DU STEBUKLINGI SASKAMBIAI * ...kadais atiminčiai įsirašiau JONO AISČIO eilėraštį „ATSISVEIKINANT“, parašytą 1935 02 17 (tarp kitko – mano gimimo metai)... ...turbūt, jau po 50 metų – tiesiog atsitiktinai, o gal jaučiant sąskambį, perrašiau šalia ir JONO JUŠKAIČIO eilėraštį „BOLERO“... ....ir tik dabar, vartant archyvą, pajutau dviejų poetų ypatingai STEBUKLINGĄ SĄSKAMBĮ... * ...ar jaučiate sielos virpesius?.. * * * Jonas Aistis ATSISVEIKINANT
Ar nematei, kaip puikiai snigo, Kaip krito sniegas nuo obels... Ir aš maniau, kad mano knygos Į tavo širdį pasibels...
O pasaką buvau aš skaitęs... Tavęs juk žodis neprikels, O ten prikėlė karalaitę Nukritęs žiedas nuo obels... Miegok rami,nerūpestinga, Nes žodžiai jau širdies negels, Kaip sniego karalaitei sningant, Kaip krintant žiedui nuo obels... Širdis kaip nerašytų knygų Nebylūs lapai tepabals, Ir nematysi jau, kaip snigo, Kaip krito žiedas nuo obels...
Matyt matysimės negreitai, Nekris tad žiedas nuo obels... Miegok, tu, sniego karalaite - Tavęs iš miego nieks nekels!
* * * Jonas Juškaitis BOLERO Šviesa prasideda kaip garsas - Ravelio muzikoj dangus. Kažkur ugnis iš žemės versis, Dainuoja dirbantis žmogus. Lyg paukščiai skris joj žuvys jūros, Danguj kaip žuvys paukščiai skris. Šešėlius meta joj figūros. Kuris gyvenimas, kuris? Be jos fantastiška, beprotė Tyla. Ir tų daiktų švelnių, Kuriuos darei, imi bijoti. Ir žvėrys bėga prie žmonių. O, būk šviesa!- Ir formos renkas, Ugnis vėl savo mirtį šoks. Ir vyras moterį už rankos Laikys.Ir vaikas verks kažkoks.
|