Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
BIČIŲ AVILYS |
2009-02-04, 09:21 |
...Rimgailuose -gimtajame kaime - kaimynas Pranas buvo pats šauniausias pasakorius. Jo lūpose net ir papraščiausia istorija tapdavo spalvingu nutikimu, įsimintinu įvykiu. O kalbėti jis pradėdavo visada beveik vienodai: "Žmogau, oi būta, tai bent būta..." - nusmaukdavo kepurę ant pakaušio, primerkdavo dešinę akį ir pliaukštelėdavo delnais...Nors kompanijoje dažniausiai būdavo suaugusieji, tačiau jis, kažkodėl kreipdavosi tiesiai į mus, vaikus, čia pat žioplinėjančius ir visada aplink jį zujančius. Dėdė Pranas, kaip sakoma, buvo visų galų meistras.Jis darė baldus, ratus, lopšius ir karstus, buvo puikus "ciriulnikas" (kirpėjas), galando peilius ir dalgius, taisė dviračius, konstruavo dedektorinius radijo aparatus, stiklino langus, skiepijo medelius, išraudavo net skaudantį dantį, gydė avis ir karves, turėjo begales instrumentų - oblių, kaltų, kirvių, pjūklų, replių, peilių, šimtus visokiausių geležgalių, pats nusikaldavo didesnių vinių, uknolių, sumeistraudavo net geležines spynas...Prano nedidelę sodybėlę supo gražus sodas, o jame užaugintus obuolius išlaikydavo net iki Velykų...O brangiausias Dėdės turtas - buvo bičių aviliai, gražiai prižiūrėti, gelsvai nudažyti, net skoningai pamarginti... -Žmogau, - sakydavo dėdė Pranas, - bitės šventos...Bitė - tai bičiulystė...Tai giminystė...Žmogau, jei nemylėsi žmonių, jei būsi skūpus, bitės tuoj pat išmirs arba - bz-z-z - ir išskris į miškus...Bitės labai džiaugiasi, kai kopinėjant avilį susikvieti kaimynus, kai juos vaišini medumi, kai atlauži korio gabalėlį...Valgykit, smailyžiaukit, tepkit ant agurko...Tik ,šiukštu, nepagadinkit oro...Tada bitelės pakels tokį alsasą, kad atsiminsit ant amžių amžinųju.. ...Tas Medaus puotas atsimenu ir šiandien...Ir ne tik tai, o svarbiausia - jas lydinčius pasakojimus, nutikimus, įvykius...Labiausiai mus masino istorija, kurią pasakodamas Dėdė net nubraukdavo ašarą... -Žmogau, -pradėdavo Pranas, - buvo karas. Vokietukai ritosi su ruskiais...Tąkart praskrido lėktuvai, pasikraipė, pašaudė, parodė savo kryžius...Mes sulindome į slėptuvę, iškastą po beržu...Palindėjome, pabuvome...Lyg nutilo...Bet kažko neramu...Iškišu galvą...Žmogau, žiūriu -sode -dūmai...Išlendu į lauką...Na gi, pleška vienas avilys, dūmija kaip reikia...Aš gelbėt...Prilekiu uždusęs, o aplink avilį - kamuolys bičių, susimaišęs su juodais dūmais...Vargšelės, ieško priešo, ieško kaltininko...O papūsk jam į užpakalį, jei tas lėktuvas jau kažkur už debesų, pašaudęs padegamosiomis kulkomis......Nei šaukt, nei plaukt...Ir aš blaškausi kaip pamišęs, kapstau žemes ir pilu saujomis ant avilio...O bitės - jau praradusios nuovoką, jau nieko nesupranta, nieko nepažįsta...Tik cakt-cakt- cakt - man į sprandą, į rankas, į veidą...Bitutės, tai aš - šaukiu praradęs nuovoką...Aš...Aš...Jūsų gelbėtojas...Šaukiu ir matau, kaip plyksteli liepsna, kaip pro landą jau srūva išsilydęs medus, kaip bitutės nudegusiais sparneliais krinta ant žemės, raitosi, miršta, neapgynusios avilio, medaus, neatkeršyjusios padegėjui... ...Dėdė Pranas brūkšteli drobinių marškinių rankove per akis, nusisuka į šalį, nutyla...Paskui pasisuka į mus, nusišypso ir ragina mediniu šaukštu semti geltono, tartum gintaras, gardžiausio pasaulyje medaus..."Žmogau, - lyg teisindamasis sako jis, - pragyvenau du karus, mačiau visko...Degė tvartai, griuvo daržinės, žuvo žmonės, sprogo bombos...Bet...Bet labiausiai gailiuosi bitučių, sudegusių, suanglėjusių...Valgykit, tepkit...Ant agurko, ant sviežio..." |