ŠVĘSTI - TAI PRISIMINTI
Švęsti – tai prisiminti! Tai, kas mums brangu – išgyventi! Saugoti, išlaikyti!.. Atsiverčiu 1991 metų Sausio mėnesio laikraščius – drąsos, vienybės, pasiaukojimo ir meilės Tėvynei, jos Nepriklausomybės išsaugojimo metraščius!
O, kokie tai švarios sąžinės puslapiai!..Itin jaudinantys kultūros žmonių pasisakymai – išpažintys, ką tik amžiname Antakalnyje atsisveikinus su Sausio 13 dienos Didvyriais – šventuoliais. Viktorija Daujotytė straipsnyje „Ne turėti, bet būti“ (savaitraštis „Bičiulystė“ Nr.3, 1991 01 18) cituoja Joną Strielkūną:
„Juk iš tikro kadai jie gyveno visi! Tamsūs buvo veidai, siela buvo šviesi“.
Ar gali kas nors iš tautos atminties ištrinti tokius Poeto žodžius? 1991 metų sausio 17 dieną „Tiesos“ dienraštyje realių pavojų akivaizdoje sakralius jausmus išsakė ir Justinas Marcinkevičius...(Tekstas rašytas Sausio 15 dieną!)
Prisiminkime jį šiandien – 2016 03 11. Prisiminkime ir pakartokime:
„Kokie mes stiprūs, kai mano ranka tavo rankoje, o tavo ranka – jo rankoje. Esu tikras, mūsų užteks laisvei apglėbti“.
IŠGYVENTI! IŠLAIKYTI!
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS
Kai rašau šias eilutes, radijas transliuoja gedulingą muziką, ir aš, galvodamas apie pirmąsias nepriklausomybės aukas, ryju ašaras. Įvyko baisiausia, pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė: tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrąsino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Kaip Baltijos kelyje 1989 – aisiais metais, jie savo rankomis buvo apglėbę taikius objektus, į automatų serijas jie atsakė skanduodami: Lie-tu-va! Daugelis jų krito su žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų. Ne keršto šaukiasi mūsų širdys. Teisingumo, jei jis dar yra šiame pasaulyje. Žmogiškumo, jeigu jis dar galutinai nesutryptas. Sužvarbusią, tikėjimą ir pasitikėjimą prarandančią dvasią sušildo Lietuvos žmonių susitelkimas, rimtis, ašarotos, bet viltimi dar gyvos akys. Kitokio ginklo mes neturime. Išgyventi! Išlaikyti! Kokie mes stiprūs, kai mano ranka tavo rankoje, o tavo ranka – jo rankoje. Esu tikras, mūsų užteks laisvei apglėbti. Vis dažniau išgirstame Lietuvoje gyvenančių rusų, Lietuvos lenkų ir kitų tautybių žmonių pasipiktinimą tarybinės armijos ir tų, kurie slepiasi už desantininkų nugarų, veiksmais. Jie stoja šalia mūsų – žydai, lenkai, rusai, karaimai, ukrainiečiai...Mes apkabiname juos. Jie paremia ne tik mus, jie paremia laisvę, teisingumą, demokratiją. Visas pasaulis vieningai smerkia Tarybų Sąjungos agresiją prieš Lietuvą. Nepriklausomybės fakelas jos rankose nušvito virš tamsos ir blogio imperijos, jis neturi užgesti, jį privalo pridengti demokratinis pasaulis, pademonstruodamas ištikimybę pagrindiniams tarptautiniams susitarimams ir dokumentams, deklaruojantiems absoliučią žmogaus vertybę, žmonių ir tautų teisę į laisvę ir saugumą. Mūsų Nepriklausomybės augalas gausiai palaistytas šventu jos gynėjų krauju. Jis turi duoti vaisių. Tikiu, kad sulauksime laisvės komunijos. Kad įdėsime ją ir į savo vaikų lūpas.
1991. 01. 15
|