ŽAIBO ŠEŠĖLIS
A p s a k y m a s Aš pasimetęs...Blaškausi po atsitiktinius darbus, negaliu už nieko konkrečiai užsikabinti... Turbūt, nusišypsosite, kad neseniai ėmiausi plunksnos...Sakau, Baisu skaityti skaudžius laiškus nuo mažai pažįstamo žmogaus...Gal kada paspaudei JAM ranką, pažiūrėjai į akis, pasakei gerą žodį...Ir staiga – begalinis JO pasitikėjimas, išpažintis, širdies klyksmas!..Ir tavo nerimas, tavo skausmas!..Tam žmogui dabar begalo sunku, gal niekas jam nepadeda?.Niekam JIS negali pasiguosti, išsiverkti...O,tikisi, o, laukia stebuklo, o, ieško atsako... O tu?.. Į kokį Dangaus pakraštį reikia pabelsti, kad Žemėje palengvėtų nors vienam Žmogui, stovinčiam kryžkelėje?..Kaip atsakyti į tylią aimaną? * ...ilgai nerašiau, nes be reikalo nesiryžtu trukdyti...Bet ne! Ne! Su Tamsta aš galiu ir privalau pasidalinti tiek savo džiaugsmais, tiek skausmu... Užvakar Onutė pagimdė sūnų – Vaidilą, Vaidiluką...Stiprus, sveikas. Žmona, prieš tai ilgai sirgusi, po gimdymo jaučiasi vidutiniškai. Tai džiaugsmas. Kai apie tai pasakiau savo Mamytei, jog yra anūkas, ji lyg iš naujo atgimė, suvirpėjo... Deja, šiandien, man būnant prie žmonos ligoninėje, Ji - amžiams užmerkė akis... Rašau sėdėdamas prie mirusiosios, degant vaško žvakei. Jau negreit dar bus rytas, o ką jis mums atneš? Kodėl taip klausiu? Todėl, kad skaudu, perdaug, perdaug mūsų pasaulyje yra rūstybės, neteisybės. Motina, kuri pagimdė mane, kuri tiek metų laukė manęs (o, Viešpatie, iš kalėjimo!), - net ir mirusi neturi ramaus poilsio: ji guli mūsų išsinuomotame kambarėlyje ant svetimos lovos uždengta drobule. Savininkai nepatenkinti, kad mamytė, prieš didžiąją kelionę, ilsisi čia, liepė ko greičiau ją išsinešti...Atseit, numirėliams būsto mes neišnuomojom!..Bet mes su Onute esame bedaliai, bedarbiai, benamiai, bepinigiai... Mama nesulaukė net tos valandos, tos žmogiškos laimės, kad sūnus galėtų JĄ savo kambaryje pašarvoti, apverkti, apraudoti...Žvakė dega, senutė teta meldžiasi, aš rašau Jums laišką, o mintys pinasi, ieškodamos atsakymo į šimtus klausimų, kurių svarbiausieji: kur Mamytę dėti išaušus? Kaip patekti į laidojimo salę? Kur kreiptis, ko šauktis? Kaip „nesodrinius“ niekas nepriėmė net į morgą – nepriklauso...Aišku, kol gausiu karstą, tai gal iki laidotuvių Mamytę priglaus draugas?..Bet į ką tai panašu?..Ne, ne...Aš netampysiu iš kiemo į kiemą mirusią Motiną...Iš čia išvešime į kapines.Tegul ponams ir nepatinka – aš – banditas – ne žmogus, teistasis, juodnuguris... Išaušo. Eisiu draugų prašyti, kad duobę iškastų, tvarkysiu kitus reikalus. Mamytė buvo katalikė. Reikėtų kunigo, bent jau kapinėse. Bet aš neturiu nė cento...Ar susimylės, ar pakrapys švęstu vandenėliu? Ech, gyvenimėli! Kodėl toks pilnas neteisybių? Vieni rūmus turi, limuzinais važinėja, o kiti kaip šunys patvoriuose vietos neranda.O pakalbėk su kuo – kiekvienas patriotiškas paskaitas teikiasi pliurpti. Kodėl Jums taip kalbu? Gal ir nepamenate, bet kažkada už mane užtarėte žodį. Net pats, turbūt, nesupratote, jog mane tai išgelbėjo daugeliui metų. MAN Jūs tada buvote Žmogus žmogeliukų minioje.Tikiu, Jūs suprasite ir šiandien, nepasijuoksite, negrasinsite rūsčiais kodeksais.Tat Jums ir džiaugiuos, ir verkšlenu...Gerai, kai turi kam paverkšlenti. Nesuabejokite mano tvirtumu ir dėl tolimesnių mano vargų. Ne! Aš dabar būsiu dar stipresnis: turiu mylimą Onutę ir sūnų! Suprantama, toji rūsti ir neteisybių kupina aplinka, kurioje atsisveikinu su Mamyte, negali neveikti į galvoseną. Gyvenimas – kova – taip suprasiu, kol širdis pulsuos krūtinėje. Mamytė apdengta drobule – Ji jau užbaigė savo vargus. Septyniasdešimt penkis metus gyveno svajonėmis - matyti laimės valandėlę.Vieni būna laimingi, kai nuosavus rūmus regi, kai auksuotas taures pakelia virš stalo, o kiti – džiaugiasi bent karstą po mirties galėsią turėti ir... Gerai, nebedrumsiu Jūsų nuotaikos. Liksiu dar parymoti prie Mamytės, kol šeimininkai miega. Antra žvakė baigia degti. Tylu. Čia tylu – mirties tyla. O ten, ligoninėje, tikriausiai sūnus jau reiškia savo pirmąsias teises į Motinos krūtinę. Taip sutvarkytas pasaulis: vieni miršta, kiti – gimsta. Liksiu prie vilties, kad mano sūnus bus stipresnis už mane ir rimčiau sugebės pateisinti žmogiškąjį „aš“, kad nereikėtų prie mirusios Motinos budėti svetimame kambaryje bei draugams rašyti apie sielvartą, kuriuo dalinuosi ir su Tamsta...
Berašant, berods, snūstelėjau...Priešaušryje pažadino trenksmas, dardėjimas...Pramerkęs akis, supratau, tai pirmas pavasario griaustinis! Švystelėjo, sužaibavo...Bet keisčiausia, jog kartu su žaibais kambarėlyje šokinėjo juodi juodi žaibų šešėliai!..Ant sienų,ant baltos drobulės, dengiančios mirusiąją Mamytę, ant ...beveik parašyto laiško...Žaibo šešėliai!..Gal man jau vaidenasi?.. Atleiskite už šias nesąmones...Viso ger..! (Po septynių mėnesių)
Siunčiame mudu su Onute Jums savo mažytės šeimos nuotrauką.Tegul bus ji prisiminimui to, kas joje užrašyta ir įamžinta. Deja, kaip gaila, jog tai yra tik viena „euro“ pusė...Gyvenimo tikrovės neįmanoma užfiksuoti foto aparatu, nes ji gyva tik jausmų pasaulyje...Gal šiandien nereikėtų rašyti kasdieniško laiško, bet nutylėti irgi neverta. Ir net negalima! Mažasis Vaidila krykštauja ant Onutės rankų, nors neseniai verkšleno. Jis negali nutylėti to, ką jaučia. Tik mudu su Onute esame kažkieno nuteisti, kad neturime teisės, kaip gimdytojai, klausytis kūdikio krykštavimų: jam garsiau pasireiškus, skubame nutildyti, kad nesijuoktų, nečiauškėtų, neverktų. Būna, jog ir jo burnelę delnu užspaudžiam...{...} Gyvename svetimoj pastogėj. Nuomininkai - tai pelės po šluota. Šiąnakt, iš pykčio apsiašaroję, abu ilgai sprendėme: nejaugi mes nemylime savo sūnaus, kurio taip laukėme? Mylime! Mylime! Labai mylime, kai kas net galėtų pasimokyti iš mūsų tikros meilės. Mes tik perdaug neapkenčiame savo šuniškos dalužės, kurioje aš elgeta ir beteisis sukūriau šeimą. Kur veda siūlo galas? Nežinau...Žinau tik tiek, kad po visų klajonių noriu pradėti gyventi. Gyvenu ar tik egzistuoju?..Gerbiamas Tamsta, Jūs gerai žinote mano istoriją, mano klystkelius, mano vargdienio kelią. Apie tai jau esu pasakojęs. Kaltas, buvau kaltas, bet likau išdidus...Aš toliau žemintis, maldauti išmaldos – negaliu...Bet kur rasti atramą, nuo ko atsispirti, kaip įrodyti: man, šiam ŽMOGUI reikalingas supratimas ir dvasinė pagalba! Ir iš vis, nejaugi tie, kurie savo rankose laiko valstybės tvarką ir teisybės svarstykles, padoriai elgiasi, neatsižvelgdami į realią žmonių padėtį? O vienas skaistaveidis valdininkas, kai Onutė, nusižeminusi prašė pagalbos, nusišaipė: „Kam jūs turite šeimą, kai nieko neturite?“ Štai koks idiotizmas supa pirmuosius mūsų šeimos džiaugsmus! aprašysiu savo būseną, papasakosiu viską atvirai, nusileisiu į patį dugną...Bet kam tai įdomu, kam tai reikalinga?..Tik nusikvatos, tik pasuks pirštu ties smilkiniu, ir ko gero apšauks „klestinčios“ Lietuvos kaminkrėčiu...Suplėšiau šūsnį popierėlių ir supleškinau...Suk juos, velnie!.. Būtų gera apsilankyti Jūsų padangėje, susitikti...Žinoma, jei nors kiek pragiedrėtų kasdienybė. Jeigu ne, teks kur nors toliau nuo gimtojo krašto „laimės“ ieškoti. Kam maišytis po kojomis tiems, kuriems esame nereikalingi? Na, o Tamstai visuomet retkarčiais parašysime, jeigu tik mindžiosime pilką žemelę... Juk neturime kam pasiguosti, kam atverti širdį, lyg ir pranešti – mes dar esam. O tai kartais, kartojuosi, reikalingiau už pagalbą... Beje, vis tiktai juodo žaibo šešėlio nepamirštu, kartais net susapnuoju...Bet apsiraminęs pagalvoju: o kodėl ne?..Juk ir saulė, sako, būna šėšeliuota, su dėmėmis... Sudie... O Vaidila čiauškia, krykščia...Bet girdžiu – už sienos jau baladoja, girdi, nutilkite... * ..šis laiškas gautas 2014 metų gegužės mėnesį...Ir daugiau – nė žinelės. Mano parašytas laiškutis grįžo, nepasiekęs adresato?..
|