(NEBAIGTA RECENZIJA...VYTAUTAS...)
Retas ir keistas įspūdis. Knygos – Edmundo Malūko istorinio romano „Vytauto žemė“ - perskaityto ir jau kelias savaites neatversto, šiek tiek privengiu, šalinuos, vis knisuosi savo atminties užkabariuose, vaizdiniuose, savo tikėjime.
* Paskutinieji romano puslapiai bene tragiškiausi. Kunigaikštis Vytautas į Vilnių grįžta skaudžiai ir beprasmiškai pralaimėjęs Vorkslos kautynes, išduotas ir pažemintas sąjungininkų, vos-ne-vos išvengęs piktų žabangų Krokuvoje...Kas toliau?..Kodėl su Vytautu Didžiuoju tenka atsisveikinti istorijos sutemose?..Tad vėl ir vėl skaitau paskutines romano eilutes... * „Ona ilgai žiūri į kitoje užstalėje kimiai sėdintį, paniūrusį, nudelbusį veidą josios Vytautą ir tarsi klausia savęs: ar užteks jėgų šitam pašėlusio narto Žmogui pakilti dar ir dar, ir dar kartą? -Sakyk, kodėl aš , vos tik tave išvydęs, pasirinkau tave? Ir nesigailėjau. Kaip taipaaiškinti? Ir kodėl, užuot pasitaręs, dariau priešingai? Ir kodėl tu bemaž visada teisi? -Neklausk moters. Nepasakys. Tu liepsnojantis deglas mano kelyje. Ir man to užtenka. -Tada pasakyk: aš jau didis buvau, kokia mano lemtis? -Visi tavo didūs darbai pildysis tol, kol aš gyva būsiu, o kai numirsiu, tai, ko imsies, kris tau iš rankų ir išnyks visa, ką būsi nuveikęs.“ Ir keistas, mįslingas ROMANO pabaigos moto: „KAIP BYLOJA ISTORINĖ ATMINTIS, ŠIUOS PRANAŠIŠKUS ŽODŽIUS ONA DAR KARTĄ IŠTARĖ PRIEŠ PAT SAVO MIRTĮ, 1418 METAIS.“ *
Vėl užverčiu knygą
Ir vėl mane užplūsta asociacijos, man svarbios, kaip skaitytojui, - mano asociacijos, mano klausimai, mano pamąstymai, kaip „kankynės“, kaip vidinė graužatis. Ką aš žinojau apie Vytautą Didįjį? Vaikystėje – pokario metais – subrendus – lemtingomis valstybės akimirkomis, kasdienybėje? Man lyg ir pakako heroiškos tiesos, nenugalėto mito, šventos maldos – kaip savo paties žodžių! * Kodėl tyli istorikai?..Suprantu – tai beletristika, bet ką daryti, kai „istorija“ nedokomentuota? Ar turime teisę, remianntis numanomaisiais veiksniais, ją restauruoti? Aišku, privalome, bet ar tam subrendome?.. Kodėl Vytauto temos nesiėmė J. Marcinkevičius?..Netilpo į dramą? O gal nenorėjo ardyti „aprobuoto“ paveikslo, paprastesnio, aiškesnio, visuotino?
* * *
O čia?..Man reikia bristi istorijos kemsynais, tiesti kulgrindas per klampias pelkes, praryti kartų, kraujuotą pralaimėjimų kąsnį, sapnuoti išdavysčių ir artimųjų brolių keršto košmarą!..Kam, kodėl, kuo aš čia dėtas, nusikaltęs ir priverstas atgailauti? Už ką? Ar to reikia? Ar buvo būtina kasinėti XIV amžiaus akropolius? Gremžtis ir belstis į sustabarėjusias ir nurimusias mūsų smeginines? Juk mums pakako ir romantiško sapno, tobulo didvyrio, kuris iš senųjų Matiekos drobių taip heroiškai, taip patriotiškai glosto mūsų savimeilę!..Nereikia jokių pastangų, jokios savigraužos – kaip raminančias pasteles priimi savo ISTORIJĄ! Taip! Tautai, 1818 metais atkūrus valstybingumą, reikėjo romantizuoti istoriją, sukurti mitą, reikėjo remtis istorija, ją suprasti, ją ginti. Ir tai – per labai trumpą laiką – buvo padaryta – TOBULAI!
Tada pakako nedaug; - Algirdo, Kęstučio, Vytauto portretų ant sąsiuvinių viršelių, papasakotų tėvų ir mokytojų legendų, iš lūpų į lūpas perduodamų istorijų
* * *
Kodėl Edmundas Malūkas ėmėsi tokios sunkiai pakeliamos temos? Kaip išdrįso sudrumsti istorinės padangės debesis, pasiėmęs kastuvėlį, pradėjo kasinėti XIV amžiaus pabaigos istorijos klodus?
Apie rašytoją Edmundą Malūką kalbėti vengiama. Mat, ne to lizdo paukštis, išsišokėlis, nei iš šio, nei iš to parašęs per 10 romanų, o dar skaitomas, populiarus, nestandartinis romantikas, nevengiantis guminiais batais vaikščioti po Karijotiškio šiukšlynus, rašyti apie mafijos užkulisius ir ...tik pagalvokit, prisiliesti prie Barboros paslapčių, o dabar, dabar? Užsimoti ir prieš Vytautą Didįjį!!!
* Kokios priežąstys? Gal kitaip ir negalima?..Noriu visa tai suprasti, kodėl vienai ar kitai idėjai, lyg žaibui švystelėjusiai istorinei detalei, pasiryžtama ilgam ir kankinamam darbui, tam aukojami metų metai, paklūstama prigimtiniam balsui.
* * * O ką pasakys istorikai?..Politikai?..Popieriniai patriotai?..Valstybės statytojai ar griovėjai?..Puošnių jubiliejinių švenčių rengėjai?..Pompastiškų paminklų statytojai?.. Kol kas negirdėjau...Tik murmesį, neskaičius knygos?..
|