Gal popieriaus trūko, gal beldės į širdį žinia nerami... langai rasomis ašaroti, rūkais atsidusę laukai...
Tą vakarą vieną, tik vieną pirštu rašaluotu rašiau...
VARNĖNAS SU RAUDONU SIŪLU |
2009-01-30, 17:46 |
VARNĖNAS SU RAUDONU SIŪLU
Kas rytą, vos tik pirmieji saulės spinduliai švystelėdavo į langus, mes šokdavome iš lovų ir basi bėgdavome ant pašalio. Laukuose dar kur ne kur baltavo susmegusio sniego salelės, o nuo stogo varveklių tiksėjo lašai. Mes laukėme savo varnėno, to vienintėlio, kurį pernai, iškritusį iš inkilo, lesinome ir gydėme. Paskui, sustiprėjusį ir atkutusį, užrišę ant juodos kojytės raudoną siūlą, jį, mūsų sodo dainorėlį, atėjus rudeniui, paleidome į laisvę..."Kažin ar parskris?" -dabar, bundant pavasariui, spėliojome, jaudinomės, nerimavome. Ir štai vieną ankstyvą rytą sode pasirodė varnėnų porelė. Ji čiulbėjo kažkaip ypatingai, mielai ir garsiai, giesmė buvo svaigi ir nepaprasta, suokimas ilgas, melodingas, užburiantis.Varnėnai, pasisukę į mus, stovinčius ant pašalio, energingai mojavo, plakė sparneliais, šokinėjo nuo šakelės ant šakelės, sveikinosi. -Tai mūsų...Mūsiškiai...Grįžo... - pasišokėdamas sušuko brolis, plojo rankomis ir kvietė į kiemą namiškius pasižiūrėti stebuklo.. Ir tikrai, gerai įsižiūrėję, ant vieno varnėno kojytės pamatėme rausvą, gerokai apiblukusį, mūsų rankutėmis užrištą siūlą...Visų džiaugsmas buvo begalinis...Išgelbėtas varnėnas nepamiršo mūsų vienkiemo, mūso sodybos, prisiminė senas obelis, gimtąjį, jau apsamanojusį, inkilą...Prisiminė ir mus, strazdanotus kaimo vaikiūkščius... Praėjo daug metų, bet aš ir iki šiol dar neužmiršau ir, turbūt, niekada nepamiršiu per mano skruostą tada nuriedėjusių pirmųjų džiaugsmo ašarų... |