****Gimiau Rimgailuose, o tiksliau - Grauželių arba Vilkų vienkiemyje. Senos, išsišakojusios obelys, tankus vyšnynas, serbentų krūmai, pinavijų darželis. Rytų pusėje - persišviečiantis baltas beržynėlis, pro kurį gražiai tekėdavo saulė.Vakaruose - "mūsų" augaloti beržai, pavasariais vaišinantys saldžia sula su ledokšniais iš molinių ąsočių. Pietuose - ant smėlėto kalnelio užmirštos kapinaitės su dviem kryžiais, jau senais ir apipuvusiais. Šiaurėje - toli dunksantys miškai, o už jų - mamos gimtinė Maižiškiai, Žaiginys, Šiluva -paslapties šalys, vaikystės kelionių tikslas, skaniausi pasaulyje Bobutės ir Dieduko sodo obuoliai... ****Pro vienkiemį, kiek atokiau, darydamas didžiulę kilpą, per mūsų žemę raitosi vieškelis, išsklaidydamas nuobodolį. Nei pėščias, nei važiuotas nelieka nepastebėtas. Kaimo džiaugsmai, nelaimės nudundėdavo, nudulkėdavo, praslinkdavo tuo keliu, lyg įvykiai kino juostoje. Ir kaip suspurdėdavo širdis, kai pro didžiulius beržus į mūsų keliuką įsukdavo netikėti keleiviai...Tada mes kulverščiais bėgdavome į grįčia ir šaukdavome: "Kažkas ateina..." Juk vienkiemuose žmonės ir žinios laukiamos ypatingai... ****Kaimo vaikai mums pavydėjo didelių žvyrduobių ir senų kryžių. Pavydėjo ir bijojo. Sako, kad tai nuo maro laikų užsilikusi laidojimo vieta, todėl bauginanti, slaptinga, net gi grasinanti baisiom ligom. Nors mama ir subardavo, mes valandų valandas kapstydavomės žvyre, rinkdavome akmenėlius, rasdavome ir kaulų. Ypač daug archeologinių senienų pamatydavome po lietaus, o kartą su broliu Vladu mamą nugąsdinome gerai išlikusia... kaukole. Vėliau tėvas nežinia kur ją palaidojo.Tad mus nuolat kankino mįslė - kas buvo tie žmonės, kaip ir kada gyveno, kur dabar randasi jų sielos...Tai buvo pirmosios būties suvokimo pamokos...Bet dar ir dabar gailiuosi, kad tada neišklausinėjau savo senelio apie praeitį, pradžių pradžią...Tiesa, visa tai padariau daug vėliau, sėdėdamas archyvuose, pasikasdamas po giminės genealogijos medžio šaknimis... ****Viskas tada nuo mūsų namų buvo šiek tiek toliau - ir kaimas, ir miškas, ir upė...Ir mes -Nekrošiai - kaimynams buvome paslaptingesni už kitus, ne visai kasdieniški, truputį atsiriboję, rečiau prakalbinami..Pritrūkus druskos mamai tekdavo gana tolokai žingsniuioti pas kaimynes...pasiskolinti. Kartą, kol ji grįžo su druska, net visi barščiai puode išgaravo...Vienkiemį visą laiką gaubė mįslingos praeities šydas...Jeigu senelis, tas mūsų giminės Kolumbas, beveik bemokslis, XIX amžiaus pabaigoje pasiekė Ameriką, jeigu anglies šachtose užsidirbo šiek tiek pinigų ir nusipirko kemsynais apaugusį vienkiemį, jeigu ant kalniuko stovi du kryžiai, jei vienkiemis vadinasi Grauželis arba Vilkų vardu, jei sūnus Povilas nuo pat paauglystės groja kornetu orkestre, jei mama gieda Betygalos bažnyčios chore, jeigu per šv. Onos atlaidus suvažiuoja gausybė svečių, jeigu...Visa tai žadino kaimynų smalsumą, fantaziją, o gal ir pagarbą? Tie "jeigu" ir mus pačius, jau praaugančius stalą, paskatino žvilgterėti į save, nevalingai paklausti savęs : kas mes tokie, iš kur mes, kur einame? ****Ir tikrai, laikas mums nepašykštėjo įspūdžių, reginių, nuotykių, pergyvenimų, skausmų, romantikos, svajonių, džiaugsmo, tėvų meilės. Žlegsėdamas vikšrais, per rugius ir vasarojus, per vaikystės pievas, skleisdamas neįprastą, tada dar malonų benzino kvapą, praslinko, pradundėjo karas. Keli pamušti ir sudegę tankai, keli kapai, sulankstyti šalmai, šovinių tūtos, sviediniai, nesprogusios granatos...Mes, kaimo berniūkščiai, jautėmės lyg ir nuskriausti - karas mums paliko mažoka žaislų...Girdėjome, kad už Dubysos prie Raseinių guli suverstos krūvos amunicijos, šautuvų ir pistoletų, kad laukuose pilna paslaptingų minų - prieštankinių ir paprastųjų...Tik imk - ir ardyk...Tik vėliau kraupios ir kruvinos žinios apie sudraskytus arklius ir karves, apie nutrauktas kojas ir rankas bei baisias bendraamžių tragedijas šiek tiek mus sutramdė... ****Ir staiga...Gal ir ne staiga, bet neužilgo... Karas, lyg apsižiūrėjęs, jog per klaidą mus apėjo užuolankom, vėl grįžo. Išgirdom automatų tratėjimą, pamatėme gaisrus, liūdnas laidotuvių procesijas. Vieną rytą pro mūsų vienkiemį blaškydamasis ir žvengdamas prabėgo žirgas. Balne, mirtinai įsikibęs į karčius, tabalavosi nušautas kaimynas Petras... Mes, tų metų vaikai, dar nesėdėdami mokyklos suole, skaitėme rūsčiąją istorijos knygą. Niekas nerašė pažymių, niekas neragino mokytis...Gyvenimo tiesa buvo už kiekvieno lango. Kraujo spalva, gyvuliškas kerštas, piktos pasalos, išdavystės, ne šernų, o vyrų, pažįstamų, giminių ir kaimynų medžioklės tapo kasdienybe...Vieną kartą,dar vidurdienį, dviračiais grįžtant iš Betygalos, mes su draugu pervažiavome ką tik nužudytųjų... neatvėsusias kraujo balas, o paskui ilgai plovėme sukrešėjusias rausvas dėmes nuo padangų... ****O čia pat...Kaip kontrastas, kaip dvasios protestas - - - nepaprastas gamtos šviesumas, taurumas, vyturio giesmė, pakilusi iš pilko lizdo, baltas debesėlis, taip panašus į ganomą ėriuką...Ir šeimos pamokos: nereikia be reikalo laužyti medžio šakų, skinti gėles. Joms skauda...Nereikia skriausti paukščių, nedrąskyti lizdų, neužminti ant bitės kamanės gūžtelės...Kaip išgydyti sužeistą kiškutį?.. Ir kokia baisi nelaimė, kokia gėla persmelkė mus visus, kai vežant malkas iš netoli esančių kemsynų, mūsų bėrajai kumelei nulūžo koja, ir tėvas, paėmęs kirvį, nuėjo nutraukti jos kančias?.. Tai buvo ne tik istorijos, bet ir nepagražintos, rūsčios, jaudinančios poezijos, dvasingumo pamokos.- - -Ir dabar mane traukia ne įmantrybės, bet žodžiai, primenantys pilką žemės grumstą. Poezijos nereikia išgalvoti. Poezijos neįmanoma sukonstruoti. Poeziją būtina pastabėti, jausti. Tai taikytina visiems. Džiaugsmo ir skausmo ašarų negalima sumoderninti. Žmogaus esmė - pastoviausia mūsų planetos konstanta. Blogis ir neteisybė, niekšybė ir klasta, abejingumas ir dvasinis tingumas, įmantrumas ir puošyba, poza ir pasipūtimas - amžini poezijos priešai...Beje, šiuos žodžius aš cituoju, radęs 1976 metais rugpjūčio 20 dieną rašytas savo pastabas, matyt, ruošiantis pristatyti knygas "Kaštonai ir kaktusai", "Tas akmenų švelnumas" bei "Vyturio lizdas"...Kitaip ir šiandien nepasakyčiau...
|