***Pavalgius, tėvas visada atidžiai sušluodavo ranka nuo uosinio balto stalo trupinius į delną ir užvertęs galvą susipildavo juos į burną..."Tai skani duonutė", - sakydavo jis ir persižegnodavo. "Dabar - amen. Esime prie darbų..." Taip, pamenu, elgdavosi ir mano senelis Felicijonas...Mūsų šeimai, berods, duonos nestokojo, bet ją visi labai gerbė, saugojo, bijojo įžeisti. Po rugiapjūties visi vaikais tarp ražienų rinkdavo varpas.Jas iškūlę, ištrynę, vėtydavome, pustydavome pelus ir gaudavome beveik pusę sietuvės puikiausių grūdų. Juos sumalus girnomis, mama šalia didelių kepalų iškepdavo ir Pagrandukus - panašius į rusvus ančiukus...Sunku net apsakyti, kokie jie mums buvo skanūs, ypač su gaiviu šaltu pienu. Tai mūsų vaikystės gardumynai... ***Meilė duonai šventa...Tai mano kraujuje...Ypač juoda, rupi, ruginė. Rašant poezijios rinkinį "MALŪNO ŪSAI" kaip tik ir pasinaudojau vaikystės įspūdžiais...Ir dabar savo blonknotuose randu daug nepanaudotų frazių, užuominų, minčių, palyginimų. Rankos duoną padalo, Deda ant balto uosio stalo...Kaip kvepia žodis duona...Rugys, rugelis. žiemkentėlis. Duonos pasaka. Ji kasdien mums sekama. Duona. Kai ji yra, jos nepastebime. Kai jos nėra, mes sapnuojame duonelės kvapą. Tėvynės duona. Saugokime krosnies šilumą...Duona ant ajerų. Duona ant kopūstlapių. Ar gali kas pakeisti jos kvapą? Žodis apie duoną - tai žodis apie darbą, gyvybę, Tėvynę, Žmogų, dardštumą, tiesą. O kokie mes rūstūs Duonos vardu? Priešui sakome: o, kad duona akmeniu pavirstų, kad svetimas kąsnis gerklėje įstrigtų... ***Iš mažo pilko kiaušinėlio išsirita vyturiukas - dainos ir duonos simbolis. Iš mažos pilkos raidelės sudedami patys gražiausieji žodžiai...Pilkame žemės grumste gyvena ir vabaliukas, ir sliekas, ir gyvybės semiasi kiekviena augalėlio, kiekvienos žolelės šaknelė. Mažas rugio grūdelis sušyla drėgname grumste, sudygsta, maitinasi žemės sultimis, kyla į saulę, išauga ir subrandina varpą, sunkią ir pilną grūdų. DUONA apjungia viską : šalčius ir vėjus, darganas ir šalnas, vasaros audras ir krosnies karštį. DUONOJE nieko nėra vidutiniško. Tik optimalios situacijos. Gal todėl ji mums tokia brangi, būtina, nepakeičiama?..DUONA- DUODA.Šie žodžiai ne atsitiktinai panašiai skamba. RUDENIO DARGANĄ IR ŽIEMĄ VARGANĄ, SĖJĄ IR PJŪTĮ, SAVĄJĄ PJŪTĮ ...viską viską iškenčia DUONA. ***Duona - tai mūsų doros ištakos, žmogiškumo komunija. Ir tastamentas, paliktas mums mūsų protėvių...Masinė duona , kaip ir masinė kultūra, tik surogatas, tik pakaitalas...Blogai, kai nejauti šventos auros: TAVO DUONA UŽMAIŠYTA TAVO ŠULINIO VANDENIU, KURĮ TU GERI KASDIEN, KURIO PAGRINDU SUDARYTAS TAVO IR TAVO GIMINĖS KRAUJAS.
|