...Negali aukštaitis nebūti lyriku..Net ir tada, kai aplink verda visų pragarų katilai. Praeito šimtmečio ūkanose dar ir dabar girdime prislopintų lakštingalų balsus. Salomėjos aimaną - "lakštingala negali nečiulbėti" arba Eduardo Mieželaičio protestą - "Turi knygoje teisę gyventi ir lakštingala mano pilka..." ...Bet kiek pilkų lakštingalėlių, kiek čiulbuonėlių, kiek strazdų giesmininkų pritilo, kai pateko už geležinių narvelių grotų. Negana to - ant jų snapelių buvo uždėti įvairaus kalibro apynasrėliai...Mat, jie nenorėjo vien dainuoti kaip džeržgia motorai, kaip marmaliuoja apgirtę traktoristai, barstydami herbicidus ant žydinčių pievų ir žalių žiemkenčių...Tai mano bendraamžiai - Vaidotas Spudas, Vladas Jasinskas, Vilius Baltrėnas, Algis Skinkys, Antanas Cibulskis bei daugelis kitų, kurių talentai pilnai neatsiskleidė, o jų lyriniai balsai dėl vienų ar kitų priežąsčių prikimo, po mutacijų tilo ir nutilo ar tragiškai nutrūko. Vienas iš jų, kurį neblogai pažinojau - Vilius Laužikas dar 1956 metais, pačioje juodžiausioje sutemoje, prabilo jaunatviškai, šviežiai ir gaiviai:
Tyliai užsimerkė ir žiedai lelijų, Nė vienos raukšlelės ežero veide. Ant sunkių blakstienų rasomis nulijo, Skaidrūs karoliukai žybčioja žiede...
...Bet kam tada buvo reikalinga tokia lyrika? Tariant poeto Vlado Šimkaus žodžiais: "...nors tobulas eiles kuri, tačiau kur nori ten ir kiški..." Traumuojami patys talentingiausi poetai...Vieni prasigeria, kiti nusižudo, treti nutyla, ketvirti automatiškai eiliuoja beverčius ir besielius opusus. Ir Viliaus Laužiko mūza atsiduria ankštame narvelyje. Bet jis neveidmainiauja, nekeičia balso tembro, rašo nuoširdžiai, paprastai, tiesiog išdainuoja savo širdies melodijas.Vilius - gamtos vaikas.Bet daugiausia rašo sau, jis, kaip sakoma, ne to lizdo paukštis...Tiesiog stebiesi eilėraščių plastika, dainingumu, netikėtomis spalvomis ir vitališkumu. Tai akivaizdžiai įsitikini skaitydamas po poeto mirties išleistą rinktinę "SAULĖS TRUPINIAI". Čia lyriko kūrybos ir gyvenimo kordinatės ryškios, virpančios, jautrios ir tragiškos. Kaip ir daugelio tų metų jaunųjų kūrėjų eilėraščiuose blyksteli talento kruopelytės, dar ne iki galo apdoroti, nenuglūdinti brangakmeniai...Supranti, o kartu ir atsidūsti suvokęs, KĄ JIS GALĖJO PADARYTI IR KO NEPADARĖ? ...Neišreiškęs iki galo savęs lyrikoje, Vilius Laužikas, norėdamas pasaulį padaryti tobulesnį, geresnį ir humaniškesnį, imasi satyros. Pagal jo epigramas, eiliuotus feljetonus, vaizdelius, humoreskas galima būtų sudėsti paradoksalų liūdno ir apgailėtino gyvenimo vitražą. Žinoma, kai kas jau senstelėjo, apibluko satyriniai tipažai, siužetai, situacijos. Bet vis tiktai, sakyčiau, nereikėtų bodėtis tos istorijos, tų naivių pastangų tobulinti beviltiškai graudžios praeities.Tegul viskas išlieka, kaip būta, kaip pramanyta-nepramanyta....O, be to, tuometinės ydos, pakeitusios rūbus bei etiketes, išliko, tartum ataugo, dar labiau suįžulėjo. Jos neišnaikinamos - kaip usnys ir varputynai...Juk ir bočiaus Maironio satyros dar gyvos.. ...Rašau apie savo bendraamžį Vilių Laužiką ir vis galvoju, kaip nelengva buvo gyventi lyrikui su aštria ašaka gerklėje.Negalėjusianm išdainuoti savo jautrios prigimties, gerumo, nuoširdumo. Tokia lemtis teko ne tik jam vienam...Daugelis jų - XX amžiaus antorosios pusės literatų - poetų ir prozininkų - jau primiršti, nutylimi, ir man jie asocijuojasi su NEŽINOMO KAREIVIO KAPO įvaizdžiu...Viltingas liūdesys...
.
|