ŽĄSELĖ - GIRGUČIO GLOBĖJA
Gal tai ir pasaka, nors mano kaimo senolis teigia, jog viskas - tikra teisybė.Apie smulkmenas nepasakosim...Žodžiu, Jurgutis augo pas Močiutę, netekęs tėvų...Bėginėjo po kiemą, gaudė žvirblius, nelabai sutarė su gaidžiu Kakariekoriu, bet štai su žąsele Girgse tapo neatskiriami draugai. Pradžioje tai buvo lyg ir juokingas nuotykis!..Kartą, artėjant popiečiui, Močiutė ieškojo Jurgučio -Laikas į lovytę!..- bet vaiko niekur nesimato...-Kur gi jis dingo, kur prapuolė?..A-a-a! Na-gi, po serbento krūmu prisnūdo...Ir šalia – žąselė...Oi, Jurguti, Jurguti... Bet tai nebuvo atsitiktinumas...Kur eina Jurgutis, ten tipena ir Girgsė...Ir sodelyje žaidžia dviese, ir braškes renka kartu, ir smagiausiai nusiteikia abu bičiuliai krypuoja prie ežero.Ten Girgsė tuoj pūkšt į vandenį, o Jurgutis žarsto smėlį, renka akmenėlius, šokinėja per bangas, teškenasi... Grįžta namo jie visada laiku ir neskubėdami, ir, kaip pastebėjo kaimynai, vis pasikalbėdami, vis pasitardami: -Ar patiko prie ežero? – klausia Jurgutis. -Gir-gir-gar...- atsako žąselė. -O rytoj?..Eisim?.. -Gir-gir-gar...- linguoja galvele Girgsė, pagarbiai žvilgteli į Jurgutį, mirkteli akimi ir suploja sparnais...
...Metai bėgo.Buvo daug ko...Jurgutis, globojamas žąsies, o kaimynų vadinamas GIRGUČIU greitai užaugo, baigė giminaziją, išvažiavo studijuoti gamtos mokslų...Neužmiršo jis ir Girgsės. Prisiminęs ją dažnai nuliūsta... -Kur tu mano Gir-gir- gar?.. Mano mieloji Girgsė, išskridusi į dausas!!!
Kaime jaunuolis dažnai aplanko ir savo artimuosius. -O!.. – jį pamačiusi visada nudžiunga Močiutė. –Mūsų Girgutis parvažiavo...Gir-gir-gar bičiulis...Atsiprašau – ne Girgutis, o mūsų anūkėlis Jurgutis...
MARGARITA IR ŽIRGAS
Vaikams, kurie susapnuoja meilę
Margarita niekada neturėjo savo vežimėlio ir nesisupo minkštame lopšelyje. Graži ir miela, kaip visi kūdikiai, ji pasaulį išvydo ankštame bendrabučio kambarėlyje.Tėtis dirbo žirgyne, prižiūrėjo žirgus.Dar mažutėlę dukrytę jis kartais pakylodavo ant rankų, leisdavo jai įsikibti į sarčio ar bėrio karčius, papliaukšianti, paglostyti delniukais jų švelnius kaklu, karčius.. Tai buvo, turbūt, senokai, kai ir mamytė dar rūpestingai šypsojosi, ją glaudė prie krūtinės ilgai ilgai.. Buvo gera gera. Margarita labai mylėjo mamytę ir tuos didžiaakius didelius didelius žirgus, norėjo su jais būti ir būti, juos sapnuoti. Margarita daug ko neprisimena ir nesupranta. Ji nesuvokia - ar visą laiką yra alkana, ar šiaip sau nori valgyti, ir dažniausiai nuryja tik saldžią seilytę. Margarita taip pat nežino, kur ir kada susižeidė jos vienintelė lėlytė – Pūkis, kurį, su nuplėšta ausimi, ji, klajodama kieme, rado numestą prie žalios didelės metalinės dėžės. Meškiuko jai labai gaila! Jis savo globėjai nusišypso, kai Margarita , nors ir būdama pati alkana, vakare, prieš užmigdama, pasiūlo Pūkiui trupinėlį duonos, ar ramunėlių arbata pašlaksto jo skaudančią ausytę. Meškiukas jos pats artimiausias bičiulis.Tiesa, Margarita Pūkiui kartais pasakoja ir apie stebuklingąjį pasakų žirgą, kartu su vėjais skriejantį laukais, ir, be abejonės, kada nors pakviesiantį juos abu kartu su Pūkiu pajodinėti...
Mergaitė,žinoma, daug kam norėtų ir galėtų padėti, būti švelni švelni, paglostyti mamytės plaukus, pasėdėti ant tėčio kelių ir jam nusišypsoti. Retkarčiais taip ir būna, tik tada, kai namuose ramu, gera ir saugu. Deja, dažniausiai jų mažame vieno kambarėlio bute, ypač vakarais, susirenka keisti dėdės ir tetos, valgo, geria, o paskui vis garsiau ir garsiau šūkauja, pykstasi, stumdosi, net susimuša. Margarita, kaip paprastai, tokius vakarus leidžia nedideliame belangiame sandėliuke, kur prikabinta senų drabužių, pilna visokiausių rakandų, batų, tuščių stiklainių, butelių. Čia įrengtas ir jos guolis – dvi sustumtos ir palaikia patalyne paklotos kėdės, šalia kartonininė dėželė – gerojo Pūkio - lepeškojo būstas. Virš jo, sutemus galima uždegti ir stalinę lemputę su perplėštu abažiūru. O štai vakar dienos vakaras buvo ypatingas.Temstant smarkiai pradėjo lyti ir žaibuoti.Kambarys dundėjo nuo griaustinio, o taip pat ir nuo anksti susirinkusių kaimynų erzeliavimo... Margarita, užsidariusi sandėliuke, ėmė žaisti su meškiuku, šukavo Pūkio jo rusvas garbanas, glostė jau beveik sugyjusią ausytę. Sugalvojusi pradžiuginti savo bičiulį mergaitė tarė: -Mielas Pūki, žinai ką?...Atšvęskime tavo gimimo dieną!..Taip, taip, tavo nuostabią dieną, kai tu išvydai šį pasaulį...kai sugijo tavo ausytė... Meškiukas, žinoma, neprieštaravo, o Margarita ant kartoninės dėžutės tuoj pat padėjo nutrupėjusį sausainį, sudžiuvusio batono kriaukšlelę, limonado stiklinaitę,o stalą papuošė spalvotais saldainių popierėliais, paaiškinusi Pūkiui, jog čia pačios gražiausios pasaulyje gėlės – našlaitės...Jos skirtos tik jam, tik jam ir pražydėjo... Meškiukas šypsojosi iki ausų...O paskui?..Paskui Margarita savo draugui ėmė sekti pasakas – apie paslaptingus miškus, gerąsias laumes, o taip pat ir apie savo nuostabųjį Žirgą... Taip ir užmigo Margarita, susirangiusi ant sustumtų kėdžių, tvirtai apsikabinusi Pūkį, glausdama jį prie krūtinėlės... O, ne!..
Mergaitė miegojo ir nemiegojo…Ji gyveno savo pasakoje, savo svajonių sapnuose…
Margarita ryškiai matė, jog yra atsidūrusi didelėje žydinčioje pievoje, kur skraido daugybė drugelių, kur ant kalvelės smuikais groja žaliasparnių žiogų orkestras, o septynios stirnaitės, mojuodamos paparčių šakelėmis, šoka ir šoka, džiaugsmingai sukasi aplink ją ir pirmąjį savo gimtadienį švenčiantį Meškiuką. Margarita nespėjo atsidžiaugti nuostabiu vaizdu, kai ties horizontu išvydo šuoliuojantį Žirgą. Jis tiesiog skrido virš pievos, nepaliesdamas kanopomis nė vienos gėlytės, šuoliavo ir žvengė, pritardamas žiogų orkestrui, neišgąsdindamas šokančių stirnaičių… Tik kelios akimirkos, tik keli žiogų orkestro akordai – ir Žirgas – juobėrių juodbėris, kaip grakštus didžiaakis jaunikaitis, suklupo prieš Margaritą. -Sėskis, Margarita, į balną, paimk su savimi ir Pūkį – ir jokime!..Šuoliuokime virš pievų ir laukų, pakilkime virš girių...Aš irgi noriu dalyvauti jūsų šventėje, džiaugtis Meškiuko gimimo diena, nepaprasta jūsų draugyste... Ir Žirgas, atsistojęs piestu, taukštelėjęs kanopomis, džiaugsmingai sužvengė, - - - ir prasidėjo nepaprastas skridimas, žydint gėlėms, grojant žiogeliams ir ratelyje sukantis septynioms stirnaitėms...
Perskridus pušyną, pasirodė vingiuota upė, panaši į mėlyną mamos skarelę, žaliuojančios kalvos, ir margaspalvis didelis miestas, o jo centre – švytinti karalių pilis.
-Žiūrėk, žiūrėk, Pūki!..-iš nuostabos šūktelėjo Margarita... * ...bet...kažkas smarkiai trinktelėjo...Gal tai šimtai perkūnų?.. Gal triukšmingi svečiai už sienos?.. Ir Margarita nubudo...Ant kartoninės dežutės žibėjo tik stalinė lempa, su perplėštu abažiūru...Šalia gulėjo Meškiukas, turbūt, dar vis sapnuojantis stebuklingą Žirgą ir nuostabią gimtadienio dovaną – skrydį virš laukų ir pievų...
Nei Žirgo, nei stebūklingo miesto... Margaritos skruostais pradėjo riedėti ašaros, ne ne, - ne ašaros, - tik...tinkt-tinkt-tinkt –krito, skambėjo sidabro lašeliai... (2017 10 03) * Pasaką „MARGARITA IR ŽIRGAS“ skiriu 905 savo bičiuliams, nuoširdžiai bendraujantiems FEISBUKO pasaulyje. VISIEMS SĖKMĖS, MEILĖS IR NUOŠIRDUMO!
*
BIČIULIS
ŠLUBAS KĖKŠTAS Susipažinau su juo prieš trejetą metų, rudenėjant.Ankstyvas skaidrus rytas tiesiog skambėjo.Ant voratinklių kabėjo dideli rasos lašai. Pagalvojau – kai jie pradės kristi – išgirsiu muziką! Bet staiga mane nustebino keistas garsas – tartum vaikškas kosulys –trumpas ir skardus, niekada negirdėtas.Taip, tai už juodųjų serbentų krūmo, nuošaliame patvoryje. Atsargiai nuėjau apsižvalgyti – ir tankioje žolėje pastebėjau šmirinėjantį paukštį, margaspalvį, bekapstantį žemę, rimtai užsiėmusį savo darbu.Bet pažintis truko neilgai. Svečias, matyt, mane pamatė, pastriksėjo, pakilo ir, šiek tiek paskridęs, nutupė ant tvoros. Ir tada aš išvydau visą jo žavesį, ryškiomis spalvomis švytinčias plunksnas, melsvą sparno akcentą, grakščias tobulas kūno linijas. Ir čia mano svečias, tartum pasisveikindamas, krestelėjo galva, keletą kartų kostelėjo, kranktelėjo – ir nuskrido giraitės link... Man parūpo paukščio vizitas.Atidžiai apžiūrėjau patvorį, jo kapstytą žemę, ir savo nuostabai suradau paslėptą ąžuolo gilę!..Ak, tai tu čia, mano rūpestingas eiguly, mano darbštusis kėkšte! Tu, kuris rūpiniesi ąžuolų girių atsodinimu, nešioji giles, lankai nuošalius gamtos kampelius, sodybas! Dabar jau su nekantrumu pradėjau laukti savo svečio, jį kalbinti ir sveikinti jam patinkančiu krenkištelėjimu, ir jokiu būdu netrukdyti jo viešnagei.Tuo labiau, kad apžiūrėjęs visus patvorius, radau net penkis įvairaus augumo...ąžuoliukus!..O, kad jis žinotų, kaip aš juos globoju!.. O gal ir žino?..Šiemet jau trečias ruduo, kai aš rudenėjant vis susitinku su savo bičiuliu kėkštu. Tiesa, jo gyvenime, matomai, įvyko kai kurių permainų...Pastebėjau, jog kėkštas dabar...šlubuoja, o vienas jo sparnas, pažymėtas mėlyna juosta, nusviręs šiek tiek žemyn...Kas žino, gal atsitiko kokia nelaimė, gal nešiojant giles, buvo užpultas vanago, gal...O gal ir pavargo? O pernai?..Ar žinote, kas įvyko pernai?...Kėkštas tai žino...Bet papasakosiu ir jums...Tai gi, viešint savo gimtajame krašte, Padubysy, mano bičiuliai, turintys sodybą prie Maslaušiškio malūno, aprodė nepaprasto gražumo ir didingumo ąžuolus. Jų šakos tiesiog linko nuo gausaus gilių derliaus...Ir aš tada prisiminiau savo kėkštą, ir pagalvojau – tai būtų tau, kėkšte, gražaus darbo tiek gilių išnešioti!..Ir ne tik pagalvojau, bet visas kišenes prisipyliau nuostabaus medžio gilių – ir šį turtą parsivežęs į savo sodybą, tas giles papyliau kėkšto mėgiamoje vietoje, ten, kur jį pirmą kartą pamačiau – už serbento!.. Žodžiu, tapau paukščio–eigulio sąmokslininku bei jo padejėju!.. Tikėsite-netikėsite – bet po savaitės kėkštas mano parvežtas giles išnešiojo, paslėpė, užkasė, žodžiu, pasodino!.. Ak, tu kėkšte, kėkšte, stebuklingas mano bičiuli, mano eiguly!..Tu mane jau tretieji metai stebini, vis atskrisdamas, vis savo keistu atsikrenkštimu pasisveikindamas, pranešdamas, jog prasidėjo ąžuoliukų sodinimas, tikrasis miškininkų darbymetis...O kuo aš tave nustebinsiu? Galiu tik pranešti, jog mano patvoriuose tavo pasodinti ąžuoliukai globojami, o du – net praaugo mane!...Žodžiu, bendradarbiaukime toliau! Ir dar...Žinai, KĖKŠTE, mes lyg susikalbame...Tu kosteli, linkteli galvą, o aš bandau atsakyti tuo pačiu...Trūksta tik aiškaus susitarimo – surengti visuotiną didelę BENDRĄ TALKĄ - kėkštų garbei pasodinti KĖKŠTŲ ĄŽUOLYNĄ!.. Pranešk, kada tai bus. BŪTINAI DALYVAUSIU!
SENOLĖS SIDABRAS Senolė Sulamita sėdi Senatvės stotelėje. Staugia stoties sirena.Spalis sapnuoja sniegą. Saulės spinduliukai susirūpinę – sužvarbs sniegynuose, sužvarbs!.. Sunku...Sušals senolė Sulamita... Sušals...Susirgs...
Sulamita susigūžia, susimąsto: sėdint stoties sumaišty, sutemos- salamandros surys spindulėlius, sustings sanariai, suledės senos svajonės... Staugia stoties sirena. Skubėti!..Stengtis!..Surasti! Susitikti su sava saule! Su savo svajone! Stebėkit ir stebėkite!..Saulėlydis!..Spindulėliai sušvito,spinduliukai!!! Sulamita suspėja, suskumba – sučiumpa Saulės spindulių spinduliukų saują, slepia savo skreite!..Sugavau, sugavau spindulį!.. Skubina, staugia stoties sirena! Sudreba, suvirpa sąstatas...Skuba...savo Sulamitos smilkiniuose sužvilga sluoksniais sugulęs, susigarbiniavęs sidabras!
* Pastaba; kokia turtinga lietuvių kalba ir kokios plačios jos galimybės!..Net parenkant žodžius iš tos pačios raidės "S", galima sukurti visai padorų tekstą...Ar ne?
*
|