„BUČIUOJU DUBYSOS BANGĄ“ –
...Taip ištikimybę savo gimtinei deklaravo trys bičiuliai betygaliečiai -
Antanas CIBULSKIS, Jonas MAČIUKEVIČIUS, Juozas NEKROŠIUS...Tai patvirtina ir 2000 metais išleista bendra jų poezijos knyga, kurioje 99 eilėraščiai...
* Balandžio 14 dieną ANTANUI CIBULSKIUI būtų sukakę 85, deja, ankstyvoje jaunystėje patekęs į gulagų gniaužtus, persekiojamas ir atstumtas, jis, nesulaukė net pirmosios savo knygos, ir, turbūt, viename iš paskutiniųjų eilėraščių 1986 metais parašė: * Dar išeis tavo kryžiai ant kalno Ir aukštai po žvaigždėm apsistos. Gal per kito pavasario šalną Dar išeis tavo kryžiai ant kalno Su sidabro gija ant kaktos...
* ...Taip ir atsitiko... Poetas Antanas CIBULSKIS (1986 08 10) palaidotas gimtinėje,Ugioniuose - netoli Betygalos. + + +
Antanas CIBULSKIS
Tyla, tyla...o kas už tos tylos? Dar kokio balso sudrumstas rytojus? Ką dar šuneliai vienkiemiui išlos Ir upei netekant, ir vieškeliui sustojus?
Tyla, tyla...O kas už tos tylos?
Aš ne iš žalvario ir aš ne iš akmens, Aš neužburtas, aš ir neužkeiktas. Gyvent, gyvent, gyvent, gyvent Ir jausti balsą iš kiekvieno daikto! Aš ne iš žalvario ir aš ne iš akmens. O akys kupinos, o sauja kupina Ir lūpos praviros tylos panešt negali. Į smėlį laša vyturio daina, Krauju pražydus negyvam snapely. O akys kupinos, o sauja kupina. Tyla, tyla...Rūdija obelis. Sausa šaka į širdį atsirėmus. Ir akmenėliai nuo tylos žili... Delnai užspaudė brolio kraujo dėmę. Tyla, tyla...Rūdija obelis.
+ Jonas MAČIUKEVIČIUS
Tada, kai nevilty rangiaus Prieš rytą, Eilėraščiai man iš dangaus Nukrito. Aš tuos eilėraščius skaičiau Iš lėto. Jie kas akimirką skaisčiau Man švietė. Ir tų eilėraščių šviesoj Regėjau, Kaip mano nevilty visoj Daugėja Pačių šviesiausiųjų spalvų Iš tavo Darželių, pievų ir kalvų... Alsavo Eilėraščiai, kuriuos skaičiau Prieš rytą. Ir aš tave gražiai mačiau... Ir švito...
+
Juozas NEKROŠIUS Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu, Tiktai sakau – visi čia buvom lygūs, Pelynų duona ir erškėčiai dygūs. Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu. Mielais vaizdais vaikystė užkerėjo. Motulės žlugtas, balantis marškonis. Rudens keliai, aitrus šermukšnių skonis. Mielais vaizdais vaikystė užkerėjo Aš prisaikdintas prie gimtinės slenksčio Su šypsena pro ašaras mylėti Tą seną sodą, šulinį ir klėtį. Aš prisaikdintas prie gimtinės slenksčio. Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu, Tiktai sakau – visi čia buvom lygūs. Pelynų duona ir erškėčiai dygūs. Nei kaltinu, nei nuodėmes atleidžiu.
|