PAMĄSTYMAI APIE LABDARĄ
I.
Pirmiausia šiek tiek apie ką kitą...Jūs, turbūt, prisimenat beržą ar klevą, kuris augo ir auga kažkur jūsų tėviškėje. Jis, tas medis, turi būti, medis, kuris kaip žmogus jums artimas ir pažįstamas. Prisiminkite savo beržą, tą ankstyvą pavasario rytą, ledukais apsitraukusias balutes, na, ir, žinoma, molinį ąsotį, taip pat pasidengusį šerkšnu – sklidiną stebuklingai skanios sulos, tokios aromatingos, su plaukiojančiais joje saldžiais ledokšniais. Tas beržas ar klevas, tas ąžuolas ar rudenėjant raudonas šermukšnis – savo vaizdu, visa savo esybe, kvapais ir šlamesiu – jumyse, įaugęs į atmintį, išsikerojęs sąmonėje, ošiantis atsiminimuose. Tai detalės. Detalės, tos ar kitos, kurias suradus, paskui ilgai ilgai vyniojasi prisiminimų gijos, lyg iš seno močiūtės ratelio. Taip ar kitaip, bet galų gale tu pastebi, kad nuo konkretaus medžio, nuo sulos ąsočio, nuo traukžolėto tako ar varnėno inkilo prasideda visi tavo gyvenimo keliai, poelgių paskatos, pasaulio suvokimo blyksniai, lemtingi apsisprendimai. Medis. Takas. Vieškelis. Rasotas virtuvės langas, Šulinys. Šunelis, laižantis ranką. Ėriukai, mekenantys prieangyje. Giedantis gaidys kakariekorius!.. Ir nieko daugiau nereikia!.. Tu jau suvoki – tai tavo pasaulis – tavo jaukioji gyvenimo terpė, tavo poelgių pamokos, tavo jausmų amplitudė ir šimtai atspalvių. Tu pakeli galvą, apsidairai aplink ir, pajutęs pirmąją atsakomybę,tiesiog nusišypsai: labas, pasauli! Tai pradžių pradžia – mūsų nuolatinio nerimo, rūpesčių, pilietiškumo, meilės Tėvynei. O JUK VISO TO DAUGELIUI VAIKŲ NELEMTA PATIRTI!..TŪKSTANČIAI NELAIMINGŲ VIENIŠŲ VAIKŲ UŽAUGO IR DAR AUGA NAŠLAITYNUOSE... Situacija lyg ir keičiasi, bet susvetimėjimo ledkalnį galėjome sutirpdyti ir anksčiau!
II. Pirmąjį etiudą parašiau labai senai... Berods, 1981 –aisiais. Jį prisiminiau dabar, tai yra 1992- aisiais, besiruošiant susitikimui su Lietuvos vaikų fondo patriotais, jo kūrėjais, entuziastais, labdaros šventuoliais... * * * Labdara – tai žmogiškumo išbandymas. Labdara – tai visuomenės branda. Prieš save matau daug gerų, šiltų akių, kurios nukreiptos į žmogaus, o svarbiausia – į vaiko širdį. Jeigu pasaulyje kenčiančiam, skriaudžiamam tapo jaukiau, ramiau – tai mūsų apsisprendimo, visų pastangų išsipildymas. Labdara- tai avilio korys, į kurį gerumą – tą žmogiškumo medų – nešėmė ir nešame visi. Tai – nuo pirmųjų dienų Fonde bedirbą Romanas Burba, Romualda Navikaitė, Aldona Meškėnienė, Danguolė Valikonienė, Albinas Jarusevičius, mūsų Šeimos – pirmagymės – Bernotavičiais, Ratnikai, Šepučiai, Kučinskai, Puodžiūnai, Mažrimai, Kazlauskai, Lukošiai ir daug daug brangių bičiulių bendraminčių. Vaikų fondo stiprybė – geri ryšiai su rajonų ir miestų labdaros bei globos institucijomis. Gerumo niekada nebus per daug! Tad ir darbo visiems iki valios. Tegul nuo gerumo sušyla ko daugiau nelaimingų širdžių. Blogio ledkalnį ne taip lengva ištirpdinti. Eina dešimtmečiai, bet žmogiškumo „titanikas“ vis atsitrenkia į pykčio ir brutalumo šaltąsias uolas. Reikia nuolat visiems ir visada vienas kitą gelbėti, turėti paruoštą užuojautos ir labdaros plaustą.
Dešimtmetis!.. Viltys ir rūpesčiai, gerumas ir atjauta. Kilnūs troškimai ir rūsti gyvenimo kasdienybė. Visa tai mes patyrėme, matome, žinome.Ties dešimtmečio slenksčiu suprantama, kad tai kelias be pabaigos, kad mes neturime teisės pavargti. Mus vis labiau jaudina naujos problemos . Išskirčiau ne tik socialinius negalavimus, bet ir dvasinę jaunosios kartos sveikatą. Nedėkingoje situacijoje atsiduria gausios, įtvarkingos, gražios šeimos papuolusios į masinės kultūros, TV, išsibalansavusios mokyklos skersvėjus. Jau nekalbu apie šeimų nelaimes, kaip sakoma, iš „raškažio“ (vagia, geria, palieka vaikus, šlaistosi, žulikauja, gyvena be atsakomybės ir t.t.). Labdaros judėjimas gali „pavargti“, jeigu juo nesirūpins valstybė, o visuomenės iniciatyvos atsidurs nuošalyje. O tokie politikos „simptomai“ vis labiau rėžia akį...Girdi, ko čia draskotes, ar jums daugiausia reikia?..neatimkit duonos iš valdininkų! Rūpinkitės savimi, nekelkite sąmyšio ir pan. Gaila, nes LABDARA dauglio žmonių siekiuose buvo tapatinama su Nepriklausomybės, Laisvės idėjomis, patriotizmu. DEŠIMT METŲ DIRBOME, ĖJOME KARTU, NELAUKDAMI PARAMOS IŠ ŠALIES, TIESĖME RANKAS SILPNESNIESIEMS. Nenorėčiau visko suvesti į faktologiją, tačiau būtina pabrėžti, kad Lietuvos vaikų fondas įgyjo ir patirtį, ir pasitikėjimą, o svarbiausia – daug daug draugų, talkininkų, simpatikų. Ir mūsų žingsniai reikšmingi, konkretūs. Štai jau treti metai iš eilės Fondas kasmet vaikams suteikia paramos už Vieną Milijoną litų. Pernai mūsų iniciatyva iš užsienio partnerių gauta priešvėžinių vaistų siunta, kuri įvertinta 3,5 milijonų litų, Svarbu, kad fondas turi pasitikėjimą JAV, Vokietijos, Olandijos, Kanados bei kitų šalių tarptautinių labdaros organizacijų tarpe. Labai sėkmingai dirbama su užsienio lietuviais.
* * *
Šiandien jau 2016-ji... Nuo tuometinių apmąstymų praėjo ketvirtis amžiaus. Kai kurie nuogastavimai pasitvirtino...Vaikų Fondo iniciatyva ir patirtis, rūpinantis našlaičius paimti iš Vaikų namų ir juos apgyvendinti ŠEIMYNOSE, laiku nebuvo įvertinta ir plėtojima, nors tada, beveik finansiškai neremiant projekto valstybei, sėkmingai dirbo per 20 Vaikų Fondo šeimynų... Bet po to biurokratai sugalvojo „savo strategijas“, ilgą laiką trypė vietoje, daug lėšų išleido tobulindami „našlaitynus, kol galų gale atsidurė prie „sudužusios geldos“...Dabar jau – vėl „atrastas“ naujas-senas kelias – našlaičiai turi augti naturalioje aplinkoje ir šeimoje... Gaila, kad tada nepasitikėta visuomenės labdaros sąjūdžiu, žmonių entuziazmu... Ne vieną blogio ledkalnį būtų ištirpinęs jų gerumas ir meilė.
* 1981 – 1992 – 2016 metai
|