pirštu rašaluotu rašiau…
YRA DANGUS Buvo sunkiau jau už viską! Žemė prakeiksmo šaukės, Viduržiemy karklai žydėjo... Močiutė vis meldės: „Yra dar Dangus, Yra dar virš mūsų... Yra dar, vaikučiai, dangus...“
PAGLOSTYK TYLĄ Saulėlydį – tą žemės nerimą - Kas užgesys? Ir ūkanos virš žalsvo ežero - Kaip ilgesys. Likimas – pilnas nuojautų - Irzlus, skaudus. Paglostyk tylą spengiančią - Gal atsidus?
UŽTEKS TO LAIKO
Skubėk lėtai - Po įšalu jau šaknys graibo žemę. Jos neužtruks - Sula klevų kraujagyslėm srovens. Skubėk lėtai - Užteks to laiko tau - Visam gyvenimui. Visam. Užteks.
PAVASARINIS IŽAS Kaip jauties? Su viltim, be vilties - Kaip pavasario potvynio ižas, Kaip skeveldra korėtos lyties. Ar kremtuos? Upė blaškos krantuos. Kranksi varna ir valosi snapą. O pakrantėse – žemė žieduos. Kas raudos – atraudos. Kas giedos – nugiedos. Ižas girgžda – išplaukti taip noris. O sugrįžt?..Iš tenai – niekados…
NERAMUS RYTAS
Lietum ašaroja stiklas, Dusliai atsidūsta vėjas, Svyruodami prieblandoj medžiai Aplinkui šakom apsigraibo..
Dar nieko kol kas neįvyko, Dar turi kažkas atsitikti - - -
Virš nuojautų ir abejonių Dar gali Pakilti Vėluojanti Saulė.
CHINESE ROSE Tik vieną Vienintelę dieną Žydėjo kinietiška rožė. Ir - Ačiū, Užtenka ir tiek - Svarbu - Pražydėti.
RUDUO, PRAŽILĘS VORATINKLIAIS
Nesakai, Nors jaučiu - Tu žinai, Kas bus, Kai nubirs paskutiniai grūdai Ir švilpaus ražienose vėjai - Lyg niekur nieko nebuvo... Ir būsi teisus, Apraizgytas, Pražilęs voratinkliais.
SUŽEISTAS ANGELAS Tamsoj ieškojau tavo veido. Šviesos – liūdnam veide. Šešėlis baltas nusileido Nakčia senam sode. Šakas siūbavo gūsiai vėjo. Kur takas nuošalus, Po medžiais Angelas stovėjo Bejėgis ir tylus. Plasnot ir skrist jis negalėjo. Su lietumi kartu Per sparną karštas kraujas liejos Ant drapanų baltų. Bandžiau aprišti žaizdą gilią, Žvelgiau į jo akis. Man Angelas šnabždėjo tyliai - Jau niekad neužgis... O vėjas niršo, kaukė klaikiai. Kančia širdy giliai... Virš mano sodo nuo to laiko Neskraido angelai. ATLAIDAI Bažnyčia medinė.Sena. Laukų rudenėjančių gėlės. Ir prieblandoj plazdančios vėlės Su šia šešėliuota diena. Atodūsiai tartum malda. Taip meldžias, galbūt, tik šventieji. Atleiskite mums, nekaltieji, Kai artinas iks valanda
Ir žiūri įdėmiai kažkas Į sielą skaidrėjančią, ramią, Ir lūpos suvirpa, ir amen, Ir užpučia vaško žvakes.
PORTRETO DETALĖ Monsinjorui Kazimierui atminti
Iš meilės, Tik iš meilės tas drovumas, Ta baimė mano, Tas atsivėrimas, Tikėjimas ir praregėjimas - - - Kai - - - Sielą sukrečia Neįtikėtina tiesa - Ir - - - Supranti - Delnuos laikai Pulsuojančią bedievio širdį. DEDIKACIJA VARPUI Varpe - Broli tylos, Pranaše dvasios mišparų, Mano vaikystės šaukly, Bokštuos bažnyčios skambėjęs. O, Kaip suvirpa širdis, Triukšmui aprimus - - - Laukiu! Varpas ir vėl suskambės - Skelbdamas Tylą.
SKEVELDROS Skeveldros... Iliuzijos bokšto nugriauto! Ko juokiatės? Mums neskaudėjo? Ir viskas pavėjui nuėjo? Skeveldros... Skeveldros. Ak, nuodėmių atplaišos aštrios! Jos - Venomis braunas Į širdį... Skeveldros...
RUGIŲ LAUKE Dar - Ir dabar aš, Tarp delnų iškūlęs rugio varpą, Pelus išpustęs, Burnoje jaučiu Saldumą žalsvo grūdo - Ir meldžiuos, Lyg po komunijos, kuri atleidžia nuodėmes.
SKRUZDĖLYNAS Jau lazdynų šakos susipynė, Jau upeliai blyksčioja ramiai. Padėkdie, darbštusis skruzdelyne, Prieš tave nusilenkiu žemai. Kaip Guliveris, toks nerangus, išstybęs, Atitraukti žvilgsnio negaliu Nuo tikslingai judančios galybės, Vien tik jai težinomu keliu.
Miškas, išlingavęs dieną ilgą, Vakaruosna saulę palydės, Kai, įkopus į aukščiausią smilgą, Atilsiui ramiam pakvies skruzdė. Riešutus tankmėj brandins lazdynas, Vėl sapnuos čiulbėjimus naktis. Ir užmigs mažytis skruzdėlynas - Didelės visatos paslaptis.
VYTURIUKAS
Vyturiuko širdelė mažutė - Lyg rainas žirniukas. Joj gieda Septyniolika džiaugsmo smuikelių - Mano žemės didi filharmonija... Ačiū.
KONCERTAS
Ant pirmojo spindulio rytas suveria rasos lašus. Bitės, Medumi kvepiančiais sparneliais, Paliečia baltus žiedlapių klavišus. Muzikuoja obelys, vyšnios ir kriaušės. Ir pienės, žinoma, pienės. Varnėnas, Batuta pabeldęs į inkilo stogą, Diriguoja simfoniją... Tik sraigė vėluoja, Tempdama ant kupros sodo namelį.
BĖGANTI SĄŽINĖ Žiūrėkite - Aplipus pikdagiais, Alkana, apdulkėjus, suvargusi, Kaip kalytė, Užkimusi, lojanti - - - Paskui lemties vežimą Duobėtu vieškeliu, Įkandin gyvenimo - - - Bėga, Klumpa ir bėga, Tarp skaistyklos ir pragaro, Pasiklydusi sąžinė.
UŽDEGĘS ŽVAKELĘ VAŠKINĘ
Poetui ir žmonių kunigui Ričardui Mikutavičiui Tas pasaulis skaudus - Su meile jį šventinu. Ir taip išeinu, Uždegęs žvakelę vaškinę, Tamsoj pasišviesdamas - - - Kad tik nesukluptume Takuos ir keliuos, Klampiuos ir duobėtuose savo likimo. Pulsuoja - - - Lyg širdys visų artimųjų, Lyg skausmas pasaulio. Man nieko nereikia. Palieku jums viską - Kartoti, Suklysti, Gailėtis. Tikiu ir tikėsiu - Žvakelė vaškinė dar šviečia - Pagairėje vėjų?
PERKŪNIJA ŠUKAVO ŽEMĖS PLAUKUS Perkūnija Šukavo žemės plaukus. Kibirkščiavo.
Užvėriau langą ir atsidusau. Prisiminiau - Kaip rankom susilietus, Elektros iškrova mus pakeitė, Sujungė ir sulydė... Perkūnija Šukavo žemės plaukus.
ŽVAKĖ Tau Vėlinių žvakę Aš uždegiau vakar. O, vėjau, o vėjau, Prie kapo stovėjau... O ašaroj mano Liepsnelė pleveno...
TAMSUS RŪSYS Juodi drugiai tamsiam tvankiam rūsy, Atskridę iš rudens dangaus žvaigždėto, Tyloj dulkėtoj vasarą sapnuos, Lyg Dievo atgimimą pažadėtą. Ar tai drugiai? Gal sielos pasmerktų Čia ištremtos, kad viltųsi ir vargtų - Nepriimtos į pragarą kol kas Ir pragintos tolyn nuo rojaus vartų? Kas jiems nupurtys dulkes nuo sparnų, Kas juos paguos, atnešęs plukės žiedą?.. Tamsus rūsys. Keistai juodi drugiai... Ir aleliuja niekas dar negieda...
SENELĖ Ji Delnu Širdį virpančią prispaudė, Kad toji tartum paukštė neišskristų. O vanagas Jau virš sodybos suko ratą. Vištos išsislapstė Ir varnos beržuose jau kėlė alasą... Ranka nusviro... Ir širdis – išskrido! Ir jos daugiau jau nemačiau... Ak, paukštė, Mano sengalvėlės paukštė!
AKIMIRKA Pagauk akimirką, Ilgesnę už amžinybę. Nepražiopsok - Ties horizontu, Ties mišku Ar virš ežero Saulėlydžiai atsisveikina, Tarytum išeidami visam laikui, Neprižadėdami Grįžti iki aušros.
ANT TILTO
Iš nevilties, Iš nevilties sparnai išauga. O gal iš baimės? Gal iš vienišumo?.. Žuvėdros blaškosi Virš vandenų tamsių pavasarinių... Išskrido vėl į nebūtį kažkas. Ant tilto meilės laišką prirakinęs... Iš nevilties, Iš nevilties sparnai išauga.
VĖLINIŲ ŠVYTĖJIMAS Vis ramiau žiūriu į tamsią tylą, Kur lyg paslaptingam ekrane Ryškūs praeities vaizdai iškyla, Keičiasi viliodami mane. Tai vaikystės žalios margos pievos Ir upelių gaivūs duburiai, Kryžkelėj medinis senas Dievas, Pasmerktųjų kankinių būriai, Kvepiantis kieme alyvų krūmas Ir žemčiūgai laistyti krauju, Ir visų išėjusių gerumas, Mano priartėjimas prie jų Vėlinių švytėjime...Ir žvakių Rudeninė virpanti auka, Ir vaikystė – tartum būtų vakar - Peržegnota motinos ranka.
SENELIS. UŽDANGSTYTI VEIDRODŽIAI Kiemą - Iki pat slenksčio - Išbarstė eglišakiais. Pirkioj pritemo. Tyla. Vaikštinėjo galupirščiais, Šnabždėjosi negirdomis. Sustabdė laikrodį, Kad nepažadintų užsimerkusiojo, Užmigusio, Sulaikiusio kvėpavimą, O gal - Ir užpykusiojo: „Kodėl jūs uždangstėte veidrodžius?“
JEI NORITE - ROŽIŲ Seni kapai įdumba. Žemė susigražina išminčius ir palaidūnus, Benamius, artojus, Nuteistuosius ir kalėjimų prižiūrėtojus... Žemė priglaudžia visus, šaknimis apkabindama. Iš jos, Tik iš jos Kyla žydėjimas - sodų, varnalėšų, durnaropių,
Jei norite – rožių...
ANSTOLIAI
Ne kartą klydom - Netikėdami... Palei ežerą, Slenkant tirštam rūkui, Paukštukui čiulbant, Vėstant arbatos puodukui Ar šiaip - Dykinėjant - Artėja - Keliais – ne keliais - Iš visur - Visada - Prie užrakintų vartų, Prie šarvotų durų - Lemties antstoliai.
ĖJO ANGELAS Duobėtu rudens keliu Ėjo Angelas. Ėjo klupdamas. Per baltą Jo sparną liejosi kraujas. Angelas suplasnojo, Beviltiškai bandė pakilti. Tirštėjo prieblanda... Netoliese švietė langai... Pasigirdo kvatojimas... Lijo. Angelas nušlubavo nežinoma kryptim. Neužėjo...
SUNKUS GYVENIMAS Sunkus aiškiaregio gyvenimas... Jis girdi Neištartą žodį ir aimaną. Mato nuslėptą ašarą, Jaučia neaprištą skausmą... Sunkus Aiškiaregio gyvenimas! O ką jau kalbėt... Apie Kristų? APOKALIPSĖ PAGAL NOSTERDAMĄ Nepetėkėjusi Saulė, Užrakintas Rojus ir pragaras, Raktai Įmesti Į amžinybės bedugnę. Tamsa... To dar nebuvo - Bet... Gali ir būti...
PARAPIJOS BAŽNYČIOJ
Bažnyčioj buvo šalta visados. Mediniai klauptai, Didelis altorius, Vaško žvakės... Ir durys sunkios, Girgždančios, Per jėgą atsidarančios. Šalia - - - Ledokšniai vandeny pašventintam - Žegnonėm ir krapylom. O kojos! Kokios šaltos kojos Nukryžiuotojo - Išbalusios, Žaizdotos, Nubučiuotos...
GEGUTĖS KUKAVIMAS
Nupiešk man gegutę - - - Girdi, kaip ji skraido - Nuo medžio ant medžio, iš lizdo į lizdą,
nematoma ir paslaptinga. Gegutė... Gegutė raiboji... Bet kaip man nupiešti Gegutės Kukavimą skraidantį?
O KUR KITUR?.. Gal krosny,
Ant kurios iš panagių mes čiulpėm šaltį Arba palėpėje,
Kur senos paslaptys voratinkliuos įstrigo? Gal pasakoj Ar mįslėj keturgyslėj, Ar dūzgiančio ratelio pakulų kuodely, Drobiniam rankšluosty, Verbos šakelėj kadaginėj Ar pelenuos – su gęstančiom žarijom - Tautos dvasia rusena? O kur, O kur kitur, Broleli, Kur kitur?
IŠ REKVIEM Kad jie grįžtų į šventą Piliakalnio smėlį Ir daugiau nesakytų Paliekamai žemei sudie, Kad uždegtų žvakelę Ir Vėlinių vakarą Tylūs Nubrauktų Nuo tujos šakelės Sūrią ašarą... Tiek, Tiktai tiek... Kaip lengviau atsidust, Kaip paguosti pasaulio klajūnus, Kai žinai, Jog išeinantiems šviečia žvaigždžių miriadai, O sugrįžtantiems
Mirksi – viena. Tik viena - Paskutinė, užgęstanti...
GIMUSIAM Genai paslaptis kužda, Kraujas - Atsimena... Būta, Jau būta, Protėvių venom sroventa, Iš klaidžios amžinybės Žiūrėta tėvų akimis, Pulsuota Jų smilkniuos, Aistromis kunkuliuota - - - Į šią Akimirką, Į ašarų svaigią pakalnę.
IŠGIRSIU Ant slenksčio sėdi tėvas ir senelis. Taboka kvepia.Gryčioj verda kruopos. Beržyne suprunkščia bėra kumelė. Mama pamelžė karvę. Avys bliauna. Žvaigždė nukrito degdama už kluono... Ir aš Krentu į praeitį slaptingą, Į atbulinę laiko perspektyvą. Čia mano viskas. Niekur neišeisiu, Sėdėsiu, lauksiu – Ten už amžių kalno Dainuoja, Mano protėviai dainuoja...
TIES KRYŽKELE Ties kryžkele – ne kartą pats mačiau - Gyvenimas su rūpesčiais stovėjo - Lyg laukė nuosprendžio, paskui nežinomais keliais Pasuko, klupdamas saulėlydžio kryptim, pavėjui... Jam sušukau – atgal! Sugrįžk, ne ten eini - Ten šunkeliai – ir dulkini, ir klaidūs!.. “O ką žinai, iš kur, sakyk, žinai?..“ - Laukų platybėj man atsakė aidas. Tam balsui paklusui ir įdurmu nuėjusį sekiau, Duobėtame kely sutapo mūsų pėdos - - - Kur kryžkelės, kur vis nežinomi keliai, Kur tolumos saulėlydy dulkėtos...
|